Galima namą šildyti malkomis – taip daro vieno Kretingos daugiabučio gyventojai. Galima kiekviename bute įrengti dujų katilą arba pastatyti šildymo krosnelę ir pro langą iškišti kaminą, kaip tai buvo padaryta viename Kėdainių rajono daugiabutyje.
Galima įrengti mažą kogeneracinę jėgainę, kuri visam namui ar net daugiabučių kvartalui gamins ne tik šilumą žiemą, bet ir elektrą.
Bet ar tai bus pigiau nei centrinis šildymas? Lietuvoje – galbūt. Tačiau Europos valstybėse tokios alternatyvos net nebūtų svarstomos.
Atvirkščiai – centrinis šildymas ten yra pigiausias būdas aprūpinti miestus šiluma.
Kas populiaru užsienyje
Vokietijoje, Danijoje ir Olandijoje investuojama į termofikacines elektrines, kurios tiekia šilumą didmiesčiams.
Čia gyventojai net skatinami įsigyti individualias kogeneracines jėgaines, kurios telpa namo rūsyje ir tiekia visam namui šilumą bei elektrą.
Kopenhaga, Helsinkis, Stokholmas – miestai, kur beveik visuose namuose yra tik centrinis šildymas.
Šių miestų vadovai įsitikinę, kad tai – vienintelis būdas efektyviai mažinti taršą.
Kopenhagoje 130 kv. metrų ploto būsto, per metus suvartojančio 18 MWh energijos, centrinis šildymas kainuoja 40 proc. pigiau nei individualus dujinis šildymas.
Lietuvoje – viskas atvirkščiai. Daugiabučių gyventojai turi vienintelę centrinio šildymo alternatyvą – dujas.
Šildyti dujomis 130 kv. m namą per metus kainuotų 3065 litus. Išlaidos centriniam šildymui, skaičiuojant „Vilniaus energijos” kainomis, būtų net ketvirtadaliu didesnės – 4140 litų.
Jeigu bijote ir centrinio šildymo tiekėjų, ir „Gazprom” žaidimų, galite namą šildyti elektra.
Tai kainuotų 6636 litus per metus, taikant dieninį ir naktinį tarifus.
Alternatyvos – brangios
Lietuvoje centrinis šildymas tiekiamas maždaug pusė visų būstų. Geriausiai šie tinklai išplėtoti didmiesčiuose.
„Jeigu svarstytume centrinio šildymo alternatyvas, jų yra.
Bet reikia apskaičiuoti, kokios naudos duotų alternatyvūs būdai ir kiek tai kainuotų.
Atlikus skaičiavimus paaiškėja, kad beveik visais atvejais naujo šildymo būdo įdiegimo sąnaudos daugiau ar mažiau viršija naudą.
Centrinis šildymas yra labai konkurencingas šilumos tiekimo būdas”, – aiškino JAV energetikos inžinierių asociacijos sertifikatą turintis energetikos ekspertas Vygintas Sidzikauskas.
Tačiau iš šiandien rinkoje susiklosčiusios padėties matyti, kad, pavyzdžiui, bute įsirengti nedidelį dujinio šildymo įrenginį apsimoka, nes šilumos energijos kaina yra mažesnė nei centrinio šildymo. Be to, atsiranda individualaus reguliavimo galimybė, kuri leidžia dar daugiau sutaupyti.
Trūksta kontrolės
„Problemos yra kelios. Valstybė visiškai nekontroliuoja monopolininkų šilumos tiekėjų.
Be to, gamtinių dujų kaina Lietuvoje yra labai didelė. Ji yra ženklas, kad dujų vartojimą reikia mažinti ir skatinti kitų kuro rūšių naudojimą”, – aiškino V.Sidzikauskas.
Tačiau jis teigė, kad alternatyvių energijos šaltinių įrangos ir kuro kainos Lietuvoje taip pat nekontroliuojamos. Pavyzdžiui, medžio granulės Lietuvoje yra brangios, nes šalies gamintojai beveik visą produkciją eksportuoja į Vakarų šalis.
V.Sidzikausko nuomone, Lietuvoje taikoma ydinga praktika, kad energijos tiekėjas turi teisę persvarstyti tarifus kas pusmetį, o sutartyje garantuojama jo pelno marža.
Be to, jeigu šilumos tiekėjas patyrė nuostolių, jie kompensuojami ėmus taikyti naują tarifą. Verslininkai neprisiima jokios rizikos – negali patirti nuostolių.
„Manau, kad tarifas turėtų būti nustatomas visam sutarties laikotarpiui – kuro kainų tendencijos pasaulyje akivaizdžios.
Stabilus tarifas – geriausias būdas kontroliuoti įmonės veiklą. Jeigu šilumos tiekėjas mato, kad esant nustatytam tarifui dirba nuostolingai, jis suinteresuotas taip pertvarkyti verslą, kad gautų naudos ir užtikrintų paslaugų teikimą”, – aiškino V.Sidzikauskas.
