„Pagal įstatymą radioaktyviosiomis medžiagomis turime atsikratyti Suomijoje, ne už jos ribų“, – cnn.com teigė šią sistemą statančios įmonės „Posiva“ darbuotojas Timo Seppala. - Taip pat labai svarbu, kad radome sprendimą, kuris iš ateities kartų nereikalaus jokios priežiūros ar tvarkymo.“
Sritis, kurioje statoma požeminių tunelių sistema, yra Olkiluoto saloje, esančioje apie 300 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Helsinkio.
Saugyklą planuojama užpildyti 2100 metais, tad nė vienas iš 40 šiandien ją statančių žmonių nebebus gyvi, kad pamatytų ją užbaigtą.
Bunkerio pagrindas yra besisukantis takas, kuris, kaip planuojama, bus 4,8 kilometrų ilgio ir 500 metrų gylio. „Šiuo metu esame pasiekę 420 metrų gylį“, - teigė T.Seppala.
Atliekas saugos kelių užtvarų sistema. Pirmoji užtvara bus pastatyta iš suomiškos pamatinės uolienos, kitos užtvaros – iš plieno ir betono. Atliekų kuro šilumą išskiriantys elementai bus saugomi korozijai atspariuose variniuose kanistruose su penkių centimetrų storio sienelėmis.
Po to šie kanistrai bus sudėti į bentonito molį, kuris sugeria vandenį ir išbrinksta; tokiu būdu slopinamas bet koks geologinis judėjimas ir apsaugoma nuo skysčių susitelkimo, dėl kurio galėtų surūdyti varis.
„Jokios kitos šalys šioje srityje nėra pasiekusios tiek, kiek mes“, - sakė T.Seppala. - Mes nustatysime galutinio atliekų šalinimo standartus.“
Tikimasi, kad saugykla kainuos 3 mlrd. eurų. Tačiau, kadangi Suomijos vyriausybė nuo 1970 metų rinko valymui skirtas lėšas iš gamybos įmonių, apmokestindama jas už atominę energiją, saugyklai statyti jau yra sukaupta per 1,7 mlrd. eurų.
„Onkalo“ tyrinėjama naujame dokumentiniame filme „Into Eternity“ (į amžinybę – angl.), kurį režisuoja danas Michaelis Madsenas, ir kuriame tyrinėjami filosofiniai klausimai, kylantys mąstant apie šią naują radioaktyviųjų medžiagų saugyklą.
„Mane sudomino, kaip „Onkalo“ dirbantys žmonės vertina mintį apie 100 tūkst. metų veikiančią saugyklą“, - teigė Madsenas. - Toks laiko tarpas žmonėms yra naujiena. Statome kažką, kas išliks iki to laiko, kai viskas, ką žinome, bus dingę ir užmiršta – ką tai sako apie mūsų civilizaciją?“
„Into Eternity“ labai skiriasi nuo kitų dokumentinių filmų ekologijos tema, nes pateikiami statybų vaizdai, žiūrovams siūlomi išgalvoti mitai apie tai, kaip gali būti atsimenama saugykla, taip pat pateikiami interviu su inžinieriais ir mokslininkais.
„Turėjau apie saugyklą kalbėti ne tik kaip apie technologinę problemą“, - teigė M.Madsenas. - Manau, kad daugeliu aspektų šie inžinieriai sprendžia kur kas didesnę problemą nei jie iš tikrųjų gali išspręsti.”
Tikriausiai šią saugyklą galima pastatyti iš titanu sustiprinto betono, bet tai nėra tikroji problema. Kaip tada, kai visos žinios bus prarastos, sustabdysime žmones, kad jie ten neitų?
Diskusijos kyla dėl to, kas geriau: ar kad apie „Onkalo“ būtų atsiminta ir būtų daroma viskas, kad būtų užtikrinta, jog žmonės žinos apie po žeme palaidotą pavojų, statant monolitus su hieroglifais, kurie vaizdingai informuotų net tais laikais, kai visos dabartinės kalbos bus išnykusios; ar geriau, kad saugykla būtų užsandarinta ir pamiršta?
Baiminamasi, kad dėl kokių nors priežasčių ateities kartoms ims kasti toje vietoje, nežinodamos, kas yra viduje.
T.Seppala mano, kad M.Madsenas mato per daug rizikos. Anot T.Seppalos, jam patiko „Into Eternity“ kaip meno kūrinys, tačiau filme buvo pervertintos pasekmės to, kad kas nors ateityje pateks į „Onkalo“: „Filmas sudaro įspūdį, kad „Onkalo“ atidarymas būtų tas pats, kas Pandoros skrynios atidarymas, tačiau iš tikrųjų radiacija paveiktų tik kelis žmones, tai nebūtų pasaulinio lygio katastrofa.“
M.Madsenas mano, kad daug kas yra neaišku: „Jungtinėse Valstijose sakoma, kad tokios pat atliekos, kurios bus saugomos „Onkalo“, turi būti saugiai laikomos milijonus metų. Taigi klausiame - kiek laiko reikia atliekas laikyti saugiai? Kalbėdami apie tokius laiko tarpus, mes to tiesiog nežinome.“