Atsikračiusi aukos kompleksų Lenkija tampa regiono lydere

Jis praleidžia palyginti nedaug laiko savo biure, apstatytame baldais, primenančiais „Ikea“ katalogą. Tai biuras žmogaus, nesistengiančio padaryti įspūdžio savo svečiams. Pro langą matyti statomo „Sky Tower“ bokšto griaučiai – kai šiemet pavasarį jis bus baigtas, 212 metrų dangoraižis bus aukščiausias Lenkijos pastatas. Jis taip pat priklauso L.Czarneckiui.

Į Vroclavą jis atskrido tam, kad įkurtų naują bendrovę, tačiau dar neįpusėjus dienai jis jau skris į kitą vietą. Nenuilstantis 48 metų L.Czarneckis pastaraisiais metais įkūrė nemažai firmų – tarp jų prabangių baldų bendrovę ir banką, besispecializuojantį ypač turtingų žmonių rinkoje.

Jam priklausanti bendrovė „Getin Holding“ įsigijo kelias smulkias finansinių paslaugų ir draudimo firmas bei supirko visas „Allianz Bank Polska“. Sukurta maždaug 2 tūkst. naujų darbo vietų. Visos įvairia veikla užsiimančios L.Czarneckio bendrovės dirba pelningai. O kaip pasaulinė ekonomikos krizė? L.Czarneckis jos net nepajuto – kaip, beje, ir visa Lenkija.

Šalis, sugebėjusi geriau nei bet kuri kita pasinaudoti naryste Europos Sąjungoje ir globalizacijos teikiamomis galimybėmis. Prieš du dešimtmečius Lenkija buvo katalikiškas žemės ūkio kraštas, daugelio manymu, atsilikusi ir provinciali valstybė - akmuo ant Europos kaklo. Vis dėlto nuo to laiko Lenkija išgyvena beveik nenutrūkstamą bumą.

Net kai 2009-aisiais visa Europa kentė recesiją, Lenkijos ekonomika paaugo 1,7 procento. Nuo 2004-ųjų, įstojus į ES, nedarbas čia sumažėjo nuo 20 proc. iki maždaug 8 proc. šiandien.

Pakilimas akivaizdžiausiai jaučiamas miestuose. Varšuvoje ir Poznanėje vyrauja visiškas užimtumas. Apklausų duomenimis, lenkai yra vieni optimistiškiausių europiečių. Dar niekada jiems nebuvo taip gerai kaip dabar.

Net ir Varšuvoje įsivyravo politinė taika. Premjeras Donaldas Tuskas vadovauja vyriausybei remdamasis stabilia dauguma Seime, kuriame nebeliko nei ultradešiniųjų nacionalistų, nei kairiųjų ekstremistų. Lenkiją sieja puikūs santykiai su Berlynu, Varšuva sušvelnino savo retoriką Maskvos atžvilgiu. Briuselyje lenkai nebelaikomi nenuspėjamais obstrukcionistais. Prabėgus dviem dešimtmečiams po sovietų bloko iširimo, 38 mln. gyventojų šalis virto gerbiama regiono lydere.

Lenkijos ekonominis stebuklas geriausiai matomas Vroclave. Kai L.Czarneckis 1987-aisiais šio miesto verslo mokykloje gynėsi daktaro disertaciją, Lenkija vis dar gyveno pagal socialistinės planinės ekonomikos taisykles. L.Czarneckis, kuris buvo nepaprastai gabus studentas ir užkietėjęs nardytojass, su keliais draugais įkūrė bendrovę, siūlančią povandeninio suvirinimo paslaugas.

„Mes teikėme paslaugas dešimt kartų pigiau nei valstybinė įmonė ir taip pat geriau bei greičiau“, - prisimena jis.

Griuvus geležinei uždangai L.Czarneckis savo akcijas pardavė. Už gautus pinigus jis išsinuomojo „Mercedes“ automobilį ir pamatė, koks pelningas nuomos verslas. Jis skubiai ėmėsi automobilių ir statybų įrangos nuomos. Po vienuolikos metų savo bendrovę pardavė Prancūzijos bankui „Crédit Agricole“ už 200 mln. eurų. L.Czarneckis tapo turtingu žmogumi.

