Kai pernai kovo mėnesį Graikija atsidūrė ant bankroto slenksčio, o Europos valstybių vadovai sukūrė specialų fondą, į Vokietijos bankų skyrius, prekiaujančius auksu, ėmė plūsti žmonės.
2010 metų birželio pradžioje už vieną auksinę „Krugerrand” serijos monetą pirkėjams teko pakloti 1082 eurus.
„Žinoma, tiek mokėti už vieną unciją – beprotybė!” – pripažino bankininkas Stefanas Rose, vadovaujantis Hamburgo „Sparkasse” aukso skyriui.
Žmonių baimės matas
Dar prieš penkerius metus blizgančių 33,93 gramo sveriančių Pietų Afrikos Respublikos monetų su būrų generolu Paulu Krugeriu ant reverso ir šokliąja gazele ant averso galima buvo nusipirkti po 351 eurą.
„Aukso kaina yra žmonių baimės matas”, – sakė 39 metų Hamburgo bankininkas. S.Rose gerai žino, ką kalba.
20 metų jis konsultuoja klientus, kaip investuoti pinigus. Jo sritis – nekilnojamasis turtas, akcijos, draudimas.
Prieš trejus metus jis ėmė vadovauti tauriųjų metalų skyriui. Nuo to laiko S.Rose yra apėmusi aukso karštinė.
1,96 metro ūgio vyras aukso luitus ir monetas saugo galinio kambario stalčiuose, kad prireikus galėtų ant padėklo atnešti klientui.
Priešingai nei kolegos iš indėlių ir investicijų skyrių, jis gali savo klientams pasiūlyti ką nors apčiuopiamo.
Susirūpinimas, kad ekonomikos krizė ar infliacija suris jų pinigus, gena žmones pirkti aukso.
Anksčiau, kai S.Rose patarinėdavo įsigyti nekilnojamojo turto, jis kartodavo: „Reikia atsižvelgti į tris dalykus: padėtį, padėtį, padėtį.”
Dabar, pardavinėdamas auksą, jis pamokslauja pirkėjams: „Dalimis, dalimis, dalimis! Tik ne viską investuokite į stambius luitus – svaras maždaug už 17 tūkst. eurų! Nusipirkite ir mažesnių monetų, nes jas lengviausia parduoti.”
Kilo aukso karštinė
Net atokiausiuose Vokietijos kaimuose ant tvorų atsirado užrašas: „Superku papuošalus, auksą, auksines dantų karūnėles.” O Diuseldorfo centre turkai tiesiog gatvėse pradėjo supirkinėti auksą.
Prasidėjo aukso karštinė, kokios nebuvo nuo XX amžiaus pradžios. Kaina už unciją augo kasdien. Skeptikai įspėjo dėl išpūsto burbulo, kuris gali sprogti. Bet žmogus toks pat iracionalus, kaip ir birža: jis nori pirkti, kai kursas kyla, o ne tada, kai krinta.
Jau ne vienerius metus biržose fiksuojamas spartus aukso kainos augimas. Prieš penketą metų uncija aukso nekainavo 600 JAV dolerių, praėjusią savaitę – daugiau kaip 1350 dolerių.
Praeityje būta pamokų
Tiesa, seife laikomas auksas neatneša jokių palūkanų. Tačiau ar jų sulaukė bankrutavusio JAV banko „Lehman Brothers” akcininkai? Arba tie, kurių gyvybės draudimo vertė sunkmečiu sumažėjo kelis kartus?
Pinigai gali tapti beverčiai, o auksas niekur nedings. Nebent jį netyčia įkaitintumėte iki 1063 laipsnių Celsijaus.
Tokioje temperatūroje šis metalas išsilydo.
Tiesa, susigundžiusiuosius investicijomis į auksą gali paprotinti vyresnio amžiaus žmonės. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje pasaulį irgi buvo apėmusi aukso karštinė.
Bet kai JAV federalinis bankas 1980 metais apribojo pinigų spausdinimą, kad būtų stabilizuota ekonomika ir pažabota infliacija, ėmė brangti doleris. Todėl investavę į auksą žmonės prarado daug pinigų, nes turėjo parduoti luitus ir monetas.
Auksas, brangesnis už auksą
Iki šiol pasaulyje aukso išgauta apie 160 tūkst. tonų. Didžioji dalis – 51 procentas šio tauriojo metalo perdirbama į papuošalus ir juvelyrikos dirbinius.
Tik 38 procentai saugomi kaip monetos ar luitai seifuose ir rakinamuose stalčiuose, likusi dalis naudojama pramonėje.
Vokiečių profesoriui, tauriųjų metalų specialistui Hermannui Wotrubai reikia tik nueiti į savo galinį kiemą. Ten guli auksas – dideliuose maišuose, pilnuose smėlio iš Reino.
Kai jis pasemia iš upės gerą kaušą smėlio ir išplauna jį tekančiu vandeniu, ant dugno aptinka kelis aukso grūdelius, kuriuos galima atpažinti tik per mikroskopą. Tai – itin vertingas Reino, arba Nibelungų, auksas. Jo kaina – tris kartus didesnė nei įprasto.
Sužadėtiniai kasdien atakuoja jį elektroniniais laiškais, tikėdamiesi gauti truputį Nibelungų aukso vestuviniams žiedams. Bet H.Wotruba, profesorius iš Acheno, į tokius prašymus nekreipia dėmesio.
