Vokietijoje jau laukia tarpininkai

Gyvenimas antisanitarinėmis sąlygomis bendrabutyje. Darbas – po vienuolika ar trylika valandų per parą. Ir vos trečdalis uždarbio, numatyto darbo sutartyje.

Tokios skaudžios patirties pernai rudenį Vokietijoje įgijo 58 metų Gintaras (vardas ir pavardė redakcijai žinomi).

„Dirbau Berlyne ir Štutgarte. Buvau apgautas Vokietijos darbdavių, kartu – ir įdarbinimo paslaugas teikiančių Lietuvos įmonių”, – sakė Gintaras.

Gintaras apskaičiavo: kai jis ieškojo darbo Vokietijos rinkoje, kelyje iki užsakovo išsirikiavo 5 tarpininkai.

Rugsėjį vyras pasirašė paslaugų sutartį su įdarbinimo agentūra „Borgeza”. Už darbo paieškas (oficialiai – konsultavimo paslaugas) Gintaras jai sumokėjo 350 litų.

Spalį Gintarą atsivijo skambutis iš bendrovės Baltijos įdarbinimo centro.

Vyrui buvo paaiškinta, kad šis centras perėmė „Borgezos” įsipareigojimus ir siūlo statybininko vietą Vokietijoje.

„Sutikau. Tačiau prieš išvažiuojant man buvo pakišta sutartis, pagal kurią Baltijos įdarbinimo centrui, gavęs pirmąją algą, už konsultavimą turėjau sumokėti 1000 litų. Įtariau, kad kažkas ne taip, bet nebesigilinau. Juk man verkiant reikėjo darbo.

Juolab kad 5170 litų alga, kurią siūlė antrasis tarpininkas – įdarbinimo agentūros siūloma Vokietijos statybos įmonė „ASD 97 Hochbau”, man buvo priimtina”, – sakė Gintaras.

Pasiekęs Berlyną Gintaras pinigų turėjo atseikėti ir už leidimą dirbti Vokietijoje. „ASD 97 Hochbau GmbH” atstovui, kuris buvo čečėnų kilmės, jis paklojo 250 eurų (apie 860 litų).

Oficialiai leidimas dirbti Vokietijoje kainuoja 26 eurus (apie 90 litų). Be to, vien tik jo nepakanka: darbuotojas privalo turėti gyvenamąją vietą.

Gintaras ir dar keturi vyrai, darbo ieškoję per „Borgezą”, o gavę per Baltijos įdarbinimo centrą, buvo įregistruoti Berlyne esančiame bendrabutyje.

„Tai – buvusios „Stasi” kalėjimo administracijos patalpos. Jos priklauso turkui. Bendrabutyje dabar registruojami imigrantai ir iš Latvijos, ir iš Lietuvos”, – sakė Gintaras. Kambario nuoma šiame pastate per mėnesį jam kainavo 150 eurų (apie 510 litų).

Gintaras pateko į „ASD 97 Hochbau GmbH” suburtą brigadą, nusamdytą renovuoti Berlyno daugiabutį pastatą. Jame Gintarui teko akmens vata šiltinti rūsius.

Brigadai vadovavo trečiasis tarpininkas – individualios įmonės savininkas darbų vykdytojas Sergejus Schilleris.

Po poros savaičių, nors alga už atliktus darbus dar nebuvo sumokėta, imigrantai iš Lietuvos atsidūrė Štutgarte.

Jame skubaus vienkartinio darbo sutartį Gintaras sudarė su statybos įmone „BAM Deutschland”. Ši įmonė – Štutgarte statomo viešbučio generalinė rangovė.

Pagal šią sutartį darbo valanda buvo įkainota 11 eurų. Tačiau, anot Gintaro, jis, kaip ir kiti „ASD 97 Hochbau GmbH” nusamdyti žmonės, Štutgarte dirbo kaip subrangovės – statybos įmonės „Falke Gruppe” darbininkas.

„Falke Gruppe” – ketvirtasis tarpininkas darbų priežiūrai taip pat samdė S.Schillerį.

„Turėjome kuo skubiau parengti žiemai Štutgarte statomą viešbutį. Gaminome rėmus, aptraukėme juos specialia plėvele ir jais per tris savaites užsandarinome visus langus ir duris, – pasakojo Gintaras. – Dirbome po 11 valandų per parą, stabtelėdami tik užkąsti. Vylėmės, kad kuo daugiau dirbsime, tuo daugiau ir užsidirbsime.”

Pradėję spalio 26-ąją, statomą viešbutį vyrai užkonservavo lapkričio 16-ąją.

„Atlikę užduotį grįžome į Berlyną, kur, kaip buvo žadama, su mumis turėjo atsiskaityti S.Schilleris. Jį per „Falke Gruppe” turėjo pasiekti mūsų alga iš „BAM Deutschland”.

Už 155 valandas darbo turėjau gauti 1705 eurus. Bet man buvo sumokėta vos ne triskart mažiau – tik 600 eurų. O už darbą Berlyne žadėto atlygio apskritai negavome nė vienas iš mūsų, į Vokietiją atvykusių per Baltijos įdarbinimo centrą”, – kalbėjo Gintaras.

Ši tarpininkavimo įdarbinant agentūra ir šiuo metu Vokietijoje ieškantiems darbo statybininkams siūlo 6750 litų algą per mėnesį.

