V.Obolevičius yra neabejotinai daugiausia kartų „Dakaro” maratone dalyvavęs lietuvis. Šių varžybų jis nė karto nepraleido nuo 2003 metų, išskyrus 2008-uosius, kai dėl teroristų grėsmės Mauritanijoje varžybos iš viso buvo atšauktos.
Su komanda parskridęs iš sausio 16 dieną Argentinoje finišavusių „Dakaro” varžybų, V.Obolevičius gavo savaitę atostogų ir išskubėjo į Lietuvą: aplankyti artimųjų, pailsėti bei reikalų sutvarkyti.
– Kaip atsitiko, kad, dirbęs „Hyundai” atstovybės „Vytaras” servise, bendrovėje „Promosportas” ir talkinęs ruošiant automobilius lenktynėms, atsidūrėte Belgijoje, vėliau – ir gamyklinėje „Volkswagen” komandoje? – „Lietuvos rytas” paklausė V.Obolevičiaus.
– Prieš dešimt metų draugas pakvietė mane porą mėnesių padirbėti Belgijoje, patalkinti šios šalies lenktynių komandos „RV Racing” mechanikams.
Tuomet „Audi A4 STW” automobiliais dalyvavome Prancūzijos ir Belgijos žiedinių lenktynių čempionatuose.
Matyt, mano darbas belgams patiko, tad vėliau komandos savininkas Rene Verbistas pasiūlė nuolatinį darbą komandoje.
Taip nejučia ir prabėgo dešimt metų nuo tada, kai pradėjau suktis tarp Belgijos, Vokietijos ir Lietuvos.
– Tačiau kas sieja privačią belgų ir gamyklinę „Volkswagen” komandas – jūs jau aštuntus metus prižiūrite greičiausių „Dakaro” lenktynininkų automobilius?
– Galima sakyti, kad tai lėmė laimingų sutapimų virtinė. Mat prieš dešimtmetį mes belgų lenktynininkui S.Henrardui padėjome ruošti bagį „Dakaro” lenktynėms.
Šį JAV pagamintą bagį varė „Volkswagen” 1,9 TDI variklis.
Kadangi jau turėjome patirties prižiūrėti „Volkswagen” variklius, 2002 metais gamyklinė „Volkswagen Racing” komanda pakvietė mus padėti paruošti „Dakarui” tris galiniais ratais varomus „Tarek” bagius, kurie taip pat buvo varomi 1,9 TDI varikliais. Beje, du iš jų pasiekė finišą.
2004 metų lenktynėms gamykla jau ruošė pirmos kartos „Volkswagen Race Touareg”. Tad 2003 metų rugpjūtį aš ir mano komandos savininkas R.Verbistas buvome pakviesti į Volfsburgą (centrinę „Volkswagen” būstinę. – Red.) ir keturis mėnesius konstravome 2 visureigius.
– Tad galima teigti, jog pats tiesiogiai dalyvavote kuriant pirmuosius dykumų „Race Touareg”?
– Taip. Surenkant du visureigius dirbo 15 žmonių kolektyvas. Mat iš pradžių visureigiai buvo paruošti lenktynėms tik virtualiai – kompiuterio ekrane. Viską reikėjo atlikti realiai: surinkti, sujungti, sutvirtinti. Manau, mus kvietė todėl, kad turėjome konkrečių žinių. Iki tol niekas iš „Volkswagen” komandos nebuvo buvęs „Dakaro” lenktynėse.
Nenuostabu, kad pirmos „Dakaro” varžybos su „Volkswagen Race Touareg” buvo labai sudėtingos: daug kas lūžo, gedo, todėl dirbome dieną ir naktį.
Po to kasmet visureigiai buvo vis tobulinami, gerinami, komanda įgijo patirties. Būtent patirtis „Dakaro” lenktynėse yra bene pagrindinis veiksnys, lemiantis pergales. Prisiminkime, kiek metų čia dalyvavo „Mitsubishi”, motociklai KTM ar sunkvežimiai KamAZ. „Volkswagen” tose lenktynėse pavyko laimėti tik po 6 metų dalyvavimo.
– Stebint varžybas, susidaro įspūdis, kad jų lyderiai važiuoja balansuodami ties savo ir automobilių galimybių riba: po 500 kilometrų ilgio greičio ruožo juos skiria vos keliolika sekundžių...
– Pritariu. Šiandien yra tik trys sportininkai, sugebantys išlaikyti tokį pašėlusį tampą: Nasseras al-Attiyah, Carlosas Sainzas ir Stefanas Peteranselis.
Šiemet atrodė, kad jie kai kada važiuoja net viršydami galimybių ribas.
– Privačios komandos gali tik pavydėti gamyklinėms atsarginių detalių kalno, mechanikų skaičiaus, masažuotojų ir daugelio kitų dalykų. Bepigu lyderiams lėkti, kai žino, kad ryte nubudę ras savo mašinas kaip naujas.
– Noriu sugriauti mitą, kad gamyklinės komandos per naktį perrenka visą automobilį. Nebent tas automobilis labai jau nepatikimas (šypsosi).
Tam tiesiog neužtektų detalių. Juk reikia nepamiršti, kad lenktyninį automobilį lydi vienas sunkvežimis su detalėmis, padangomis, instrumentais ir mechanikais.
Tad privalai apskaičiuoti ir turėti tiek detalių, kad jų nepritrūktų trims savaitėms.
Kasdien išimame, apžiūrime ir tik jeigu reikia, keičiame pusašius, guolius bei amortizatorius. Jeigu kliba lankstai ar vairo traukės, jos taip pat keičiamos. Jeigu nekliba – važiuoja toliau.
