Prognozės, kiek darbo ieškančių Rytų ir Vidurio europiečių atidarius darbo rinką atvyks į Vokietiją, nevienodos. Darbo rinkos ir užimtumo tyrimų instituto skaičiavimais, tai galėtų būti apie 100 tūkst. žmonių, bet Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės darbo ministras Guntramas Schneideris kalba apie dvigubai didesnį skaičių.
Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės, kurioje pagaminama 20 proc. visos Vokietijos bendrojo vidaus produkto, darbo ministras G.Schneideris prognozuoja, kad iš aštuonių Rytų ir Vidurio Europos valstybių – Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Slovakijos, Slovėnijos, Čekijos ir Vengrijos – į Šiaurės Reino-Vestfalijos žemę gali atvykti apie 45 tūkst. laikinųjų darbuotojų. Šiame regione priskaičiuojama apie 170 tūkst. laikinųjų darbuotojų – šie, anot ministro, naujos darbo jėgos antplūdžio poveikį pajusiantys pirmiausia.
Kadangi laikiniesiems darbuotojams nėra nustatyto minimalaus darbo užmokesčio, jie už nedidelį valandinį atlyginimą gali būti samdomi, kaip rašo Kelno žiniasklaidos portalas wdr.de, „tokiose šalyse, kaip Lietuva, Čekija ar Slovakija“ ir siunčiami į Vokietiją.
Šiaurės Reino-Vestfalijos žemės Vokietijos profesinių sąjungų susivienijimo atstovė Carmen Tietjen aimanavo: „Įmonių savininkai prisisamdys darbo jėgos už obuolį ir kiaušinį“, kitaip sakant, „pigiau grybo“. Jai pritaria ir Wolframas Linke'as iš Laikinojo įdarbinimo agentūrų sąjungos – jis baiminasi, kad dėl laisvo darbo jėgos judėjimo iš Rytų Europos Vokietijoje visi bus priversti dirbti už nedidelį atlyginimą. Šiuo metu Vakarų Vokietijoje kolektyvinėje sutartyje nustatytas mažiausias valandinis atlygis laikinam darbuotojui vokiečiui yra 7,6 euro (apie 26 litai).
„Šitos aštuonios valstybės iš viso niekada neturėjo tapti ES narėmis! - šaukia Herbertu pasivadinęs vokiečių interneto komentatorius. - Man yra visiškai nesuprantama, kodėl mes privalome priimti šitą Europos elgetyną, patys negaudami iš to jokios naudos ir dar turėdami už tai sumokėti.“
Panašių pasipiktinusių komentarų po straipsniais internete ne vienas.
„Negana to, kad dėl infliacijos standartinis tarifas sumažėjo iki 30 eurų. Dabar darbai už vieną eurą bus konvertuojami į nulį pridėtinių darbo vietų. Masinis mažinimas tęsiasi toliau. Jau nebėra beveik jokio skirtumo, ar sėdėti kalėjime, ar gyventi iš bedarbio pašalpos“, - piktinasi kitas vokietis.
Interneto komentatorius baugina ir kiti dalykai. „Pagrindinė problema – bus dar daugiau užsieniečių, turinčių kalbos ir integracijos problemų. Kur jie visi pasidės?“ - klausia trečias. Tačiau, kad ir kaip nesinori, atvykėlius iš Rytų Europos nuo gegužės vokiečiams priimti teks.
Vokietijos profsąjungos, darbdaviai ir skirtingus polius atstovaujantys politikai iš Vokietijos socialdemokratų partijos ir Krikščionių demokratų partijos Rytų europiečių klausimu kaip reta vieningi - visi sutartinai reikalauja įstatymais nustatyti mažiausią laikinojo darbuotojo atlyginimą. Visus ligšiolinius pasiūlymus sužlugdydavo Laisvoji demokratų partija. Visose kitose pramonės šakose, kuriose dėl darbo rinkos atidarymo laukiama konkurencijos iš Rytų ir Vidurio Europos, jau seniai nustatytas minimalus darbo užmokestis.
Žemiausia užmokesčio riba įstatymais apibrėžta statybų sektoriuje, patalpų valymo srityje ir slaugos sektoriuje. Šių nustatytų ribų privalės laikytis ir Rytų Europos įmonės, siunčiančios savo darbuotojus dirbti į Vokietiją, ir vokiečių firmos, samdančios darbuotojus iš rytinių ES šalių.
Bet dėl „elgetyno“ gąsdinasi toli gražu ne visi vokiečiai.
Holgeris Schäferis iš Vokietijos Pramonės instituto nemano, kad atvėrus darbo rinką ji visa bus pasmerkta sunkumams, nes Vokietija ir Austrija – paskutinės ES šalys, atidarančios savo darbo rinkas.
Ekspertas guodžia vokiečius, kad Didžioji Britanija, Airija ir Švedija darbo ieškančius Rytų europiečius įsileidžia jau nuo 2004 metų, vos tik tos šalys įstojo į ES: „Dauguma norėjusių emigruoti jau yra išsivažinėję.“
Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje naujų darbuotojų iš Rytų Europos antplūdis nei padidino nedarbą, nei sumažino atlyginimus. Tiesa, Didžioji Britanija ir Airija turi įstatymais nustatę minimalų atlyginimą, galiojantį visiems darbuotojams ir užkertantį kelią atlyginimų mažinimui.