Šiandien jo turtas vertinamas milijardu eurų, o jo bendrovė „Getin Holdin“ valdo padalinius Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. L.Czarneckis nuolat susapnuoja naujas verslo idėjas. Paklaustas, kur gauna įkvėpimo, jis sako: „Kompozitoriai negali paaiškinti, kodėl ryte prausiantis duše jiems į galvą ateina nauja melodija.“

Lenkijos ekonominį stebuklą galima paaiškinti ne tiek užsienio investicijomis, kiek šalies verslininkų išradingumu. Jų vidutinio dydžio ir smulkios bendrovės produkciją gamina daugiausia Lenkijos rinkai, tad tik 40 proc. ekonomikos priklauso nuo eksporto. Nesumažėjusi vidaus paklausa ir lenkų vidaus vartojimas neleido šaliai įklimpti į krizės liūną.

Vroclave dauguma lenkų dirba lenkiškose bendrovėse. Iš 150 tūkst. šiame regione per pastaruosius aštuonerius metus sukurtų darbo vietų tik 40 tūkst. yra užsienio investicijų pasekmė. Ir tai nėra pigios darbo jėgos išnaudojimas. Lenkija nebėra šalis, į kurią taupančios užsienio bendrovės perkelia savo fabrikus.

Tiesą sakant, Vakarai įvertino lenkų darbuotojų kvalifikaciją. Tokių kaip Andrzejus Rusewiczius. Profesionalus programuotojas Vroclavą paliko 1981-aisiais, kai komunistinis režimas sutriuškino „Solidarumo“ judėjimą. A.Rusewiczius išvažiavo į JAV ir tapo matematikos profesoriumi: „Visada svajojau grįžti.“ Pernai svajonė išsipildė – nuo balandžio jis Vroclave vadovauja programuotojų komandai.

Biurų pastate priešais L.Czarneckio naująjį dangoraižį tvyro entuziastinga atmosfera. Maždaug 50 programuotojų čia kuria komponentus „Microsoft“ paieškos sistemai „Bing“ ir kitą programinę įrangą. „Čia dirba labai geri kompiuterių specialistai“, - sako A.Ruzewiczius. Talentingiausi profesionalai šiandien Vroclave uždirba beveik tiek pat kiek ir Bostone, priduria jis: „Jauni Lenkijos žmonės yra labai motyvuoti.“

Grįžęs iš JAV, A.Ruzewiczius buvo priblokštas, kaip pasikeitė jaunesnių lenkų galvosena. Istorinės šalies traumos – kentėjimai nacių okupacijos metais, Katynės žudynės, kurių metu sovietų smogikai išžudė Lenkijos elitui priklausiusius karininkus, ir slogus komunistinis laikotarpis – jų nebestabdė. „Čia dirbantiems žmonėms nebeįdomus lenkų kančios kultas, kuris šią šalį buvo užvaldęs ištisus dešimtmečius“, - sako jis.

Lenkija tapo atviresne ir labiau atsipalaidavusia šalimi – o tai padėjo išsklaidyti įtampą santykiuose su kaimynais, ypač Vakaruose.

Neseniai Vroclavo meru perrinktas Rafalis Dutkiewiczius, surinkęs per 70 proc. balsų, sako šį išlaisvėjimą jaučiantis kelionių į užsienį, ypač į Berlyną, metu. Vokietijos sostinė tėra už trijų valandų kelio nuo Vroclavo, o iki Varšuvos tektų važiuoti puspenktos valandos. Jis apsistoja „Grand Hyatt“ viešbutyje Potsdamo aikštėje, puikiai jaučiasi apsirengęs kasdieniais drabužiais žygiuodamas vestibiuliu ir bendrauja nepriekaištinga vokiečių kalba. Berlyne jis susitinka su politikais ir verslo atstovais. Taip pat ir su Vokietijos prezidentu Christianu Wulffu.

„Ekonomika Vroclave auga greičiau nei Kinijoje“, - sako jis. Prieš aštuonerius metus į miesto oro uostą atvykdavo 200 tūkst. keleivių per metus. Šiandien – 2 milijonai. Nuo narystės ES pradžios algos Vroclave išaugo 50 procentų, o pajamos iš mokesčių patrigubėjo.

R.Dutkiewiczius investuotojams leidžia pasinaudoti projektų vadybininkų, kuriems algą moka miesto savivaldybė, paslaugomis ir visokeriopai padeda – tiek gauti sklypus ir leidimus statyboms, tiek susirasti viešbutį nakvynei: „Mes, lenkai, nesame geresni už kitas tautas, bet mes labai ambicingi. Mes pakilome nuo paties dugno ir norime pasiekti žvaigždes.“

Jau prabėgo treji metai nuo tada, kai Varšuvoje viskam vadovavo konservatyvieji nacionalistai broliai Kaczynskiai, ir ledynmetis Vokietijos-Lenkijos santykiuose ima tirpti. Kai vyriausybei ėmė vadovauti premjeras D.Tuskas, ginčas dėl iš Lenkijos iškraustytų vokiečių centro Berlyne buvo išspręstas be didelio triukšmo. Šiandien lenkai ir vokiečiai vieningai remia idėją stiprinti ES karines pajėgas.

