Pasitraukimas iš kompanijos „Spyker“ buvo susitarimo su „General Motors“ sąlyga. Švedijos žiniasklaidos duomenimis, amerikiečiai įtarinėjo V. Antonovą nelegaliu verslu, pinigų plovimo operacijomis.
Viena garsiausių pasaulyje audito kompanijų „Kroll“ ištyrė V. Antonovo veiklą ir 2010 m. gruodžio mėn. pateikė rezultatus Švedijos vyriausybei. „Kroll“ tyrimo išvadoje teigia neradusi jokių įrodymų, kad V. Antonovas buvo įsitraukęs į nusikalstamą veiklą.
Įvykus sandoriui dėl „Saab Automobile“ įsigijimo, naujasis „Saab“ prezidentas Victoras Mulleris pasikvietė V. Antonovą dirbti asmeniniu patarėju. Paskelbus „Kroll“ tyrimo rezultatus, V. Mulleris teigė norintis, kad V. Antonovas vėl taptų kompanijos savininku.
Kaip 2010 m. skelbė Rusijos verslo žiniasklaida, iš sandorio išmestas V. Antonovas vis tiek tapo lemiamu švedų „Saab“ gelbėtoju. „General Motors“ būtų uždarę „Saab“ ir šis prekės ženklas būtų baigęs savo istoriją, jeigu V. Antonovas nebūtų įvykdęs sandorio sąlygos atsisakyti „Spyker“ akcijų ir pasitraukti iš bendrovės valdybos pirmininko pareigų.
2011 m. vasario 24 d. Bloomberg skelbia, kad V. Antonovas vėl perka „Spyker Cars“ sportinių automobilių liniją ir ketina visą dėmesį skirti „Saab“ markės automobilių gamybai.
Teigiama, kad pagal dabartinį verslo planą, „Saab“ pelningai dirbti gali per metus parduodamas 100 tūkst. automobilių. Planuojama, kad šis skaičius bus pasiektas 2014-2015 metais.
1. ĮVADAS
Vinge KB užsakė Kroll atlikti reputacijos tyrimą dėl „Spyker Cars NV“ akcininkų asmeninės ir profesinės aplinkos, siekiant išsiaiškinti ar yra kokių jų reputacijos aspektų, kurie keltų susirūpinimą.
Mūsų tyrimo metu buvo analizuojama visa turima su subjektais susijusi vieša informacija rusų, latvių, lietuvių, olandų ir anglų kalbomis. Tai apėmė tarptautinę ir regioninę žiniasklaidą bei interneto išteklius, įmonių duomenis, taip pat priežiūros institucijų bei kitus teisinius šaltinius.
Šis tyrimas buvo papildytas konfidencialių šaltinių apklausų duomenimis atitinkamose jurisdikcijose.
Galiausiai, gruodžio 14 ir 15 dienomis Kroll apklausė Vladimirą Antonovą bei Aleksandrą Antonovą ir gavo iš jų keletą dokumentuotų įrodymų. Dėl laiko stokos Kroll neturėjo galimybės pasiremti nepriklausomais šaltiniais ir patikrinti kai kurios Antonovų pateiktos informacijos.
Ši ataskaita apibendrina mūsų iki šiol surinktus preliminarius duomenis.
2. VLADIMIRAS ANTONOVAS IR CONVERS GRUPĖ
2.1 Convers grupė: trumpa istorija
Convers grupė pradėjo kilti 1999 m., kai tuomet 24 metų Vladimiras Antonovas įsigijo
49 proc. Akademkhimbank (ACH) akcijų. Šį banką iki tol kontroliavo Rusijos mokslų akademijos moksliniai institutai. Po 1998 m. bankų krizės ACH buvo ant bankroto ribos. Didžiąją dalį jo turto sudarė Rusijos vyriausybės vertybiniai popieriai (GKO). Rusijos valstybė įsipareigojimų nevykdė, tad 1998 m. rugpjūčio 17 d. (1) Vladimiras Antonovas mainais už banko skolas gavo pilną banko kontrolę (2).
Rusijos spaudoje būta spėliojimų dėl to, kaip Vladimiras Antonovas finansavo šį pirkinį. Kalbėdamas su mumis Vladimiras Antonovas paaiškino, kad jis už banką mokėjo labai mažai, nes akcijų įsigijimo metu bankas turėjo tik „rublinę licenciją“, vadinasi, galėjo atlikti bankines operacijas tik rubliais. Vladimiras Antonovas pareiškė interviu, kad kaip Lefko Bank Vertybinių popierių departamento vadovas, jis „uždirbo bankui labai daug pelno laiku pardavęs GKO“. Dėl to jam buvo išmokėta 5 mln. JAV dolerių premija už 18 mėnesių laikotarpį, o tai sudarė 10 proc. pelno, kurį jis uždirbo Lefko Bank. Antonovas pareiškė Kroll, kad už ACH jis sumokėjo apie 200.000 JAV dolerių. Už tokią sumą bankas turėjo neapmokėtų įsipareigojimų Maskvos miesto valdžiai ir dėl likvidumo problemų neturėjo galimybių atsiskaityti.
