Italų ekonomistams kelia juoką kalbos, kad po Graikijos ir Airijos sudrebės Ispanijos arba Portugalijos ekonomika, o tada esą ateis ir Italijos eilė.
Sukaupusi astronominę valstybinio sektoriaus skolą, Roma su tokiu scenarijumi kategoriškai nesutinka.
Atvirkščiai: italai įsitikinę, kad jų valstybės ūkio sveikata yra kur kas geresnė nei daugelio kitų ES šalių.
Krizę pajuto tik neseniai
Pasaulinė ūkio krizė Italiją pasiekė palyginti neseniai. 2008-ųjų pabaigoje ir 2009-ųjų pirmojoje pusėje italams atrodė, kad blogos žinios iš Niujorko, Londono ir Tokijo akcijų biržų – tai lyg pranešimai apie prastus orus, kurie Romą dažniausiai aplenkia.
Su ekonomikos krize Italija susidūrė tik pernai rudenį, kai šalį užliejo studentų protestų banga. Iždo ministras Giulio Tremonti prispaudė universitetus ir profesūrą, liepdamas uždaryti katedras, kuriose mokosi du trys studentai, ir taip sutaupyti milijardą eurų.
Dabar krizę jaučia visa Italija.
Tai matyti ne tik iš ekonomikos analitikų suvestinių, bet ir gyventojų sąskaitų. Šių metų pradžioje pastebėtas visiškai naujas reiškinys: pirmąkart per 15 metų italų pajamos, užuot augusios, pradėjo trauktis.
2009-aisiais realios piliečių pajamos sumažėjo 2,7 proc. Tai reiškia, kad šiek tiek patuštėjo šaldytuvai, o drabužių spintose atsirado laisvos vietos, nes madingiausi drabužiai perkami rečiau.
Išvengė finansų burbulo
Vis dėlto finansinės apokalipsės Apeninai nepatyrė. 47 proc. Italijos gyventojų tvirtina išlaikę buvusios gerovės lygį, o 46 proc. sugeba net šiek tiek atidėti juodai dienai.
Italijoje nebankrutavo nė vienas bankas, valstybės iždui neteko imtis dalinio ar visiško blogose paskolose skęstančių bankų nacionalizavimo, kaip tai įvyko Belgijoje ar Didžiojoje Britanijoje.
Visai Europai juodus 2009 metus Italija baigė su 4,9 proc. sumažėjusiu BVP. Tai šiek tiek geresnis rezultatas negu Vokietijos (–5 proc.). Tad neverta stebėtis, kad kyla nauji namai, prekybos centrai Romos ar Milano priemiesčiuose.
Italija išvengė burbulo tiek finansų, tiek nekilnojamojo turto srityje. 2009-aisiais prestižinių butų kainos mažėjo vos 5 proc., o miestų pakraščiuose nekilnojamasis turtas atpigo vidutiniškai 12 proc.
Butų kainos didžiuosiuose Italijos miestuose buvo ir liko milžiniškos. Romos centre nusipirkti 3–4 kambarių butą už pusę milijono eurų būtų sunkiai įmanoma misija.
Italija neatsisakė daugelio didelių infrastruktūros projektų, kurie buvo suplanuoti dar prieš prasidedant ekonomikos krizei.
Romoje baigiama tiesti trečioji metro linija (3,5 mlrd. eurų), Milane pradėtas statyti pasaulinės parodos „Expo 2015” kompleksas (11,8 mlrd. eurų). Vyriausybė tvirtina, jog nenutrūko ir milžiniško tilto tarp žemyninės Italijos ir Sicilijos statyba ties Mesinos sąsiauriu (6 mlrd. eurų).
Be to, Romai teko ir didelės nenumatytos išlaidos – 12–15 mlrd. eurų skirta 2009 metais žemės drebėjimo visiškai sugriautam L’Akvilos miestui atstatyti.
Liepė pataisyti skolos sąvoką
Krizės laikotarpiu Roma sugebėjo paleisti „Freccia Rossa” („Raudonoji strėlė”). Tai – naujoviški greitieji traukiniai, 600 kilometrų iš Milano į Romą įveikiantys per tris valandas.
Šie raudoni traukiniai tapo Silvio Berlusconi vyriausybės pasididžiavimu. Tam premjeras nepagailėjo daugiau kaip 7 mlrd. eurų investicijų.
Traukiniai Italijoje vis greitėja, bet dar didesniu greičiu kaupiasi valstybės skola. Kaip ji nedidės, jeigu daugybę sudėtingų ir brangių infrastruktūros projektų Roma finansuoja iš biudžeto.
Šių metų pradžioje Italijos valstybės skola pasiekė 118 proc. šalies BVP.
Italija bando aplenkti pati save. Ji jau sužibėjo 1995 metais, kai skola buvo šoktelėjusi iki 120 proc. Kad įspraustų šalį išlaidūnę į Mastrichto kriterijų leidžiamus 60 proc. BVP rėmus ir įvestų eurą, tuometis šalies premjeras Romano Prodi įvedė specialų vienkartinį mokestį.
S.Berlusconi negali kurti naujų mokesčių ir didinti esamų. Italija atsiriekia 43,5 proc. piliečių uždirbamų pajamų.
