Milijonieriai – ne pinigų vergai (video)

Žiūrėkite reportažą.

Prieš metus išsinuomotą pirmąjį bendrovės biurą Šiaurės miestelyje Vilniuje jie įrenginėjo savo rankomis: planavo, kur daryti papildomas sienas, pigiais baldais ir namų rakandais prekiaujančioje parduotuvėje „Jysk” ieškojo lentynų, patys jas montavo ir kabino, jungė kompiuterius.

Dabar jų biuro nuotraukų gausu apie namų dizainą rašančiuose tinklalapiuose, o „Apple” reklaminiais plakatais nusagstytų sienų šūkis „Think Different” – „Mąstyk kitaip” tapo ir jų bendrovės „Pixelmator Team” devizu.

Prieš išsinuomodami patalpas biurui aštuonerius metus Dailidės dirbo ten, kur galėdavo prisiglausti, – tėvų ūkiniame pastate Prienuose, į kurį sugužėdavę bičiuliai naktis leisdavo prie kompiuterio, arba nedideliame Aido bute Vilniuje, kuriame nuolat mėtydavosi tuščios picų dėžės, vaisvandenių skardinės ir neplauti kavos puodeliai.

2007-ųjų pabaigoje broliai Dailidės į rinką paleido „Macintosh” („Mac”) kompiuteriams sukurtą paveikslėlių ir nuotraukų redagavimo programą „Pixelmator”. Ši atnešė didžiulį pelną.

Nors daugelis lietuvių apie 27 metų Saulių ir 22-ejų Aidą Dailides sužinojo tik prieš kelias savaites, kai pasirodė pranešimas, kad „Pixelmator” per 20 dienų naujoje „Apple” programų parduotuvėje uždirbo milijoną JAV dolerių, milijonieriais broliai tapo jau prieš kelerius metus.

„Net nežinau, kada tiksliai tai nutiko – prieš trejus, ketverius ar penkerius metus, – šyptelėjo tyliakalbis rudakis tamsiaplaukis S.Dailidė. – Taip, jau uždirbome ne vieną milijoną, bet tikslių skaičių neskelbiame.

O pranešimą apie pardavimus „Apple” parduotuvėje išplatinome dėl reklamos – orientuodamiesi į užsienio rinkas.”

„Labiausiai baiminomės, kad tas pranešimas nepasirodytų Lietuvoje – nesinorėjo lietuvių pavydo”, – nusijuokė skardžiabalsis šatenas A.Dailidė.

Broliai pasiekė savo tikslą: apie juos rašo įtakingiausi pasaulio verslo leidiniai, pavyzdžiui, „The Wall Street Journal”, jų nuotraukas spausdino garsiausi informacinių technologijų naujienas sekantys tinklalapiai. Tad ir Lietuvoje jiems nepavyko išvengti dėmesio.

Jaukiame biure Šiaurės miestelyje prie durų iki akis krinta ant juodos lentos kreida užrašyti žodžiai „Let’s talk” (išvertus iš anglų k. – „Kalbėk”). Ant sienos kabo tokia pat lenta su užrašu „Think Different”.

Biure sunku suprasti, koks paros laikas, nes langus dengia aklinos žaliuzės ir net plieskiant saulei jų niekas nepakelia. Užtat gyvenimas čia verda visą parą.

„Matote, kada mūsų darbuotojai ateina į darbą, – vėlyvą popietę žvilgtelėjęs į laikrodį nusikvatojo S.Dailidė. – Darbo valandos čia nenustatytos, o laikas nenormuojamas. Tik nesakykite apie tai Darbo inspekcijai.”

Į „Macintosh” kompiuteriais apstatytą biurą ateina tie, kuriems nėra svarbiausia dirbti už atlygį nuo devynių iki šešių. Jie – savotiški pamišėliai, kompiuterių mygtukus galintys spaudyti paromis.

Kaip ir broliai Dailidės, per naktis be poilsio devynis mėnesius kūrę milijonų vartotojų visame pasaulyje pamėgtą programą.

„Pixelmator” galima palyginti su „Windows” operacijų sistemoms kuriančio programinės įrangos milžino „Adobe” produktu „Photoshop”.

Šia programa beveik viso pasaulio fotoredaktoriai tobulina nuotraukas: ištrina objektyvo išryškintas, bet žvaigždės įvaizdžiui kenkiančias raukšles, šviesina ar tamsina fotografijas, keičia fono spalvą ir atlieka daugybę kitų dalykų, kurie gal nebūtini, bet sukuria vizualinį efektą.