Convers grupės įkūrimas prasidėjo kartu su Conversbank įsigijimu 2003 m. vasarį. Pasak spaudos pranešimų, ACH įsigijo 85 proc. Conversbank akcijų iš MDM grupės apytikriai už 65 mln. JAV dolerių. Bankas aptarnavo valstybines įmones, priklausančias Atominės energetikos ministerijai, dėl jo nuosavybės ir ypač dėl klientų bazės būta kovos tarp MDM ir Alfa Bank grupių. Baigdami nesutarimus, Alfa Bank ir MDM pasidalino banko turtą, o MDM tuomet pardavė banką ACH (3).Vladimiras Antonovas buvo cituojamas esą ACH įsigijo banką, kurio pagrindinis turtas – jo bankinės veiklos licenzija. Conversbank turėjo pilną bankinės veiklos licenziją, kuri leido jam vykdyti operacijas užsienio valiutomis ir teikti paslaugas užsienyje. Vladimiras Antonovas teigė Kroll, kad šis faktas, suteikiantis galimybę pirkti bankus užsienyje, buvo vienintelis logiškas paaiškinimas kodėl buvo pirktas Conversbank.
2003 m. Vladimiras Antonovas įsigijo vieną didžiausių Lietuvoje banką Snoras, kuris iki tol jau buvo įsivėlęs į skandalus. Nė viena iki 2003 m. su šiuo banku susijusių kontroversijų nėra siejama su Vladimiru Antonovu. Vladimiras Antonovas Kroll paaiškino, kad šis įsigijimas buvo „pirkimas banko Europos Sąjungoje, kol Lietuva dar netapo ES nare“. 2005 m. rugsėjį, bankas Snoras įsigijo Latvijos banko Latvijas Krājbanka akcijų.
2007 m. gruodį bankas Snoras pirmą kartą kreipėsi dėl filialo atidarymo Didžiojoje Britanijoje, prieš tai, 2006 m. jis nusipirko bankinės veiklos licenziją Didžiojoje Britanijoje turinčią Lesteryje įsikūrusią kompaniją Pointon York (4). Tačiau 2008 m. vasarį, Didžiosios Britanijos finansinių paslaugų priežiūros institucija (FPPI) atsisakė bankui Snoras išduoti leidimą steigti filialą Jungtinėje Karalystėje. FPPI buvo priversta viešai ginti savo sprendimą bankui Snoras pareiškus, kad jis buvo diskriminuojamas ir, kad FPPI įtarimai dėl kaltinimų pinigų plovimu ir finansiniais nusikaltimais buvo nepagrįsti. Šie klausimai išsamiau aptariami toliau.
2008 m. Convers grupė konsolidavo kai kurį savo bankinį turtą. Conversbank, Grankombank, ir Voronezhprombank buvo konsoliduoti į Investbank, kuris dabar laikomas pagrindiniu Convers grupės turtu (5). Be ką tik išvardintų bankų, bankų, Convers grupė taip pat buvo įsigijusi šiuos Rusijos bankus: Moscow Bank of Savings and Credit, Enisey bank (Krasnojarskas), Baikalinvestbank (Irkutskas).
Vladimiras Antonovas taip pat valdo banką Banco Transatlantico Panamoje, ir Griffon Bank Dominykos respublikoje. Kroll nesigilino į šias institucijas bei jų įsigijimo aplinkybes.
Svarbiausias Vladimiro Antonovo ne bankinio verslo interesas yra kompanija Spyker, kuri išsamiai aptariama toliau. Kiti ne bankiniai interesai apima Antilles Group, kuri dalyvauja
geoterminiuose projektuose Karibuose (6), ir nekilnojamojo turto projektai Rusijos Federacijoje. Kroll kol kas netyrė šių projektų.
2.2 Vladimiras Antonovas
Vladimiras Aleksandrovičius Antonovas gimė 1975 m. birželio 20 d. Navojaus mieste, Uzbekistane, ir yra faktiškas Convers grupės įmonių savininkas. Priešingai negu spekuliuojama žiniasklaidoje, esą jis valdo savo tėvo turtą, mes manome, kad jis, o ne tėvas Aleksandras Antonovas yra faktinis Convers grupės turto savininkas. Vertinimas esą Vladimiras Antonovas yra pagrindinis ir faktinis Convers grupės turto akcininkas, buvo patvirtintas ir bankininkystės analitikų Vakaruose. Kroll su jais kalbėjo šio tyrimo metu. Glaudžiai su teisėsauga susiję Rusijos žmoniškųjų išteklių tyrimo šaltiniai linkę matyti Aleksandrą Antonovą kaip pagrindinį žaidėją. Tiesa, ši interpretacija yra Kroll analizės padarinys, neparemtas viešai prieinamais dokumentais.
