Skandinaviškų baldų ir interjero idėjų lietuviai ieško Lenkijoje

Kaimyninėje šalyje „Ikea” turi net aštuonias parduotuves. Baltijos valstybėse jų – nė kvapo.

Todėl lietuviai, panorę pigiau apstatyti būstą, neretai suka į Varšuvą. Ten „Ikea” įsikūrė kone prieš dvidešimt metų.

Mūsų šalyje šios kompanijos baldų galima rasti daugybėje butų bei namų. Juolab kad juos pargabenti siūlosi ne vienas vežėjas: jų skelbimų – apstu.

Pateikiame dviejų „Lietuvos ryto” korespondentų pasakojimus apie skirtingą patirtį perkant „Ikea” baldus.

Niekada nesu buvusi parduotuvėje „Ikea”, tačiau mano butas – lyg iš šios švedų kompanijos reklamos lankstinuko.

Jame liko vos du Lietuvoje pagaminti baldai – lova ir rankų darbo drabužių kabykla.

Bene vieninteliai žodžiai, kuriuos moku lenkų kalba, – baldų ir interjero aksesuarų pavadinimai. Juos išmokau per metus, kol pertvarkiau savo butą.

Tuomet „Ikea” katalogus vartydavau kasdien. Jų mano namuose buvo net keli – lenkų ir net vokiečių kalba, kurios visiškai nesuprantu. Bet svarbiausia – nuotraukos ir matmenys.

Katalogų atvežė iš Austrijos atvykęs bičiulis. Jaunas dizaineris „Ikea” liga užkrėtė ne tik mane, bet ir kitus draugus.

Ilgai nedideliame mano bute baldų beveik nebuvo. Jų paieškos sostinės parduotuvėse baigdavosi nesėkme, nes baldai Lietuvoje yra dviejų spalvų – šviesiai arba tamsiai rudi.

Ką jau kalbėti apie šių baldų dydį. Bet kuri spintelė būtų užgriozdinusi pusę buto. Todėl keletą metų man užteko mėlynos lovos ir ryškiaspalvio sėdmaišio. Visa kita tilpdavo sovietinio stiliaus sieninėje spintoje.

Pervertusi „Ikea” katalogą atradau, kad kompiuteriui skirtas stalas gali būti net nepastebimas. Jį galima pritvirtinti prie sienos ir reikalui esant atlenkti.

Sužinojau, kad mažytėje virtuvėje gali tilpti stalas, nes daiktams susidėti reikalingos lentynos pritvirtintos po stalviršiu.

Tačiau didžiausią susižavėjimą kėlė spalvos. Lentynos ir staliukai – mėlyni, raudoni, rožiniai.

Su dizaineriu iš Austrijos labai greitai sprendimą radome: kambario sienos bus levandų spalvos, o baldai – rožiniai.

Pirmasis „Ikea” pirkinių sąrašas buvo tikrai ilgas: pastatoma knygų lentyna, trys pakabinamosios lentynos, dvi komodos, keturios spintelės. Dvi jų kabinamos ant sienos. Rožinius baldus derinau su baltais.

Su draugais baldus pirkome tuo pačiu metu, todėl Varšuvoje esančią „Ikea” parduotuvę patogiausia buvo pasiekti išnuomotu mikroautobusu. Su ilgu baldų sąrašu į Lenkiją išsiuntėme du draugus.

Į vieną mikroautobusą tilpo lova, kelios spintos, daugybė spintelių ir kitų smulkių daiktų. Net įskaičiavus mikroautobuso nuomą ir išlaidas degalams, įsigyti baldų Lenkijoje buvo gerokai pigiau nei Lietuvoje.

Visos spintelės ir lentynos kainavo kiek mažiau nei tūkstantį litų. Kai jas sumontavo, nustebau – erdvės kambaryje visiškai nesumažėjo, o spalvos puikiai derėjo labai šviesiame bute.

Labiausiai džiaugiausi rožiniu staleliu, kurį labai lengvai galiu pernešti iš vienos vietos į kitą. Vien pagalvojus apie lovą, sveriančią lyg sunkvežimis, man tai buvo malonus atradimas.

Po pusmečio švediški baldai užkariavo ir virtuvę. Patalpoje, kurioje nesiryždavau pastatyti net nedidelio staliuko, tilpo du stalai su lentynomis. Tarp kreminės spalvos baldų maloniu akcentu tapo kambaryje nebetilpusi rožinė lentyna. Virtuvei įrengti taip pat užteko kartą apsilankyti Varšuvoje.

Virtuvės baldai buvo kiek brangesni, bet vis vien kainavo perpus pigiau nei Vilniaus parduotuvėse parduodami komplektai.