Lenktynių viduryje, kai sportininkai turi poilsio dieną, pakeičiame pavarų dėžę ir pusašius.
Vienintelis dalykas, kurį tikrai keičiame kasdien ir be jokių išlygų, – padangos.
– Tačiau bet kuriuo atveju pergalė „Dakaro” lenktynėse kainuoja milijonus. Juk amortizatorius – nepaprastas, vienas kainuoja kokius 10 tūkstančių litų. Kiekviename rate jų yra po du. Viena padanga kainuoja apie 1400 litų...
– Atvirai sakant, detalių kainos manęs visiškai nedomina. Net nežinau, kiek jos kainuoja, – tiesiog dirbu savo darbą, ir tiek. Mano uždarbis „Dakaro” maratone taip pat niekuo nesiskiria nuo to, kurį gaunu Belgijoje.
– Ar teisybė, kad vieną gamyklinės komandos automobilį paprastai tvarko 4 mechanikai, kiekvienas atsakingas už savo sritį?
– Taip, paprastai prie vieno automobilio dirba 3–5 mechanikai (vienas jų – vyresnysis) ir automobilio elektros įrangos specialistas.
Kiekvienas mechanikas atsakingas už savo automobilio dalį. Aš pats jau trečius metus prižiūriu Carloso Sainzo automobilio priekinę kairę pusę.
Jeigu mano pusėje problemų nėra, judu toliau – padedu kolegoms. Kasdien reikia išvalyti mašinos gale esantį radiatorių, pripilti skysčio į langų apiplovimo bakelį ir atlikti kitus darbus.
Vyresnysis mechanikas viską apžiūri, įvertina.
Jis paprastai atsakingas už variklį. 2007 metais man teko būti Ginielio de Villierso visureigio vyresniuoju mechaniku.
– Jums teko darbuotis su daugeliu „Volkswagen” komandos įžymybių: Juta Kleinschmidt, Ari Vatanenu, Juha Kankkunenu, C.Sainzu. Ar labai skiriasi sportininkų charakteriai? Teko girdėti, kad C.Sainzas ir šiemet laimėjęs katarietis N.al-Attiyah yra lyg dvi priešingybės: ispanas esąs gana arogantiškas, katarietis – emocingas ir draugiškas.
– Lenktynininkų charakteriai gana skirtingi, bet visi draugiški su mechanikais. Ko gero, smagiausia buvo dirbti su J.Kankkunenu. Labai paprastas, draugiškas ir nuoširdus.
C.Sainzas man nepasirodė pernelyg arogantiškas. Tiesiog jis ramus, santūrus ir dalykiškas.
Kita vertus, reikia suprasti, kad tai – gyva ralio legenda, visų labai gerbiamas ir žinomas žmogus. Paauglystėje jis buvo vienas mano ralio idealų.
Todėl kaskart sutikęs jį juk neplosiu per petį klausdamas: „Biče, kaip sekasi?” (Juokiasi.)
Apskritai lenktynininkai suvažiuoja ne bičiuliautis ar linksmintis, bet siekti rezultato. Jie dirba savo darbą, mes – savo. Todėl po greičio ruožo persimetame keliais žodžiais, jie eina masažo, ilsėtis, miegoti ir kaupti jėgas kitam greičio ruožui.
Mechanikai taip pat. Atvažiuojame į serviso zoną, išsidėliojame įrankius, viską pasiruošiame ir laukiame atvažiuojančios savo mašinos.
Atlieki savo darbą ir eini miegoti, nes niekada nežinai, kokia darbų lavina užgrius kitą dieną. Ryte – vėl tas pats: važiuoji į kitą serviso zoną ir lauki.
Žodžiu, romantikos šiame darbe mažiau, nei daugeliui gali atrodyti. Kita vertus, galimybė pavažiuoti Andų kalnų keliu, esančiu 4700 metrų aukštyje virš jūros lygio, atsiranda ne kasdien.
– Labai smalsu sužinoti, kaip šiemet atrodė C.Sainzo automobilio ratas po smūgio į duobę priešpaskutiniame greičio ruože, po kurio jis dėl remonto prarado valandą laiko ir galimybę kovoti dėl nugalėtojo titulo?
– Kadangi kitas mūsų komandos lenktynininkas Markas Milleris su savo šturmanu padėjo sutvarkyti ratą greičio ruože, atvažiavus į serviso zoną viskas atrodė gerai. Tačiau dėl viso pikto viską pakeitėme.
– Jums teko būti „Dakaro” lenktynėse ir Afrikoje, ir Pietų Amerikoje. Ar sutinkate su tais, kurie teigia, jog Afrikoje lenktynėse gerokai daugiau tikrų pavojų, sunkumų ir išbandymų?
– Žinoma. Tai – nelygintini dalykai. Pietų Amerikoje gerokai lengviau: iš vienos serviso zonos į kitą važiuojame normaliais keliais, paprastais automobiliais.
Kas antrą dieną gyvename gerame viešbutyje, turime galimybę išsiprausti ne tik duše, pailsėti, skaniai pavalgyti. Žmonės čia geranoriški, nuolat nusiteikę padėti. Kad ir kas nutiktų, žinai, kad visada sulauksi pagalbos.
Afrikoje jautiesi lyg plėšikų ir vagių apsuptyje, nuolat turi saugotis. Nėra pakankamai normalių viešbučių, niekada nežinai, kada pavyks nusiprausti.
Ten teko be miego būti dvi paras. Kartą iš Maroko į Mauritaniją turėjome serviso sunkvežimiu per smėlynus važiuoti 1100 kilometrų, tad į vietą atvažiavome jau po vidurnakčio.
Puolėme tvarkyti mašinų ir, visai nemiegoję, vėl patraukėme į kitą serviso zoną.