Netrukus po jo gimimo šeima persikėlė į Tadžikistano miestą Čkalovską. Ir Navojus, ir Čkalovskas buvo urano kasybos ir perdirbimo centrai, valdomi MinSredMašo – Sovietų Sąjungos ekonominės energetikos ministerijos.
1992 m. Vladimiras Antonovas išvyko iš Tadžikistano į Maskvą studijuoti prestižiniame Inžinerijos ir fizikos institute, o vėliau perėjo studijuoti bankininkystės (Sberbank's Banking College). Šį studijų krypties pakeitimą Vladimiras Antonovas paaiškino kaip suvokimą, jog posovietiniame pasaulyje bankininkų reikės daugiau negu inžinierių.
1996 m. baigęs koledžą, kuris tada jau buvo vadinamas Maskvos bankininkystės institutu, jis įsidarbino Sberbank Maskvos filiale. 1997 m. jis pradėjo dirbti Lefko Bank, iš pradžių kaip vyriausiasis ekonomistas, o vėliau kaip bendrovių vertybinių popierių departamento vadovas.
Nuo 1998 m., kai nusipirko ACH (apie tai rašyta aukščiau), jis prisiima vadovaujančius vaidmenius bankinėse institucijose, kurias įsigijo.
Jis tiesiogiai valdo 40 proc. akcijų paketą Investbank, kuris šiuo metu veikia kaip holdingo
kompanija visiems jo kontroliuojamiems Rusijos bankams. Tai patvirtina oficialių registrų duomenys Rusijoje.
2.3 Aleksandras Antonovas
Vladimiro Antonovo tėvas Aleksandras Jurjevičius Antonovas gimė 1950 m. rugpjūčio 16 d.
Sovietų Sąjungos akademikų šeimoje. Jo tėvas, Jurijus Antonovas, buvo vienas Sovietų Atominės programos kūrėjų. Kai Sovietų Sąjunga susprogdino savo pirmąją atominę bombą, Jurijus Antonovas buvo pirmasis mokslininkas, studijavęs sprogimo epicentrą.
Visą savo karjerą iki 1993 m. Aleksandras Antonovas praleido urano sodrinimo gamykloje, priklausiusioje Sovietų Sąjungos ministerijai MinSredMaš, atsakingai už atominę energetiką. Aleksandras Antonovas pateikė Kroll duomenis apie savo ankstyvąją karjerą, kurie buvo patvirtinti mūsų šaltinių.
Aleksandras Antonovas mokėsi Leningrado Aviacijos inžinerijos institute. 1973 m. apsigynęs disertaciją jis pradėjo dirbti ministerijoje ir buvo išsiųstas dirbti urano sodrinimo gamykloje Navojuje, Uzbekistane. Ten gimė jo sūnus Vladimiras. Netrukus po sūnaus gimimo šeima persikėlė į Tadžikistano miestą Čkalovską, kur Aleksandro Antonovo uošvis Vladimiras Jakovlevičius Opolančiukas buvo gamyklos generalinis direktorius. Čikalovskas buvo uždara bendruomenė, kurioje gyveno tik urano sodrinimo gamyklos darbuotojai. Įmonė klestėjimo laikais turėjo 30 000 darbuotojų. Miestas buvo apgyvendintas Sovietų mokslo elito, tai buvo svarbiausia sovietų branduolinės programos lokacija.
1991 m. žlungant Sovietų Sąjungai Aleksandras Antonovas buvo pasiekęs vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojo rangą ir buvo atsakingas už įrangos departamentą, kuriame dirbo 600 darbuotojų.
1991 m. Tadžikistanas įgijo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, o jos vyriausybė pradėjo
įgyvendinti nacionalistinę politiką, kuri sukėlė sunkumų ne Tadžikistano gyventojams dirbti.
1993 m. Aleksandras Antonovas nusprendė perkelti šeimą į Maskvą, kur mokėsi Vladimiras.
Aleksandras Antonovas pasakojo Kroll, kad tuo momentu jis nusprendė atsisakyti darbo branduolinės energetikos sektoriuje, nes jam reikėjo finansuoti ne tik savo sūnaus mokslą, bet ir šeimos persikėlimą iš Tadžikistano. Aleksandras Antonovas tada įkūrė įmonę, pavadintą „Obedieniene Spets System Komplekt“.