Patyręs verslo vilkas S.Berlusconi rado išeitį. Užuot verkęs ir gąsdinęs savo valstybės piliečius artėjančiu bankrotu, pavedė iždo ministrui G.Tremonti pataisyti skolos sąvoką.
Italijos užsienio reikalų ministras Franco Frattini gavo kitą nurodymą – įtikinti ES, kad naujas požiūris į skolas atspindi ne tik Italijos, bet ir visos Europos finansinę tikrovę.
Nauja magiška skolos formulė
Štai revoliucinis Italijos pasiūlymas Briuseliui – vertinant šalies ekonomikos būklę, reikia matuoti ne tik valstybės skolą, bet ir privataus sektoriaus skolą.
„Susumavus skolas, TVF Italiją mato greta Vokietijos ir kur kas geresnėje pozicijoje negu daugelį kitų valstybių, tarp jų ir JAV.
Bet kuriuo atveju mes nesame patys blogiausi”, – tvirtino iždo ministras G.Tremonti.
Kas tai? Itališka savigyra? Bandymas pagražinti mirštančią valstybės ekonomiką?
Skaičiai rodo, kad italai teisūs. Vidutinė ES šalių skola siekia 76,4 proc. BVP.
Pavyzdžiui, šeimų ūkiai Vokietijoje yra įsiskolinę 61 proc. BVP, o štai britų privačios skolos siekia 100 proc. Dar prastesnė Didžiojoje Britanijoje yra privataus verslo padėtis. Čia skolos siekia 114 proc. Labiausiai įsiskolinęs yra Švedijos (152 proc.) ir Ispanijos (135 proc.) verslas.
Ir štai sensacija, apie kurią pasakojo G.Tremonti.
Mažiausiai skolų Europoje turi Italijos šeimos – 39,3 proc., o verslas – 80 proc.
Vertinant susumuotas valstybių skolas, ES reitingai apvirsta aukštyn kojomis.
Įsiskolinusi Italija tampa pavyzdžiu pirmūnėms, o pirmūnės pavydi įsiskolinusiai Italijai. Vidutinė suminė – valstybės ir privataus sektoriaus – ES šalių skola siekia 265,1 proc. BVP.
Europos taupiosios? Tai – Vokietija su 203,2 proc. sumine skola ir Austrija su 205,6 proc. skola.
Italija su 233,8 proc. skola gali su užuojauta žiūrėti į Didžiosios Britanijos (283 proc.), Ispanijos (277 proc.) arba Belgijos (301 proc.) skolą.
Iš dugno tempia gyventojai
G.Tremonti sako, jog Italija neketina užmigti ant laurų. Valstybė sieks iki 2018 metų sumažinti skolą iki Mastrichto sutartyje numatytų 60 proc. BVP. Jeigu iždo ministro svajonė išsipildys ir paprasti italai neatleis suveržtų diržų, Italija iš labiausiai įsiskolinusios valstybės taps mažiausiai skolinga visoje ES.
Bet kuriuo atveju naujas skolų skaičiavimo būdas atskleidžia, kodėl valstybių paskolų lakštais ir stambių įmonių akcijomis spekuliuojantys biržų rykliai smaugia tokias valstybes kaip Ispanija ir Airija. Ir kodėl nedrįsta atakuoti Italijos, kuri, sprendžiant iš oficialių „Eurostat” duomenų, turėtų būti silpniausia ES grandis.
Roma siūlo keisti Mastrichto sutartį ir, užuot skelbus vienos ar kitos valstybės skolas, neužsimerkti prieš privataus sektoriaus skyles, kurios gali būti didesnės už visos valstybės.
Nors artimiausiu metu Briuselis neketina keisti sutarties, Italija privertė ES Ekonomikos ir finansų tarybos protus pamąstyti, kas blogiau – įsiskolinusi valstybė ar įsiskolinę piliečiai.
Galiausiai net ES vadovas Hermanas van Rompuy pripažino, kad italų siūloma skolų skaičiavimo metodika verta dėmesio.
Italijos ekonominis stebuklas – neblogas gyvenimas šalia 118 proc. valstybės skolų prarajos – vis dažniau aptarinėjamas Europoje.
Tradiciškai Italiją pašiepiantis vokiečių savaitraštis „Der Spiegel” tvirtina, kad beprotiškai pinigus švaistančią valstybę gelbsti taupūs piliečiai ir verslininkai. Tuo tarpu valstybė už gražius ekonomikos rodiklius atsilygina vis naujais mokesčiais.
„Ar gali S.Berlusconi vadovaujama valstybė tapti pavyzdžiu visai Europai?” Šis vokiečių savaitraščio klausimas atrodo tarsi provokacija. Tačiau reitingų agentūros „Moody’s” ekspertas Alexanderis Kockerbeckas siūlo pažvelgti į esmę. Italija per daug metų išmoko gyventi su didžiule valstybės skola, racionaliai ją administruoti.
Analitiko nuomone, Italijos ekonominis stebuklas pasaulinės krizės fone yra pagrįstas.
Pirma, Italijos bankų sistema, nors ir labai išskaidyta, yra gana tvirta. Antra, dauguma nekilnojamojo turto priklauso šeimoms, o ne finansų įstaigoms.
Trečia, gyventojai nenoriai skolinasi, ketvirta, atsispirti krizės negandoms lengviau pavyksta sutartinai ūkį tvarkančioms italų šeimoms.