Dirbti su „Pixelmator” gali ne tik profesionalai, bet ir mėgėjai – „Mac” kompiuteriuose veikianti programa tokia paprasta ir aiški, kad net pradedantieji gali spalvinti paveikslėlius ar nuotraukas, jas karpyti, trinti nepageidaujamų žmonių atvaizdus ir atlikti daug kitų triukų.

„Prieš paleisdami į rinką programą, išleidome tik paveiksliuką, vadinamąjį „screenshot” (momentinę ekrano kopiją), kad pasitikrintume, ar ta programa reikalinga.

Tas paveiksliukas buvo toks populiarus, kad buvo išspausdintas visuose svarbiausiuose leidiniuose. Supratome, jog einame teisinga linkme”, – pasakojo S.Dailidė.

Bandomasis tyrimas pateikė teisingus duomenis – vos pasirodžiusi rinkoje, lietuvių programa tapo itin populiari. Jau pirmąją dieną, pasak Dailidžių, apyvarta jiems atrodė kosminė – uždirbo 60 tūkst. JAV dolerių.

Per trejus metus „Pixelmator” vienokiu ar kitokiu būdu atsisiųsti bandė keli milijonai „Mac” vartotojų.

Dabar bendrovėje „Pixelmator Team” dirba 10 žmonių, o broliai Dailidės ieško daugiau darbuotojų. Dar praėjusią vasarą jie dirbo vos keturiese, o prie pirmosios „Pixelmator” versijos kūrimo prisidėjo tik trys žmonės.

Sauliaus ir Aido įkurtos bendrovės sėkmės paslaptis ta, kad jie viską daro patys: kuria produktą, rūpinasi jo reklama, parduoda, nustato kainas, net gali programą pašalinti iš apyvartos.

„Kai pas mus ateina įsidarbinti, žmonėms turime pusvalandį aiškinti savo veiklos principus, nes niekas jų nesupranta. Mūsų klausia: kiek užsakymų jūs turite?

Tačiau mes neieškome užsakymų. Ką nors sukūrę, patys bandome parduoti. Tai rodo, kad Lietuvoje nėra daug tokių bendrovių, bent jau aš nežinau konkrečių pavyzdžių”, – sakė S.Dailidė.

Prieš devynerius metus jie bandė bendradarbiauti su australais. Dailidžių sukurta programa „Baltic Utilities X”, kuri į „Mac OS X” operacijų sistemą įdiegia Baltijos šalių kalbas, susidomėjo Australijos bendrovė „Deksoft”.

Už šią programą australai broliams sumokėjo 500 JAV dolerių, o nuo kiekvienos parduotos kopijos jiems tekdavo 5 doleriai.

„Tada dar nežinojome, kaip užsiimti platinimu, todėl ir sutikome su australų pasiūlymu, tačiau tas bendradarbiavimas truko tik kelis mėnesius, nes paskui mums nusibodo.

Daugiau nedirbome su jokia kita bendrove, nes nenorėjome kontrolės. Mes siekiame kurti tai, kas patiems įdomu, pristatyti produktą taip, kaip patiems atrodo geriau, o ne kitaip”, – aiškino broliai.

Brolių sėkmės istorija prasidėjo prieš devynerius metus, kai Sauliui buvo aštuoniolika, o Aidui – vos 13-ka. Tada tėvas iš Danijos parvežė seną „Macintosh” kompiuterį, kuris vaikinams tapo kone pasaulio centru.

Broliai neturėjo interneto, nebuvo galimybių keistis kompiuterių žaidimais, todėl jie buvo priversti naudotis tik tuo, kas buvo tėvo dovanotame „make”.

O jame nebuvo beveik nieko – tik „Mac OS” operacijų sistema, piratinis „Photoshop” ir dar kelios neaiškios programos.

Todėl Saulius ir Aidas nuolat krapštinėdavosi prie kompiuterio, išmėgindami jo galimybes ir ieškodami, ką būtų galima patobulinti.

Pasitaikydavo, kad kompiuteris sugesdavo. Broliai puldavo į ašaras, o tėvas, neradęs, kas galėtų pataisyti „Mac” Lietuvoje, vėl gabendavo jį į Daniją žmogui, iš kurio pirko. Šis kompiuterį sutvarkydavo ir po kokių trijų mėnesių grąžindavo.