Rusijos įmonių registro duomenimis, ribotos atsakomybės asociacija „SpetsSystemKomplekt“ Maskvos registracijos rūmų specialiajame filiale buvo įregistruota1992 m. rugpjūčio 31 d., jai priskirtas valstybinės registracijos numeris Ю5/433338. 1997 m. balandžio 22 d. kompanija perregistruota Maskvos registracijos rūmų filiale ir jai priskirtas valstybinės registracijos numeris Ю6/433338-IU2.
Kompanija kaip pagrindinę verslo veiklos sritį nurodė ekologinio monitoringo sistemų gamybą ir prekybą.
Tai buvo konsultacinė kompanija, kuri rėmėsi Aleksandro Antonovo mokslo žiniomis ir
konsultavo pramonės įmones sistemų integracijos klausimais. Aleksandras Antonovas, pavyzdžiui, patarinėjo ekologinio monitoringo sistemų projektavimo ir montavimo klausimais didelei amoniako gamyklai Kuybishev Azot.
Be inžinerinio konsultavimo, kompanija taip pat užsiėmė prekyba tarp Rusijos ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Prekyba paskutinį XX amžiaus dešimtmetį buvo tipiška Rusijos kompanijų veikla.
Žiniasklaida daug rašė apie šią Aleksandro Antonovo verslo pusę, bet neteikė jokios informacijos apie inžinerinį konsultavimą. Tačiau, kai kurios žiniasklaidos priemonės bei kiti šaltiniai spėliojo, kad Aleksandras Antonovas prekybos verslo pelną investavo į ACH.
Aleksandras Antonovas tvirtino Kroll, kad iš tikrųjų jo kompanija niekada nebuvo pakankamai sėkminga, kad padarytų jį turtingu, ir kad ji bankrutavo 1998 m. krizės metu, kai jo klientai nustojo atsiskaitinėti. Rusijos įmonių apskaitos duomenys rodo, kad nuo 1998 m. ši bendrovė nustojo pildyti savo metinės finansinės atskaitomybės ataskaitas, o tai leidžia manyti, kad įmonė tapo neveikli ir buvo išbraukta iš bendrovių registro.
Pasak Aleksandro Antonovo, jo indėlis į ACH įsigijimą buvo jo ryšiai. Kadangi jis buvo mokslininkas, ACH valdę mokslininkai nesidrovėjo klausti, kada jo sūnus galės juos išpirkti. Nuo ACH perėmimo, Aleksandras Antonovas veikė kaip vyresnysis patarėjas sūnaus, kuris, Kroll supratimu, yra faktiškas Convers grupės savininkas. Aleksandras Antonovas taip pat pasakojo Kroll, kad jis naudojasi savo mokslinėmis žiniomis, kad prižiūrėtų jo sūnui priklausančių bankų IT sistemas.
2.4. Kontraversijos
Žiniasklaidoje praeityje pasirodė daug – ir dažniausiai neigiamų – spekuliacijų apie Vladimirą Antonovą, Aleksandrą Antonovą ir Convers grupę. Be to, grupė turėjo žiniasklaidoje plačiai nušviestų nesutarimų su Rusijos Centriniu banku ir Didžiosios Britanijos finansinių paslaugų priežiūros institucija.
Šių nesutarimų apžvalga buvo pateikta ankstesnėjė preliminarioje Krool ataskaitoje. Vėliau, remdamasi tolesne šaltinių apklausa, Krool stengėsi patikrinti svarbiausius ginčijamus klausimus. Gruodžio 14 ir 15 dienomis mes apklausėme Vladimirą ir Aleksandrą Antonovus. Šiame skyriuje pateikiama mūsų analizė ginčytinais klausimais. Ji paremta mūsų tiriamuoju darbu ir pokalbiais su Antonovais. Dėl laiko stokos Kroll neturėjo galimybės pasiremti nepriklausomais šaltiniais ir patikrinti kai kurios Antonovų pateiktos informacijos.
2.4.1 Konflikas su Andrejumi Kozlovu
Vladimiro Antonovo teigimu, jo vadovaujamos grupės nesutarimų su Rusijos Centriniu banku ir Didžiosios Britanijos FPPI šaknų reikia ieškoti asmeniniame jo ir aukštas pareigas užėmusio Rusijos Centrinio banko pareigūno Andrejaus Kozlovo konflikte.
Anot Vladimiro Antonovo, konfliktas su Kozlovu prasidėjo 2001 metais, kai Akademkhimbank (ACH) mėgino įsigyti nedidelį Rusijos banką Inturbank. Šis bankas turėjo likvidumo problemų ir sutarė su ACH dėl pardavimo sąlygų. Sandoris 2001 m. gegužės mėnesį buvo aptartas ir patvirtintas Rusijos Centrinio banko Maskvos skyriaus. Sandoris ACH buvo naudingas, nes Inturbank turėjo pagrindinę bankininkystės licenciją. Patvirtinus įsigijimą, federalinis Centrinis bankas staiga panaikino Inturbank licenciją, dėl to automatiškai iškilo banko likvidavimo klausimas.