Skirtumai – akivaizdūs
H.Wotruba dalyvavo statant 25 aukso kasyklas Pietų Amerikoje, Afrikoje ir Mongolijoje.
Dabar vokiečių žvirgždo įmonių savininkai kreipiasi į jį, nes Reine aptinkama daug aukso.
Jei smėlis kasamas, galima ir aukso paieškoti. Tik šis darbas yra labai varginantis. 200 tonų Reino smėlio galima rasti tik gramą Nibelungų aukso.
Visai kas kita jūroje prie Naujosios Zelandijos.
Ten bendrovė „Anglogold Ashanti” tikisi netrukus su tona akmenų iš jūros dugno išgauti 10–15 gramų aukso. Nenuostabu, kad jis bus pigesnis.
Maišo su gyvsidabriu
H.Wotruba sijoja ir plauna smėlį visiškai ekologiškai, o kiti aukso ieškotojai pasitelkia siaubingus metodus. Kinijoje aukso ir smėlio mišinys sumaišomas su gyvsidabriu.
Skystas metalas susijungia su kietosiomis aukso dalelėmis. Kaitinamas gyvsidabris išgaruoja ir taip teršia aplinką. Gautas auksas perdirbamas į papuošalus, monetas ir luitus.
Bankininkams šitoks gavybos būdas ima nebepatikti.
Mat vis dažniau klientai teiraujasi žaliojo – ekologiškai išgauto, neužteršto gyvsidabriu ar cianidu aukso. Tačiau bent kol kas tokio nerastume nei aukso monetų, nei luitų pavidalu.
Žūtys – ne retenybė
Kasmet Pietų Afrikos Respublikos kasyklų darbininkai leidžiasi vis giliau į žemės gelmes, kad galėtų aptikti nors kokią aukso gyslą. Kasyklose šalia Johanesburgo jie dirba beveik 4 kilometrų gylyje, dideliame karštyje ir už menką atlyginimą.
Kai 2007 metų spalio mėnesį apie 3 tūkstančius darbininkų po nelaimingo įvykio Elandsrando kasykloje liko užversti 2200 metrų po žeme, gelbėtojai apie nelaimę sužinojo tik po dešimties valandų.
Tą kartą po 35 valandų buvo ištraukti visi šachtininkai. Tačiau kasmet panašiomis aplinkybėmis žūva apie 200 žmonių.
„Beveik visos didžiosios Pietų Afrikos kasyklos dirba naudodamos cianidą.
Taip jos rizikuoja savo darbininkų gyvybe, – aiškino Vokietijos profesorius H.Wotruba. – Kas nori švaraus aukso, turi daryti taip, kaip aš.”
Didžiausios atsargos (t)
JAV 8133
Vokietija 3408
Tarptautinis valiutos 2966 fondas
Italija 2452
Prancūzija 2435
Stabilumas truko neilgai
Antikos legenda pasakoja, kaip karalius Midas paprašė vyno dievo Dioniso, kad viskas, prie ko jis prisilies, virstų auksu. Laimė tapo prakeiksmu, nes visi karaliaus Mido valgiai ir gėrimai virto auksu.
Ieškodamas legendinio Eldorado ispanas F.Pizarro 1532 metais išsilaipino dabartinės Peru pakrantėje ir su 180 kareivių užkariavo inkų imperiją. Inkų valdovas Atahualpa turėjo aukso pripildyti visą kambarį. Ispanija tapo turtingiausia pasaulio valstybe.
„Aukso trokšta visi, nuo jo viskas priklauso”, – 1808 metais rašė J.W. von Goethe.
1848 metais atsitiktinai Sakramento upėje radus aukso grynuolį prasidėjo Kalifornijos aukso karštinė – per metus į JAV vakarus laimės ieškoti išvyko 80 tūkst. žmonių. Po 50 metų Klondaiko upės aukso karštinė į Kanados šiaurės vakarus atviliojo šimtus tūkstančių jo ieškotojų.
1900 metais Didžiojoje Britanijoje, žemyninėje Europoje, Japonijoje ir JAV įsigaliojo aukso standartas. Nauji išspausdinti banknotai galėjo būti paleisti į apyvartą tik užstačius tam tikrą aukso kiekį. Todėl pakeisti popierinius pinigus į auksą buvo galima bet kuriuo metu pagal stabilų kursą.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jame dalyvaujančios valstybės 1914 m. nebepadengdavo savo pinigų auksu. Po karo aukso standartas galiojo tik JAV – iki 1933 metų.
Dėl tarptautinės valiutos sistemos išlaikant stabilų keitimo kursą 44 valstybių atstovai susitarė tik 1944 metais Breton Vudso konferencijoje Naujajame Hampšyre (JAV). Atskaitos valiuta tapo JAV doleris.
Buvo susitarta dėl fiksuotos aukso kainos – 35 JAV doleriai už unciją. JAV federalinis bankas įsipareigojo už tokią kainą keisti dolerius į auksą.
1971 metais tuometis JAV prezidentas R.Nixonas nutraukė įsipareigojimą keisti JAV dolerius į auksą kitų šalių centriniams bankams. Breton Vudso konferencijos sutartis nustojo galioti ir nuo to laiko nebėra auksu padengtos valiutos.