Lengvų ir šviesių daiktų norėjosi vis daugiau, todėl namuose atsirado „Ikea” vazų, šviestuvų, baltų ir spalvotų taburečių, net patalynės. Jų kainos maloniai stebina. Rankų darbo vazos, kainuojančios vos po 3 litus, tapo mielomis dovanomis draugams ir artimiesiems.

Prekes iš „Ikea” vežančių vairuotojų paslaugomis naudojausi tik vieną kartą. Atvežti įvairių smulkmenų paprastai prašau į Varšuvą važiuojančių draugų.

Per keletą metų ant kai kurių spalvingų baldų atsirado nedidelių nubrozdinimų, bet jų kokybe esu patenkinta. Planuoju „Ikea” produktais kuo greičiau pakeisti sunkius ir nemielus daiktus – kilimą ir šviestuvus.

Tuo tarpu kitas „Lietuvos ryto” korespondentas Varšuvoje esančioje „Ikea” parduotuvėje lankėsi ne kartą.

Savaitgaliais, kai iš Lietuvos į „Ikea” atvykti patogiausia, žmonių parduotuvėje būna labai daug. Būna, kad šeštadienį dieną nusižiūrėtų baldų ar kitų daiktų vakare jau nebebūna. Retkarčiais pasigirsta kalbančiųjų lietuviškai, tačiau bendrame pirkėjų sraute jų labai nedaug.

Darbo dienomis prekybos centras – apytuštis. Todėl patogiausia vykti tuomet, kai Lietuvoje yra valstybinė šventė, o Lenkijoje – įprasta darbo diena. Tuomet atrodo, kad sugužėjusių lietuvių parduotuvėje yra dauguma.

Apstatyti baldais trijų kambarių butą kainavo iki 15 tūkst. litų. Už šiuos pinigus įsigijome miegamojo lovą, knygų lentynas per visą sieną ir spintą su komodomis.

Svetainėje – sofą, valgomąjį stalą su keturiomis kėdėmis, knygų lentyną, kavos ir televizoriaus staliukus bei kiek didesnį stalą indams sudėti.

Šių pinigų užteko ir nedideliam darbo kambariui apstatyti. Jame – nedidelė sofa, fotelis su kojų pakėlikliu ir dvi lentynos.

Vonios baldams – virtuvės spintelei su kriaukle, vandens maišytuvui, veidrodžiui ir kelioms lentynoms – užteko vos tūkstančio litų.

Prieškambaryje stovi du suolai iš „Ikea”. Viename jų po sėdimąja dalimi įrengtos pakabos batams.

Indus ir nedidelius baldus iš Varšuvos atsivežėme savo automobiliu. Visi „Ikea” baldai parduodami supakuoti į kartonines dėžes. Surinkti juos pagal instrukcijas užtrunka apie valandą.

Atvežti didesnius baldus paprašėme žmogaus, kurio kontaktus radome internete. Jo paslauga kainavo 10 proc. baldų kainos.

Iki „Ikea” parduotuvės Varšuvoje – 450 kilometrų. Mažiausiai šešios valandos kelionės.

Visos „Ikea” parduotuvės yra išdėstytos panašiai: vos įėjus pasitinka laiptai į antrąjį aukštą, kur sustatyti baldai. Nusileidus į pirmąjį aukštą, praeinama pro indus, kilimus, dėžes, patalynę, šviestuvus ir elektros, kanceliarijos prekes.

Pačiame maršruto gale, prieš pat kasas, – savitarnos sandėlis. Prie kiekvieno baldo ar didesnio daikto nurodyta lentyna sandėlyje, kurioje jis yra.

Neskubant ir apžiūrint į akį kritusius daiktus, įveikti visą maršrutą užtrunka apie tris keturias valandas.

Taigi išvykti į parduotuvę anksti ryte, greitai įsigyti reikiamų prekių ir tą pačią dieną grįžti į Lietuvą įmanoma, tačiau gana sudėtinga. Juolab kad skubos darbą velnias gaudo.

„Ikea” baldų kainos priklauso nuo to, kokiam pirkėjui jie skirti. Pavyzdžiui, ryškių spalvų baldai, kurie, tikėtina, tiks tik jaunuolio kambariui, kainuoja mažiausiai. O tokie pat, tik konservatyvesnių spalvų yra brangesni.

Kainas „Ikea” su lietuviškomis atidžiau lyginome tik vieną kartą, kai nusprendėme įsigyti spintą slankiosiomis durimis.