Vladimiras Antonovas papasakojo Krool, kad neįvardintas Centrinio banko pareigūnas jam patvirtino, jog Inturbank licencijos panaikinimas buvo inicijuotas asmeniškai Kozlovo siekiant valdyti banko likvidavimo procesą ir paskirti likvidavimo administratorių. Pasinaudodamas likvidavimo procesu Kozlovas siekė nukreipti banko turtą jam palankiai grupuotei. Vladimiras Antonovas teigia vartęs slaptas ataskaitas, kuriose nurodoma, kad Kozlovas buvo artimai susijęs su stambia Rusijos bankininkystės grupe MDM.
Vladimiras Antonovas nenuleido rankų ir pradėjo supirkinėti banko skolas. Tapęs pagrindiniu banko kreditoriumi, jis sugebėjo paskirti likvidavimo administratorių ir perimti likusį banko turtą. Krool atidžiau netyrė Inturbank įsigijimo bei Vladimiro Antonovo ir Kozlovo santykių. Šaltinių teigimu, nesutarimų tarp Kozlovo ir Vladimiro Antonovo būta ir vėliau, o tai atsiliepė Rusijos Centrinio banko požiūriui į Vladimiro Antonovo kontroliuojamus bankus. Tiesa, šaltiniai negalėjo pateikti šių nesutarimų priežasčių.
2.4.2 Konfliktas su Rusijos Centriniu banku
Vladimiro Antonovo įsitikinimu, nesutarimus su Rusijos Centriniu banku sukėlė konfliktas dėl Inturbanko.
2004 metais buvo sukurta Rusijos indėlių draudimo sistema (IDS). Jai priklausantys nariai privalėjo pateikti išsamias ir skaidrias ataskaitas. IDS išplėtojo tuometinis Centrinio banko pirmininko pirmasis pavaduotojas Andrejus Kozlovas. Žiniasklaida plačiai rašė apie tai, kad būtent Kozlovas suvaidino lemiamą vaidmenį uždraudžiant Convers grupei dalyvauti IDS. Spauda citavo Kozlovo pasisakymus apie neskaidrų verslą, įskaitant oinigų plovimo operacijas.
Kaip teigia Vladimiras Antonovas, draudimas jo bankams – įskaitant ir Conversbank – dalyvauti IDS, buvo savavališkas aktas. Jis pažymėjo, kad iki tol nė vienas iš bankų, kurie negavo leidimo dalyvauti sistemoje, neturėjo priekaištų iš Rusijos Centrinio banko Maskvos skyriaus, vykdančio bankų priežiūrą jam priklausančioje teritorijoje.
Jis taip pat pažymėjo, kad dabar jam priklausantys bankai dirba Rusijoje be kliūčių, o Investbank, į kurio holdingą buvo įtrauktas Conversbank, šiuo metu svarbiausias jo bankas Rusijoje – priklauso IDS.
2.4.3 Konfliktas su FPPI
2006 m. gegužės mėnesį bankas Snoras, Vladimiras Antonovas ir Conversbank gavo FPPI patvirtinimą įsigyti Pointon York. Šis faktas žiniasklaidoje nebuvo nušviestas.
Vladimiras Antonovas teigia, kad 2006 m. rugpjūčio mėnesį FPPI pateikė priekaištų, kuriais naujuosius Pointon York akcininkus kaltino ne pilnos informacijos atskleidimu. Convers grupė prieštaravo tokiai interpretacijai remdamasi faktu, kad FPPI pozicija suformuota po 2006 m. birželio 15 įvykusio Vladimiro Antonovo ir FPPI atstovų susitikimo, kuriame Vladimiras Antonovas dalyvavo be advokato ir vertėjo. Vladimiro Antonovo kalbos, kuria vyko susitikimas, žinios tuomet nebuvo pakankamos ir dėl to galėjo kiti esminių nesusipratimų. Jis neigia kaltinimus dėl ne visos informacijos atskleidimo FPPI.
Anot Vladimiro Antonovo, egzistuoja FPPI pareigūno xxx užrašai, daryti 2006 m. birželio 15 d. susitikimo metu. Jie įrodo, kad jis buvęs visiškai atviras kalbėdamas su FPPI. Kroll šių užrašų nematė.
2007 m. vasario mėnesį buvo pasiektas susitarimas, pagal kurį buvo atkurtas pasitikėjimas banku, nors Vladimirui Antonovui buvo leista likti banko beneficial akcininku.