Lietuva iki šiol laužo ietis dėl atliekų deginimo gamyklų ir neskuba investuoti į biokuru kūrenamas kogeneracines elektrines. Šalies priklausomybė nuo dujų iki šiol yra didžiulė ir nieko nedaroma, kad ji sumažėtų.
Kopenhaga rodo pavyzdį
Danija – viena labiausiai pažengusių šalių, besirūpinančių klimato kaita ir efektyviu energijos vartojimu.
Kopenhaga – miestas, kuriame 98 procentai būstų naudojasi centriniu šildymu. Tai – pigiausias šilumos energijos šaltinis.
Viena priežasčių – Danija vis labiau atsisako iškastinio kuro vartojimo ir pereina prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Tos energijos, kurią Lietuva dėl kietakaktiškumo paleidžia vėjais.
Ne, nekalbama apie vėjo jėgaines ir saulės elementus, nors jie Danijoje sparčiai plinta.
30 proc. šilumos energijos Kopenhaga gauna iš atliekų deginimo. Miestui šilumą iš atliekų tiekia 3 kogeneracinės elektrinės.
2009-aisiais viena didžiausių termofikacinių elektrinių Kopenhagoje buvo renovuota.
Uždaryti seni neefektyvūs generatoriai, o naujas termofikacinės elektrinės blokas šilumai gaminti naudoja biomasę.
Energijos savikaina dėl to atpigo – elektra ir šiluma, pagaminta iš biomasės, yra subsiduojama, o iškastinio kuro naudojimą slegia itin dideli mokesčiai.
Centrinio šildymo tarša yra kone perpus mažesnė, palyginti su tarša, jeigu kiekvienas būstas būtų šildomas dujomis.
Be to, 2008-aisiais 35 proc. šilumos energijos buvo pagaminama iš atsinaujinančių šaltinių, o iki 2025 m. ši dalis turėtų padidėti iki 70 proc.
Ar Danija turės ką deginti? Juk tik 3 proc. Kopenhagos atliekų iškeliauja į sąvartynus.
Likusi dalis rūšiuojama, perdirbama arba paverčiama šiluma ir elektra.
Išbandys ir lietuviai
Lietuviams irgi gali tekti įsitikinti, koks efektyvus gali būti centrinis šildymas.
Birštono miestas kartu su danais ir belgais dalyvauja tarptautiniame projekte „ECO-Life”. Šiuo projektu siekiama sukurti tris CO2 neutralias bendruomenes. Viena jų – Birštone.
Projektu siekiama modernizuoti visą energetikos sistemą – nuo tiekėjo iki vartotojo. Tam bus renovuota Birštono centrinio šildymo sistema. Čia dujomis ir biokuru kūrenama katilinė šildo 13 daugiabučių ir visuomeninius pastatus.
Pati centrinio šildymo sistema nebus panaikinta. Ji tik bus modernizuota – planuojama įrengti kogeneracinę elektrinę ir biokuro katilą.
Kai kurie pastatai bus apšiltinti, kad būtų pasiektas didelis energetinis efektyvumas.
Taip pat ketinama įrengti saulės kolektorius karštam vandeniui ruošti ir saulės elementus elektrai gaminti.
Didžiąją projekto dalį finansuos Europos Sąjunga.
Vokiečiai ieško alternatyvų
Jolita Venckutė
Specialiai LR iš Berlyno
Vokietijoje vis populiaresnės tampa mažos kogeneracinės jėgainės, nes jos atitinkamai pagal dydį pajėgia šildyti visą namą. Kūrenant tokią jėgainę, apie 65 proc. kuro virsta šiluma, o apie 20 proc. – elektra. Jėgainės patiriami nuostoliai yra labai maži.
Mažos kogeneracinės jėgainės, skirtos individualiems namams, telpa į bet kurio namo rūsį. Jos gali būti kūrenamos tiek iškastiniu, tiek biokuru. Tačiau jos brangios.
Mažiausių kogeneracinių jėgainių galia siekia 1–3 kW, jos kainuoja maždaug 13 000–15 000 eurų (iki 50 tūkst. Lt). Palyginti su kitais šildymo būdais, į kogeneracines jėgaines tenka gana daug investuoti. Tačiau namo savininkas įsigyja įrenginį, kuris gamina ir elektrą, ir šilumą.
Ekonomistai Vokietijoje skaičiuoja, kad kogeneracinės jėgainės energiją naudoja daug efektyviau nei kiti šildymo įrenginiai. Tam pačiam kiekiui šilumos ir karšto vandens pagaminti jos sunaudoja tik trečdalį įprastų dujų ar kietojo kuro katilų energijos.
Dar vienas privalumas – nepanaudotą elektrą galima grąžinti į bendrą tinklą ir taip atgauti dalį investuotų lėšų.
Prieš keletą metų Vokietijos ekonomikos ministerija skyrė lėšų mažoms kogeneracinėms jėgainėms subsiduoti.