„Ikea” tokia spinta, kurios plotis – du metrai, o aukštis – dar daugiau, kainuoja nuo 900 iki 2000 litų. Kaina priklauso nuo pasirenkamų durų: plastikinės – pigesnės, stiklinės – brangesnės.

Dar kelis šimtus litų kainuotų spintos vidaus įranga – lentynos, stalčiai, kabyklos, lemputės, kurias galima įsirengti ir keisti pagal savo poreikius ir skonį.

Kiekvienoje sienines spintas gaminančioje Lietuvos bendrovėje, kurioje teiravomės alternatyvų, už tokią kainą būtume galėję įsirengti tik duris. Vidaus įranga, jos įrengimas būtų kainavę papildomai. Ir nepigiai.

Kita vertus, bičiuliui įsiūlyti pirkti virtuvės baldus ir įrangą „Ikea” nepavyko. Apskaičiavęs, kiek kainuos komplektas, jis užsakė jį pagaminti Lietuvoje.

Vienu turtingiausių pasaulio žmonių („Forbes” duomenimis, jo turtas siekia beveik 60 mlrd. litų) laikomas švedas Ingvaras Kampradas (nuotr.) koncerną „Ikea” įkūrė dar 1943 metais. Pavadinime jis užšifravo savo vardo ir pavardės, gimtojo kaimelio Elmtariudo ir rajono centro Agunariudo pirmąsias raides.

Pirmoji „Ikea” parduotuvė atidaryta 1958 metais Švedijos Elmhulto mieste.

Pernai koncernas turėjo 316 parduotuvių įvairiuose žemynuose. Jo apyvarta 2010-aisiais siekė 23,8 milijardo eurų (82,2 mlrd. litų). Koncerne dirba apie 130 tūkst. žmonių. Pernai „Ikea” sulaukė 699 mln. pirkėjų.

Apie du trečdalius visų prekių „Ikea” užsakymu gaminamos įvairiose Europos valstybėse, likusi dalis – Azijoje. Jos tiekiamos daugiau nei iš pusšimčio valstybių.

Lietuvoje „Ikea” antrinės įmonės valdo medžio drožlių gamybos įmonę „Swedspan Girių bizonas” ir baldų gamyklą „Swedspan Kazlų Rūda”. Tačiau ir kitiems savininkams priklausančios didžiausios mūsų šalies baldų gamybos įmonės tiekia savo produkciją „Ikea”.

Internete apstu vežėjų pasiūlymų atgabenti išsirinktas prekes iš Lenkijoje esančių „Ikea” parduotuvių.

Galima tai padaryti net neišeinant iš namų: internete esančiuose kataloguose išsirinkti baldus, juos užsisakyti, sumokėti, o vežėjai paims Varšuvoje ir atgabens į namus.

Tokios paslaugos kaina priklauso ir nuo sugebėjimų derėtis. Kai kurie gabentojai už paslaugą prašo sumokėti net iki 20 proc. perkamų baldų vertės. Tačiau įmanoma susitarti, kad pristatymas kainuotų 10–12 proc.

Kas savaitę mikroautobusu į Varšuvą vykstantis Edvinas Karaulnovas darbo stygiumi nesiskundžia. Jo interneto svetainėje nurodoma, kad šiam mėnesiui užsakymai nebepriimami, artimiausia data – vasario vidurys.

„Paprastai vienu metu atvežu baldų, kurių vertė 15–20 tūkst. litų. Juos vežu į Vilnių ir Kauną, o jei užsakovai gyvena kituose miestuose, gali atsiimti patys arba pasinaudoti siuntų tarnyba. Imu 10 proc. baldų vertės užmokestį. Verslas gal ir ne pats pelningiausias, tačiau gyventi įmanoma”, – pasakojo E.Karaulnovas.

Pasak šiuo verslu užsiimančio kauniečio Renaldo Zoko, pastaraisiais metais dėl krizės baldų pirkimas kiek atslūgo. Anksčiau žmonės užsisakydavo miegamojo, svetainės, virtuvės baldus, o dabar dažniausiai prašo pargabenti smulkesnių prekių.

„Dėl kainų galima tartis. Šiaip už stambesnių prekių pargabenimą uždirbu daugiau, už smulkesnių – mažiau. Tačiau dabar krizė, žmonės neturi pinigų, užsakymai – vis retesni.

Todėl tenka nusileisti klientams. Juk ekonomika anksčiau ar vėliau atsigaus, o jei jie turės mano kontaktus, galbūt pasinaudos paslaugomis vėliau”, – vylėsi R.Zokas.

Kaunietis į Varšuvą vyksta kartą per mėnesį ir tik savaitgaliais, nes tai nėra pagrindinis jo pajamų šaltinis.