Vladimiras Antonovas teigia, kad FPPI pozicijos pasikeitimas yra susijęs su 2006 m. birželio viduryje įvykusiu FPPI pareigūnų susitikimu su Kozlovu. Kroll nenustatė, ar toks susitikimas įvyko.
2007 m. pabaigoje bankas Snoras mėgino atidaryti filialą Jungtinėje Karalystėje, o FPPI atsisakymas suteikti leidimą buvo plačiai aptariamas žiniasklaidoje.
Pagal ES teisę, leidimus filialų atidarymui užsienyje suteikia priežiūros institucija tos šalies, kurioje bankas veikia. Bankas Snoras gavo pritarimą iš bankų priežiūros institucijos Lietuvoje, kuri savo ruožtu informavo apie tai FPPI. Vis dėlto FPPI manė, kad Vladimiras Antonovas stengiasi apeiti 2007 m. vasario mėnesio susitarimą ir nesutiko su sprendimu.
2008 m. vasarį FPPI atsisakė išduoti bankui Snoras leidimą steigti filialą Didžiojoje Britanijoje. FPPI buvo priversta viešai ginti šį sprendimą, kai bankas Snoras pareiškė, jog tai diskriminacinis nutarimas, o FPPI išankstinė nuomonė dėl pinigų plovimo ir finansinių nusikaltimų yra nepagrįsta.
Bankas Snoras pateikė apeliaciją Finansų paslaugų ir rinkų tribunolui (angl. – Financial Services and Markets Tribunal). 2009 m. vasario mėnesį įvykusiame posėdyje FPPI teisininkai tvirtino, kad banko Snoras prašymas buvo atmestas dėl to, jog jo vadovai nepateikė „tiesių atsakymų į tiesius klausimus“ apie santykius su Rusijos priežiūros institucijomis (7).
FPPI tvirtino turėję nuogąstavimų, kad banko Snoras santykiai su priežiūros institucija nebus grįsti „atvirumo ir bendradarbiavimo dvasia“. Turimomis žiniomis, pareigūnai nepaminėjo faktų, kad bankui nebuvo suteiktas leidimas priiminėti indėlius Rusijoje, o Lietuvos bankų priežiūros institucija jam buvo paskyrusi baudą. Lietuvos bankas 2008 m. balandžio mėnesį dėl finansinių ataskaitų pažeidimų skyrė bankui Snoras 169 tūkst. 210 litų (apie 62.900 JAV dolerių arba 0,1 procento nuo 2005 m. pajamų) baudą. Bauda paskirta atlikus tyrimą dėl to, kaip bankas laikosi bankų sistemos reikalavimų (8).
Kaip teigiama 2009 m. vasario 6 d. Times straipsnyje, FPPI išreiškė abejones dėl didžiausio banko Snoras akcininko ir stebėtojų tarybos pirmininko Vladimiro Antonovo reputacijos. Jis buvo kaltinamas informacijos slėpimu. „Šie nesklandumai nėra atsitiktinumas, bet tipiško pono Antonovo kontroliuojamų institucijų elgesio pavyzdžiai“, – cituojamas FPPI pareigūnas.
Bankas Snoras 2009 m. vasario 13 d. pranešime spaudai pareiškė, kad žiniasklaidos panešimai šiuo klausimu „turi tendencingumo atspalvį“ banko atžvilgiu. Pranešime pažymima, kad FPPI draudimo argumentuose nėra jokių pareiškimų apie banko Snoras ar jo dukterinių ar kitaip susijusių įmonių Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje ar kitur netinkamą elgesį vystant bankinį verslą. Taip pat nėra jokių pareiškimų, kad bankas Snoras arba ponas V. Antonovas dalyvavo pinigų plovimo veikloje ar kituose finansiniuose nusikaltimuose, arba ketina tai daryti ateityje (9).
2009 m. kovo 3 d. pranešime spaudai FPPI paskelbė, kad bankas Snoras nusprendė atsisakyti planų atidaryti filialą Didžiojoje Britanijoje. FPPI pareiškė, kad bankas Snoras tikriausiai nebūtų užtikrinęs skaidraus bendradarbiavimo su FPPI tais klausimais, kuriuos stebėti priklauso šiai priežiūros institucijai. Taip pat primenama, kad Finansų paslaugų ir rinkų tribunolas šį klausimą numato svarstyti 2009 m. balandžio-gegužės mėnesį (10).
Bankas Snoras savo interneto svetainėje pareiškė, kad šioje situacijoje tęsti bylos nagrinėjimą bankui „ekonomiškai nenaudinga“, nes nėra aišku, kokia finansinė situacija ir kokios sąlygos verslui susiformuos Didžiojoje Britanijoje pabaigus visą bylos procesą. Bankas pareiškė, kad jis nebuvo kaltinamas dėl netinkamos veiklos, o atsisakymas plėtoti verslą Britanijoje „nereiškia, kad pripažįstame mums FPPI mestus kaltinimus“ (11).