Tačiau nuolatinis krapštymasis prie „Macintosh” netrukus ėmė duoti naudos – broliai ėmė pardavinėti savo kuriamas programas.

„Pirmasis uždarbis, atrodo, buvo 300 dolerių. Jis atrodė nerealus – toks didelis, – juokėsi S.Dailidė. – O paskui darėme viską, kad uždirbtume daugiau.

Bet ne todėl, kad buvome pamišę dėl pinigų. Jų mums reikėjo tik tam, kad nusipirktume naują kompiuterį ar geresnę programinę įrangą.”

Ir antrasis, ir trečiasis Dailidžių įsigytas „Mac” kompiuteris buvo jau naudotas.

„O ketvirtą nusipirkome naują, – prisiminė broliai. – Iš pradžių pirkome tik vieną kompiuterį ir juo dalijomės. Ilgai užtrukome, kol įsigijome po asmeninį „Mac”. Tai sau leidome gal po kokių trejų ar ketverių metų.”

„Pixelmator” – rimčiausias, bet ne vienintelis Dailidžių kūrinys. Iš viso jie sukūrė maždaug septynias programas, o dabar dirba ne tik prie antrosios „Pixelmator” versijos, bet ir kuria žaidimą planšetiniams kompiuteriams „iPad” bei išmaniesiems telefonams „iPhone”.

„Su Aidu viską darome drauge, bet mums pasisekė, kad kiekvienas geriau išmanome skirtingas sritis.

Aš atsakingas už tai, ką mato vartotojas, o Aidas – už tai, kas yra po tuo, ką vartotojas mato.

Išmanau technologijas, bet programuoti nemoku. O Aidas moka”, – prisipažino S.Dailidė.

Dailidės turi adresą Londone, tačiau visus mokesčius jų bendrovė moka Lietuvoje.

„Adresas Didžiojoje Britanijoje mums buvo reikalingas tam, kad galėtume dalyvauti kai kurių bendrovių, pavyzdžiui, „Apple”, veikloje. Lietuvoje registruotai bendrovei anksčiau tai buvo neįmanoma”, – aiškino broliai.

Nors ne vieną milijoną iš mėgstamos veiklos jau susižėrę Dailidės gali sau leisti gyventi be rūpesčių, jie važinėja kelerių metų senumo automobiliais, nesitranko po užsienį, o per atostogas, užuot gulėję saulėtame paplūdimyje, renkasi Skandinavijos kalnus Švedijoje.

Ten su kitais bendraminčiais jie praleidžia po savaitę žaisdami karą – nevalgę, purvini, sulyti. „Turime vienintelį netradicinį pomėgį – žaidimą „Airsoft”, – nusijuokė Dailidės.

Šis sportinis karinis žaidimas yra tikro karo imitatorius – ir ekipuotė, ir net šautuvai jame itin tikroviški. Tik šaudoma plastikiniais rutuliukais.

„Daugiau nieko išskirtinio neveikiame. Kaip ir visi – einame į kiną, parduotuvę, skaitome knygas. Tik tiek, kad darome tai turėdami daugiau pinigų”, – nusijuokė A.Dailidė.

„Taip, mes galime sau daug leisti, bet niekada nesijautėme milijonieriais. Mes džiaugiamės, kad galime dirbti darbą, kuris mums patinka, kad galime pasikviesti pas save talentingų žmonių.

Sau net atlyginimą nedidelį mokame, nes pinigai skirti bendrovei. Galime nusipirkti daugiau džinsų ar batų, bet tai nėra mūsų tikslas”, – tvirtino S.Dailidė.

Ilja Laursas (nuotr.)– vienas iš dešimties pasaulio verslininkų, pakeisiančių mūsų gyvenimą. Taip pristatomas 34 metų kaunietis, kurio įkurta taikomųjų programų platinimo bendrovė „GetJar” pagal į mobilųjį telefoną atsisiunčiamų programų skaičių nusileidžia tik pasaulio milžinui „Apple”.

Jo pavardė – olandų kilmės, jis be akcento kalba lietuviškai, nes gimė, augo Kaune, studijavo Vilniuje. Šviesiaplaukis mėlynakis I.Laursas save laiko pasaulio piliečiu ir, nors pastaraisiais metais daugiau laiko praleidžia JAV, bent kartą per mėnesį grįžta į Lietuvą.

