Važiuodami į Siciliją medaus mėnesio, jie aptarinėjo ne vaikų vardus, o rinko pavadinimą produktui, tapusiam bendru jų kūriniu. „Norėjome lietuviško pavadinimo, bet, žiūrėdami į ateitį, galvojome ir apie tai, kad jis priliptų ir kitose šalyse. Pasirinkome lengvą, vaikišką pavadinimą, kuris lietuviams turbūt asocijuojasi su marmaliūze ar prisivalgiusiu ir išsiterliojusiu kūdikiu“, - sako R.Godelaitienė.
Lietuvoje naujiena
„Marmaluzi“ - tai kūdikiams ir mažiems vaikams skirtos tyrelės. Toks produktas iki šiol Lietuvoje dar nebuvo gaminamas. Šiuo metu Godelaičių šeimos įmonėje gaminamos penkių rūšių tyrelės – obuolių, pieniška ryžių košė, trijų grūdų košė, vištienos ir daržovių košė bei jautienos troškinys, taip pat kūdikiams skirtos obuolių sultys.
Pažvelgus į asortimentą, bent kiek nusimanančiam apie kūdikių maistelio pasirinkimą, krenta į akis grūdinės košės. Vaikų maistelio konservų rinkoje, užpildytoje tokių garsių tarptautinių prekinių ženklų, kaip „Hipp“, „Milupa“, „Gerber“ ar „Semper“, grūdinių tyrelių labai nedaug. Daugiausia – maišytos su jogurtu, vaisiais. Trijų grūdų košės apskritai nėra. Ar nebaisu buvo lietuviams taip išsišokti?
„Įvedėme naujovę ir žiūrėsime, kaip seksis“, - šypsosi verslininkai. Artimiausiu metu jie ketina dar praplėsti savo asortimentą, pasiūlydami triušienos, slyvų tyrelės ir daržovių tyrelės.
Žaliavos suvartojamos tą pačią dieną
Mintį, kad Lietuvai trūksta tokio produkto, pakišo Rasos mama. Kalbėdama apie Rasos sesers vaikus, ji garsiai svarstė, ką valgo šiuolaikiniai kūdikiai, ir ką valgydavo jos vaikai. Anuomet, dar sovietmečiu, egzistavo specialios virtuvėlės, iš kurių mamos, pateikusios taloną, galėdavo parsinešti tą pačią dieną pagaminto šviežio mišinuko ar košės. Šviežio, kaip ką tik mamos pagaminto, maisto idėja pasirodė verta įgyvendinimo, ir jauni verslininkai pradėjo dirbti – ieškoti informacijos, konsultantų užsienyje ir Lietuvoje.
Prieš pusantrų metų Vilniaus senamiestyje atidarę Lietuvos ūkininkų produkcija prekiaujančią šeimyninę parduotuvėlę „Senamiesčio krautuvė“, kurioje šiuo metu tvarkosi Ryčio mama, verslininkai surinko patikimų produktų tiekėjų tinklą. Teko apvažiuoti visą Lietuvą – prieš pasirašant sutartis, verslininkams norėjosi patiems savo akimis pamatyti, kaip auginamai triušiai, vištos ar daržovės, atsirasiantys jų parduotuvės lentynose. Su tais pačiais patikrintais tiekėjais buvo tariamasi ir dėl žaliavų kūdikių maistui.
Pasak R.Godelaičio, gamybos procesas jų įmonėje vyksta kaip laboratorijoje - laikomasi itin griežtų higienos reikalavimų. Kasdien anksti ryte atvežamos žaliavos, kurios suvartojamos tą pačią dieną. Skirtingomis dienomis gaminamos skirtingos tyrelių rūšys. Jeigu, pavyzdžiui, pirmadienį gaminama pieniška ryžių košė, iš ryto atgabenamos žaliavos tik jai gaminti.
Produktai niekur nesandėliuojami ir net nešaldomi. Verslininkai prisimena, kaip kartą gavo šaldytos mėsos – teko ją pasiųsti atgal. Prie jų šūkio „Kaip ką tik mamos pagaminta“ tinka tik patys šviežiausi produktai.
Sunkiausia – sukurti technologiją
Godelaičiai skundžiasi, kad Lietuvoje mažai specialistų, išmanančių vaikams skirto maisto konservavimą. „Kažkada veikė maisto pramonės technikumas, bet tie specialistai persiorientavo į visuomeninį maitinimą, o konservų gamyklas pas mus galima ant pirštų suskaičiuoti“, - sako R.Godelaitis. Bet pernelyg daug pasakoti apie savo idėją verslininkai ir šiaip nedrįso žinodami, kaip greitai už idėjų užsikabina kiti „bendraminčiai“.
Kaip užkonservuoti metams ar ilgesniam laikui, nenaudojant nei konservantų, nei druskos, bet ir pernelyg nekaitinant, kad būtų išsaugota maksimali produktų maistinė vertė? Kaip atitaikyti tam tikro amžiaus kūdikiams tinkamą maisto konsistenciją? Kaip įtikti įnoringam mažylių skoniui? Kopūsto dėti daugiau ar mažiau? Ar sviestas nesuteikia košei kartumo?