Berlyną ir Varšuvą dar labiau suartino euro krizė. Kai kanclerė Angela Merkel dvejojo dėl finansinių garantijų Graikijai, ji sulaukė stebėtinai tvirtos paramos iš lenkų. Varšuva ir Berlynas vieningai remia ekonominę drausmę. Į Lenkijos konstituciją netgi įtraukta valstybės skolos riba, o bankininkystės sektorių kontroliuoja griežtos taisyklės, kurios neleido lenkams – kitaip nei Vengrijai ar kai kurioms Baltijos šalims – įsiskolinti užsieniui. Dėl tokio įsiskolinimo šimtai tūkstančių smulkių bendrovių nuo Budapešto iki Rygos buvo priverstos bankrutuoti.

Lenkijos nacionalinis bankas devalvavo zlotą ir šitaip paskatino eksportą. Panašu, kad premjeras D.Tuskas, nenorėdamas pernelyg greit atsisakyti šio instrumento, nesiekia įsivesti euro anksčiau nei 2015-aisiais. Nepaisant to, finansų ministras Jacekas Rostowskis jau dabar yra dažnas svečias euro zonos šalių susitikimuose.

A.Merkel administracija tikisi, kad Lenkija bus jos sąjungininkė konflikte su išlaidauti linkusiomis pietinėmis euro zonos šalimis. Tai atitinka ir Varšuvos ambicijas. Liepą Lenkija pirmą kartą pirmininkaus Europos Tarybai – ir kaip lygi tarp lygių bendradarbiaus su Europos galingaisiais.

„Aš esu didelis Europos Sąjungos entuziastas“, - sako Vroclavo meras R.Dutkiewiczius. Panašiai mano ir daugelis lenkų – jie turbūt yra patys nuoširdžiausi Europos idėjos šalininkai visame žemyne. „Mes sugebėjome išpešti maksimalią naudą iš savo narystės“, - sako R.Dutkiewiczius.

Jiems greičiausiai nebūtų taip pasisekę be naujo požiūrio į vokiečius. Tie, kas netiki, turėtų pasikalbėti su Mareku Krajewskiu.

M.Krajewskis gyvena Griunvaldo gatvėje, ramiame viduriniojo miestiečių sluoksnio pasaulyje – namuose aukštomis lubomis, medžiaginiais apmušalais, storais kilimais ir didelėmis koklinėmis krosnimis kiekviename kambaryje. Senoviškoje knygų lentynoje sukrauti stori oda įrišti tomai, o už rašomojo stalo slepiasi modernus plokščiaekranis televizorius.

Vaikystėje M.Krajewskis matė, kaip lenkų komunistai iš Vroclavo bandė ištrinti visas vokiškas žymes. Raudonieji pervadino gatves, su žeme sulygino kapines, nuvertė senus monumentus ir Breslau pavertė Vroclavu. Tačiau ne visas žymes pavyko ištrinti. „Lenkus visada slapta traukė vokiška praeitis, - sako M.Krajewskis. - Jie bijojo vokiečių dėl jų istorijos, bet kartu žavėjosi jų verslumu.“

M.Krajewskis žino, ką kalba, nes jis gamina pačią įspūdingiausią Vroclavo eksporto prekę – detektyvinius romanus, kurių pagrindinis veikėjas yra vokietis Eberhardas Mokas. Jų veiksmas vyksta XX a. trečiajame-penktajame dešimtmetyje, o Mokas dirba Breslau dorovės policijos būryje. Jis daug geria, ima kyšius, jį traukia laisvo elgesio moterys. Bet jis meistriškai medžioja žudikus.

Moko bylos išverstos į 18 užsienio kalbų - šis vokietis antiherojus yra tikra superžvaigždė Lenkijoje. Jo kūrėjas M.Krajewskis jau pardavė daugiau kaip milijoną savo romanų „Mirtis Breslau“, „Vaiduoliai Breslau“ ir „Breslau tvirtovė“ egzempliorių.

„Mano sėkmė rodo, kad lenkai pamažu išsigydo kompleksus, kuriuos jaučia Vokietijai, - sako M.Krajewskis, tikintis, jog su detektyvu Moku praleidžiami vakarai liudija lenkų pasitikėjimą savimi. - Mes tapome pasaulio piliečiais. Mes jau nebesame aukos.”