Vladimiras Antonovas informavo Kroll, kad FPPI jam neformaliai teigė, kad įvertinus pastarųjų metų finansų krizę ir Islandijos bankinės sistemos žlugimą, politiškai neįmanoma tikėtis, kad FPPI užsienio bankams – tokiems kaip Snoras – suteiktų leidimą steigti filialus Didžiojoje Britanijoje.
2.4.4 Įtarimai dėl pinigų plovimo
FPPI pozicija dėl banko Snoras yra indikacija plačiai pasklidusio įsitikinimo, kad Vladimiras Antonovas yra įsipainiojęs į pinigų plovimo operacijas. Tai bendra kai kurių Rusijos žiniasklaidos sektorių komentatorių nuomonė. Kroll tokią nuomonę girdėjo ir iš Rusijos saugumo tarnybose dirbančių bankų analitikų lūpų.
Vladimiras Antonovas aiškino, kad tokie įtarimai yra Kozlovo kampanijos prieš jį vaisius, taip pat produktas „juodosios viešųjų ryšių kampanijos“, kurią valdo žmonės, vykdantys čečėnų lyderio Ramzano Kadyrovo įsakymus. Kadyrovo pėdsakas aptariamas žemiau.
Vladimiras Antonovas nurodo, kad jo valdomi Lietuvos bankai turi puikius santykius su priežiūros institucija šioje šalyje. Jis taip pat pažymėjo, kad Panamos priežiūros institucija leido jo grupei įsigyti banką ten. Galiausiai, Vladimiras pabrėžė, kad Rusijos Centrinis bankas nė vienam iš jo valdomų bankų niekada oficialiai nebuvo pateikęs kaltinimų dėl pinigų plovimo.
Remdamasi nepriklausomais šaltiniais, Kroll patvirtina, kad bankas Snoras puikiai sutaria su Lietuvos priežiūros institucija. Štai ką Kroll pasakė aukštas pareigas užimantis šaltinis, turintis priėjimą prie informacijos, susijusios su Lietuvos priežiūros institucijos ir banko Snoras santykiais:
„Jie žymiai pagerino vadybą… ir akivaizdžiai peržengė sieną“ (12). Jis pridūrė: „jie atitinka visus formalumus ir priežiūros reikalavimus“. Jis neturėjo duomenų apie kokius nors prieštaravimus tarp Lietuvos institucijų ir banko.
Convers grupės pinigų plovimo prevencijos ir klientų interesų apsaugos procedūromis pasaulyje rūpinasi KPMG. Kroll neanalizavo šių procedūrų. Pastebėtina, kad Vladimiras Antonovas turi bankus tose jurisdikcijose – Baltijos šalyse, Panamoje – kurios yra žinomos dėl pinigų plovimo. Kita vertus, jis tiesiogiai ir skaidriai valdo šiuos bankus, ir, atrodo, nė vienas banko Snoras skandalas nebuvo susijęs su juo. Taip pat svarbu pažymėti, kad šie bankai yra onšoriniai, o ne tipiški ofšorinės bankininkystės subjektai.
Galiausiai, Vladimiras Antonovas pažymėjo, kad jo bankai turi korespondencines sąskaitas didžiausiuose Vakarų bankuose, pavyzdžiui, Deutsche Bank, JP Morgan ir kituose. Šie bankai yra įdiegę labai griežtas procedūras, nukreiptas prieš pinigų plovimą ir natidarytų korespondencinių sąskaitų bankams, kurie yra įtariami pinigų plovimu.
Kroll turės atlikti tolesnį tyrimą, kad pateiktų išsamią išvadą šiuo klausimu.
2.4.5 Pasikėsinimas nužudyti Aleksandrą Antonovą
Žiniasklaidos duomenimis, pasikėsinimas nužudyti susijęs su Antonovo komercine veikla. Kai kurios žiniasklaidos priemonės spėja, kad pasikėsinimas surengtas siekiant eliminuoti Antonovą kaip svarbų liudininką Boriso Sokalskio byloje, kurioje jis kaltintas 71 mln. rublių plovimu. Teigiama, kad Sokalskis atidarinėjo piniginėms operacijoms skirtas sąskaitas Akademkhimbanke, o Antonovas ketino apie tai liudyti Rusijos teisėsaugai. Antonovas taip pat laikytas pagrindiniu liudytoju kriminalinėje Sokalskio byloje (13).