Į darbo skundus tiriančią instituciją Vokietijoje Gintaras nesikreipė. „Nemoku vokiečių kalbos”, – paaiškino.

Gavęs Lietuvos konsulo Evaldo Petkevičiaus patarimą grįžti į Lietuvą ir kreiptis į vietos teisėtvarkos institucijas, Gintaras taip ir padarė.

Gruodžio 13-ąją jis kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl galimo bendrovių Baltijos įdarbinimo centro ir „Borgeza” sukčiavimo.

Generalinė prokuratūra, neįžvelgusi baudžiamosios veikos, prašymą atmetė.

Gintarui liko galimybė bylinėtis su įmonėmis civiline tvarka. Tačiau tam jis pagailėjo ir laiko, ir sveikatos.

Užuot varstęs teismų duris, jis toliau atkakliai ieškojo darbo. Ir šių metų sausio pradžioje vėl išvažiavo į Vokietiją. Šįkart – pats, be tarpininkų, įsidarbino lietuvių statybos įmonėje, turinčioje užsakymų Berlyne.

„Ne kartą būta nesutarimų tarp darbdavio ir darbuotojo. Tiesiog žmonės, turėdami geras darbo sutartis, susimaudavo: užgerdavo, vėluodavo į darbą. Tai pakeisdavo ir darbo santykius.

Iš darbdavių Vokietijoje, kuriems tarpininkaujame, gauname visą informaciją apie algą, mokesčius, darbo sąlygas. Mūsų konsultantai suteikia klientui visą būtiną informaciją.

Yra buvę atvejų, kad klientai skundėsi laiku nesumokėta ar mažesne alga. Bet daugumą tų nesusipratimų nulemdavo kalbos barjeras. Pavyzdžiui, darbdavys siūlydavo algą mokėti dalimis, ir žmogus, nesuprasdamas kalbos, sutikdavo. O gavęs dalį algos, manydavo, kad yra apgautas.”

„Darbas po 16 valandų per dieną, atlyginimas – 1,5–5,4 euro per valandą, mažai atostogų ir apleistas būstas.

Tokiomis sąlygomis Vokietijoje neretai dirba samdyti darbininkai iš Vidurio ir Rytų Europos, taip pat – ir Lietuvos.

Dažniausiai jie pamainomis skerdžia kiaules, iki blizgesio šluoja geležinkelio stotis arba lenkia nugaras statybose. Kartais siuva drabužius, tvarko viešbučių kambarius arba prižiūri pagyvenusius žmones.

Dažnai – neįsiskaitę jiems pakištų sutarčių, kurios neretai būna surašytos vien vokiečių kalba.

Lietuvis teisininkas E.Schartneris, Berlyno advokatų kontoros „Broda Warnke und Schartner” partneris, konsultavo daugelį lietuvių, kurie liko nuskriausti, patekę į nesąžiningų darbdavių rankas.

Pasak teisininko, dažniausiai lietuviai mano, kad yra tarnautojai, nors iš tiesų dirba pagal individualią sutartį. Darbdaviai jų tiesiog neinformuoja, kad teks patiems sumokėti visus mokesčius, ir jie, tai padarę, lieka be uždarbio.

Darbininkai iš Rytų Europos kartais griežia dantį ant tarpininkų, bet pačioje Vokietijoje retai kreipiasi į teismą. Nesiskundžia ir bendrovės, kurios naudojasi jų darbo vaisiais.

Tačiau pastaruoju metu vis dažniau virkauja vietos darbininkai, su baime laukiantys gegužės 1-osios, kai Vokietijoje naujųjų ES šalių piliečiams nebegalios darbo jėgos judėjimo apribojimai.

Lietuviams darbininkams, važiuojantiems dirbti į Vokietiją, turėtų galioti vokiškos darbo sąlygos ir Vokietijoje įprastas atlyginimas.

Bet yra daugybė pavyzdžių, kad jau dabar nesilaikoma įstatymų arba gudraujama. Pavyzdžiui, Vokietijos skerdykla sudaro sutartį su skerdykla Rytų Europoje, turinčia 30–40 darbininkų, ir užsako paskersti tam tikrą skaičių kiaulių. Koks atlyginimas bus mokamas skerdikams – vokiečiams nesvarbu.

Neseniai net Vokietijos geležinkelių bendrovė „Deutsche Bahn” prisipažino, jog ėmėsi per tarpininkus samdyti darbininkus iš Rytų Europos kasti sniegą arba tiesti bėgius.

Mažiausi valandiniai uždarbiai Vokietijoje – žemės ūkyje. Sezoniniai darbininkai, iš kurių nereikalaujama jokio išsilavinimo, Saksonijoje uždirba 4,5 euro per valandą, apie 5,4 euro – Vėzerio-Emso regione, kur kasmet darbuojasi daugiau kaip 300 tūkst. darbininkų.

Tuo tarpu nuolatiniai žemės ūkio darbininkai, prižiūrintys brangius kombainus, uždirba 10–11, o neretai ir 20 eurų per valandą.

Maitinimo įstaigose bei viešbučiuose atlyginimai Vokietijos rytuose ir vakaruose irgi skiriasi: pavyzdžiui, rūbininkė Dresdene per valandą uždirba 5,2 euro, o Badeno-Viurtembergo žemėje – beveik 7 eurus.”