„GetJar” savo atstovybę turi ir Silicio slėnyje Kalifornijos valstijoje JAV, kuriame įsikūrusios visos pasaulio aukštųjų technologijų bendrovės. I.Laursas – vienintelis Lietuvos verslininkas, šiemet dalyvavęs Pasaulio ekonomikos forume Davose (Šveicarija), į kurį kviečiami tik valstybių vadovai, verslo ir ekonomikos elitas.

Savarankišką gyvenimą pradėjęs nuo privačių anglų kalbos pamokų ir interneto svetainių kūrimo, dabar I.Laursas yra vienas didžiausią pasisekimą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje turinčių verslininkų.

– Nuo ko pradėjote savo verslą? – „Lietuvos rytas” paklausė I.Laurso.

– Viskas prasidėjo 2000 metais, kai įkūrėme mobiliųjų žaidimų kūrimo bendrovę. Penkerius metus tuo ir vertėmės, kol supratome, kad užsiimti platinimu ir aptarnauti 300 tūkstančių programų kūrėjų, kiek aptarnaujame dabar, yra daug įdomesnė, perspektyvesnė ir pelningesnė veikla nei patiems kurti taikomąsias programas.

Juk, pavyzdžiui, prekybos centro pozicijos yra geresnės nei paskiro pieno tiekėjo. 2005-aisiais mes ir užėmėme tą prekybos centro poziciją.

– Užsiimame mobiliųjų programų platinimu. Interneto svetainėse yra svetainių paieškos sistemos, pavyzdžiui, „Google” ar „Yahoo”, o aplikacijų portaluose yra vadinamieji taikomųjų programų platinimo centrai. Būtent tokį antrąjį pagal dydį pasaulyje centrą mes ir valdome.

Skirtingai nei „Apple”, kurio parduotuvė skirta tik „iPhone” prietaisams, dabar sudarantiems apie 2–3 proc. pasaulio telefonų rinkos, mes platiname taikomąsias programas visiems telefonams. Mūsų potenciali rinka yra daug didesnė nei „Apple”, bet pagal taikomųjų programų parsisiuntimų skaičių šiuo metu esame antri. Mūsų įmonės rinkos vertė dar nėra pasiekusi 300 milijardų dolerių kaip „Apple”, o rinkodarai dar neskyrėme pusės milijardo (juokiasi).

Kad būtų aiškiau, ką darome mes, pasitelkime „Google” paieškos sistemos modelį. Didžiulius pinigus jie uždirba ne tiesiogiai pirkdami ar parduodami. Tai – aukciono principu pagristas platinimo ir kontakto kūrimo verslo modelis.

Bet kuri interneto svetainė gali dalyvauti aukcione, pirkti matomą vietą „Google” paieškos sistemoje, o mainais už tai gauti daugiau lankytojų. Kuo daugiau moki – tuo daugiau lankytojų, kuo jų daugiau – tuo geriau sekasi tavo verslui.

Būtent tokiu principu ir grindžiamas mūsų verslo modelis. Beje, tai vienas esminių skirtumų tarp „GetJar” ir „Apple”. Mes tiesiogiai neužsiimame taikomųjų programų pardavimu klientams. Tai paliekame patiems programų kūrėjams. Mes koncentruojame savo veiklą tik į platinimą ir imame mokestį iš kūrėjų, kurie nori būti pastebimi labiau už kitus.

– Pirmuosius uždirbtus pinigus išleisdavau pragyvenimui Vilniuje, nes tais laikais kauniečiui gyventi sostinėje buvo nepigu. Už nuomojamą kambarį mokėjau apie 300 litų. Tada tai buvo didžiuliai pinigai.

Tuo metu derinau kompiuterių verslą ir anglų kalbos dėstymą. Kaip ir daugelis studentų, galėjau dirbti bare ar klube, bet anglų kalbos mokymas ar svetainių kūrimas buvo daug pelningesnė veikla.

Pavyzdžiui, per 5 valandas sukūręs svetainę, galėjau uždirbti keletą tūkstančių litų ir per vieną vakarą apsirūpinti keliems mėnesiams. Bet svarbiausia, kad dirbti klube man būtų buvę neįdomu. Priešingai nei prie kompiuterio.

– Garažo niekada neturėjome. Pirmuosius verslo susitikimus rengdavau tėvų bute Kaune.

Vienas kambarys jame atrodė kaip biuras, nes ten stovėjo stalas ir kompiuteris. Tais laikais tai buvo esminis biuro bruožas. Kai ateidavo verslo klientai, mano tėvai išeidavo.