Kaip Kroll informavo Vladimiras Antonovas, pasikėsinimas į jo tėvo gyvybę, galiausiai privertęs abu Antonovus pasirinkti Didžiąją Britaniją kaip nuolatinę gyvenamąją vietą, buvo išprovokuotas nesutarimų dėl jo grupės turto.
2008 m. du verslininkai, Germanas Gorbunzovas ir Piotras Čiuvilinas susisiekė su Vladimiru Antonovu ir pasiūlė už nedidelę kainą parduoti Convers grupę. Vladimiras Antonovas mano, kad jie veikė Dūmos deputato ir Kremliui palankaus Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo dešiniosios rankos Adamo Delimkanovo vardu. Sklido gandai, kad mainais už ramybę regione Rusijos valdžia suteikė Kadyrovui laisvę atvirai korupciniams verslo sandėriams.
Kaip teigia Vladimiras Antonovas, iš pat pradžių Gorbunzovas ir Čiuvilinas stengėsi įtikinti Rusijos mokesčių tarnybą imtis priemonių prieš Convers grupę. Kai šis planas nepasiteisino, jie pasamdė čečėnų smogikus nužudyti Aleksandrą Antonovą.
Pasikėsinimas privertė Vladimirą Antonovą apsispręsti išvykti iš Rusijos. Apsilankymų Rusijoje metu jam skiriama valstybės apsauga.
Aukštas pareigas užimantis šaltinis Baltijos šalyse patvirtino Kroll, kad Vladimiras Antonovas šiuo metu „slapstosi“ Latvijoje nuo organizuoto nusikalstamumo. 2009 m. rugpjūčio 23 d. Latvijos žurnalas „Kas jauns?“ išspausdino straipsnį apie tai, kad Vladimiras Antonovas nusipirko namą 20 kilometrų nuo Rygos, Jurmaloje. Šioje vietoje nekilnojamasis turtas vertinamas brangiausiai Latvijoje, čia nuosavybę turi daug rusų.
2.4.6 Moldavų verslininko nužudymas
Kai kurie žiniasklaidos šaltiniai tvirtina, kad Aleksandras Antonovas ir jo sūnus gali būti susiję su Moldovos verslininko Igorio Vainbergo-Gerso nužudymu Kišiniove 2008 m. liepos mėnesį.
Kaip Kroll sužinojo iš Vladimiro Antonovo, naujienos apie Igorį Vainbergą-Gersą buvo dalis „juodosios viešųjų ryšių kampanijos“, organizuotos Gorbunzovo ir Čiuvilino. Vladimiras Antonovas pateikė Kroll dokumentuotų Moldovos policijos įrodymų, kurie patvirtina, kad Igoris Vainbergas-Gersas nusižudė. Vladimiras ir Aleksandras Antonovai taip pat padavė į teismą laikraštį „Moskovskij Komsolomec“, kuris publikavo šią istoriją.
2.4.7 Australijos pensininkai ir Trevoras Fingas
Žiniasklaidoje buvo pasirodę įtarimų, kad bankas Snoras įpainiotas į neteisėtai įgytų pinigų plovimo istoriją, susijusią su nuteistu aferistu iš Anglijos Trevoru Fingu. Trevoras Fingas sugebėjo pasisavinti Australijos pensininkų lėšas, o žiniasklaida tvirtino, kad jam tai pavyko padaryti su Lietuvos banko pagalba (14).
Tisą sakant, bankas Snoras kaip tik padėjo Australijos policijai suimti Fingą. Kroll matė New South Wales policijos pajėgų padėkos laišką Romasiui Vaitekūnui, banko Snoras valdybos pirmininko pavaduotojui. Bankui Snoras dėkota už pagalbą Australijos teisėsaugai suimant Trevorą Fingą.
5 APIE KROLL
Kroll yra viena garsiausių pasaulyje verslo rizikos konsultavimo kompanijų. Kroll būstinė įsikūrusi Niujorke, JAV. Bendrovė turi biurus 55 pasaulio miestuose.
Kroll teikia buhalterinės apskaitos praktikos ir finansinių dokumentų audito paslaugas; renka ir sistemina elektroninius įrodymus teisininkams; atkuria prarastus arba sugadintus kompiuterių ir serverių duomenis; atlieka išsamius bylų tyrimus; tikrina potencialių darbuotojų biografijas; užsiima asmenų sauga; tobulina saugos sistemas ir procedūras.
Verslas: korporatyviniai tyrimai ir verslo rizikos konsultacijos
Įkurta: 1972 m.
Įkūrėjas: Jules B. Krollas
Būstinė: Niujorkas, JAV
Vadovas: Benas Allenas
Pajamos: 1 mlrd. JAV dolerių (2007 m.)
Darbuotojų skaičius: 3 800
Bendrovė savininkė: Altegrity Inc.
Interneto svetainė: www.kroll.com