„Bent metams turime darbo Rygoje, todėl kol kas naujų projektų neplanuojame”, – džiaugsmo neslėpė jauni architektų biuro „Processoffice” architektai Vytautas Biekša, Marius Kanevičius ir Rokas Kilčiauskas.
Jų pasiūlytas Rygos nacionalinio meno muziejaus projektas tarptautiniame konkurse įvertintas geriausiai.
Lietuvių projektas – ne pernelyg įžūlus, ne pernelyg brangus.
Tai ne vienintelis lietuvių kūrinys Rygoje. Latvijos sostinėje jau stovi išraiškinga „DnB Nord” banko būstinė, kurią projektavo lietuvis Audrius Ambrasas.
Sužavėjo racionalus projektas
Rygos nacionalinio muziejaus konkursą laimėję architektai taip pat išbandė jėgas Lenkijoje, Olandijoje, Turkijoje.
„Rygoje mūsų darbas buvo vienas realistiškiausių. Kurdami projektą atlikome išsamią analizę: ne tik paties muziejaus ir jo aplinkos, bet ir paties miesto – kokie kultūriniai objektai yra, kaip jie veikia, ko trūksta”, – pasakojo V.Biekša.
Lietuviai buvo kone vieninteliai, kurie nepasiūlė jokio modernaus priestato. Projekte jie išnaudojo mansardinį aukštą bei dalį patalpų perkėlė po žeme.
Moderniu akcentu tapo stiklinė terasa prie įėjimo į muziejų. Stiklu dengta dalis patalpų po žeme, kur įkurdintos pagalbinės muziejaus patalpos.
Darbus vertino ekspertai slovėnai, britai, suomiai, norvegai. Tarptautinė komisija įvertino tai, kad lietuviai jautriai ir racionaliai pažiūrėjo į jau esamą pastatą, užuot ieškoję naujų akcentų.
Be to, komisiją įtikino kruopščiai apgalvotos ekspozicijų ir kitos muziejaus erdvės.
Lietuviai – šalia garsenybių
Lietuviai džiaugiasi nepasigavę vadinamojo Guggenheimo viruso, kuriuo buvo užsikrėtę ir žinomi architektai, ir miestai. Muziejai ir kiti visuomeniniai pastatai buvo tapę savotiškomis ikonomis – svarbiau ne tai, kas viduje, o kas išorėje.
Neretai tokie objektai buvo vertinami ir žinomi ne dėl turimų kolekcijų, kultūros programų, funkcionalumo, o vien dėl architektūros. Tačiau pastaruoju metu vėl susivokta, kad tikrosios vertybės yra viduje.
„Apskritai visuomeninių pastatų architektūra yra geriausias būdas naujoms tendencijoms, naujoms idėjos plisti ir jauniems architektams išgarsėti.
Tokiuose projektuose paprastai būna labai mažai apribojimų ir labai daug galimybių. Be to, rengėjai suinteresuoti sutaupyti – tad jauni architektai, nereikalaujantys kosminių honorarų už savo kūrinius, turi privalumų.
Gaila, kad Lietuvoje šiomis galimybėmis nepasinaudojama. Vieši visuomeninių pastatų konkursai skelbiami retai, dažnai projektuotojai pasirenkami vadovaujantis neaiškiais kriterijais.
Turime vidutinius neišraiškingus pastatus ten, kur galėjome įgyvendinti puikias idėjas”, – svarstė V.Biekša.
Kazachstano sostinėje Astanoje šalia pasaulio garsenybių brito sero Normano Fosterio ar danų grupės BIG sukurtų efektingų statinių turėtų sužibėti ir lietuvių architektai. Jų Kazachijos nacionalinio dramos teatro ir Rusų dramos teatro projektai tarptautiniuose konkursuose pripažinti geriausiais.
Kurti skatina ir sunkmetis
„Kalbama, kad Lietuvos aukštosios mokyklos parengia per daug architektų – didėja konkurencija, mažėja atlyginimai ir dėl to prastėja darbai.
Kita vertus, lietuvių architektūra galėtų tapti eksporto preke”, – mano „Processoffice” architektas R.Kilčiauskas.
Jo teigimu, lietuvių projektuotojai garsėjo dar sovietmečiu. Vytautas Edmundas Čekanauskas, Gediminas Baravykas buvo vieni iš lyderių, kurių projektai būdavo pritaikomi ir statomi įvairiuose tuometės Sovietų Sąjungos kampeliuose.
Lietuvių darbų kokybę parodo ir tai, kad jie dalyvauja tarptautiniuose konkursuose ir juos laimi.
Kalbinti architektai pripažino, kad pažvelgti toliau savo tvoros privertė ir sunkmetis.
„Dabar atsirado kur kas daugiau laiko tokiems projektams, kuriuos rengi savo malonumui. Anksčiau Lietuvoje vos spėdavome suktis.
Parengti kokybišką projektą konkursui reikia dirbti mėnesį du – reikia nuvykti į vietą susipažinti su aplinka, urbanistiniu kontekstu. Ir tai yra papildomos išlaidos.
Kita vertus, normalu, kad lietuvių architektai nori pasitikrinti savo lygį platesniu mastu – varžytis ne tik Lietuvoje, bet ir pažiūrėti, ar konkurencingos jų idėjos Vakaruose, kokios ten vyrauja mados.
Iš tokių konkursų mokaisi. Tai – kaip treniruotė. Reikia nuolat jausti ritmą – kokios idėjos ateina, kokios tendencijos, kaip vertinama tavo idėja. Beje, ne visada laimi garsiausi architektai”, – svarstė kaunietis architektas Algimantas Kančas.
Jis pripažįsta, kad lietuviai neišnaudoja savame kieme esančių galimybių. Į skelbiamus architektūros konkursus retai kviečiami architektai iš kitų šalių. O jie paskatintų pasitempti ir lietuvius.
Latvių nacionalinio meno muziejaus konkursas – puikus pavyzdys.
Mėgins nustebinti Niujorką
Lietuviai neretai netgi varžosi tarpusavyje tarptautiniuose architektūros konkursuose Slovėnijoje, Olandijoje, Norvegijoje.
Mariboro meno galerijos, Astanos visuomeninių pastatų, Norvegijos, Olandijos miesto plėtros konkursams savo darbus pristatė po dvi tris lietuvių architektų grupes.
A.Kančas turi ambicingų planų nustebinti Ameriką. Jis su savo kolegomis ketina dalyvauti įspūdingame Niujorko plėtros konkurse, kurio vien vizija gniaužia kvapą.
„Niujorke rengiamas solidus tarptautinis konkursas sujungti penkias salas: Manhataną, Bronksą, Brukliną, Kvinsą ir Staten Ailandą.
Ant vandens tarp salų turėtų iškilti traukos centrai, sujungti tiltais. Tai labai ambicingas projektas, kuriame didelis dėmesys skiriamas ekologijai.
Niujorkui nelabai yra kur plėstis, todėl ieškoma neįtikėtinų idėjų, alternatyvų. Pamėginsime ir mes pateikti savo vizijas”, – pasakojo A.Kančas.