Visus šiuos klausimus, konsultuodamiesi daugiausia su Vokietijos specialistais, iš kurių pirko įrengimus, Rytis ir Rasa Godelaičiai sprendė ilgai. Buvo daug nesėkmių, dėl kurių sviro rankos - košės svilo, pieną sutraukė. Produktus ragavo patys, ragavo giminaičiai, draugai ir, žinoma, jų vaikai, kol galiausiai buvo pasiektas visus tenkinantis rezultatas.
„Ryžiams reikalinga viena technologija, pienui – kita, mėsai – trečia, daržovėms – ketvirta. O jeigu daržovės ir mėsa sudėta į vieną, vėl reikia atskiros technologijos. Reikia įdėti daug darbo, kad viskas pavyktų teisingai“, - sako R.Godelaitienė.
Bankai Godelaičiais nepatikėjo
Godelaičių verslas buvo įsuktas be banko paskolos. Niekaip nepavyko įtikinti Lietuvoje veikiančių bankų ir kredito unijų paremti lietuviško šviežio kūdikių maisto idėją. „Bankininkai iš mūsų reikalavo, kad įmonė jau vykdytų veiklą ir galėtų pateikti skaičius apie pinigų srautus. O mes tegalėjome parodyti išlaidas įrengimams įsigyti ir bandymams, kurie kainavo labai daug. Be to, bankai netikėjo ir pačiu produktu“, - prisimena bendravimą su Lietuvos bankais jaunieji verslininkai.
Užstatyti viską, ką turi, ir paimti paskolą su didžiulėmis palūkanomis jie nenorėjo – iš ko reikėtų atiduoti, kol dar negaunama jokių pajamų?
Pinigus įrengimams paskolino šeimos nariai ir draugai. Rezultatus vertinti dar anksti, bet kad atsipirktų įrengimai, jaunieji vilniečiai ir jų įmonė turi dirbti visą parą. Šiuo metu įmonėje kartu su administracija jau dirba 11 žmonių. Per dieną pagaminama apie 1,5 tūkst. indelių tyrelių. Dirbama viena pamaina, bet ateityje planuojamos dvi. Verslininkai žada stengtis, kad įrengimai dirbtų kiek įmanoma ilgiau ir atsipirktų kuo greičiau.
Šiuo metu „Marmaluzi“ tyrelėmis jau prekiauja vidutinio dydžio „Maxima“ prekybos centrai bei pora populiarių internetinių parduotuvių. Internetinė prekyba buvo ypač apdairus žingsnis, nes pagrindinės produkto pirkėjos – mažus vaikus auginančios mamos – ne visada turi galimybę išeiti apsipirkti į parduotuves.
„Su pardavėjais tartis lengva nebuvo, bet pavyko sudominti, - džiaugėsi R.Godelaitis. – Prekybininkams apsispręsti padėjo tai, kad čia pirmasis šios rūšies produktas Lietuvoje, taip pat sudominome savo apipavidalinimu.“
Išskirtinis dėmesys – dizainui
Parduotuvės lentynoje šalia kitų vaikiškų tyrelių „Marmaluzi“ pirmiausia krenta į akis savo apipavidalinimu. Nepamatysime ant tokio tipo produktų akiai įprastų daržovių ir išsišiepusių kūdikių nuotraukų. Baltose etiketėse – subtilūs piešinėliai, dvelkiantys kūdikystės nostalgija.
„Turime šeimos draugę dailininkę, kuri dirba su mažais vaikais ir moko juos tapyti. Ji pabandė tą nuotaiką, patiriamą per pamokėles, perteikti ant vaikiško maisto etikečių“, - pasakoja R.Godelaitienė.
Stiklainių dangteliai, uždengti baltomis medvilninio audinio skiautelėmis, asocijuojasi su močiutės virtomis uogienėmis. Rasa sako, kad užmiršus namuose seilinuką, mama gali drąsiai tokios skiautelės vidine puse nušluostyti pavalgiusio kūdikio burnytę – mat dangteliai, prieš juos uždengiant, dezinfekuojami.
Tiesa, dėl šių papuošimų produktas pabrangsta – kainuoja nedaug, bet kaina yra didesnė už užsienio konkurentų. Nors medžiaga sukarpoma gamykliškai, ilgai užtrunka, kol ji gumelėmis pritvirtinama ant dangtelių. Tą darbuotojams tenka daryti rankomis, tad stiklainėlių kiekis, kurį įmanoma papuošti, labai ribotas. Verslininkai galvoja, kad ateityje šio gražaus sumanymo visgi teks atsisakyti, o vietoje to pagalvoti, kaip dekoruoti patį dangtelį.
Įvertino Kauno medikai onkologai
Kurdami Lietuvoje naują produktą, Godelaičiai daug konsultavosi su gydytojais, važinėjo po ligonines ir pasakojo, koks produktas turėtų būti. Toli gražu ne visi norėjo išklausyti, o ką jau kalbėti apie pagalbą. Vilniuje jaunieji verslininkai sakosi atsimušę kaip į sieną.
„Mus išklausė Kauno dietologai ir gastroenterologai, dirbantys ir su onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais. Tų vaikučių organizmai ne visas tyreles priima“, - pasakoja R.Godelaitienė. Kauno gydytojai dietologė gastroenterologė Rūta Rokaitė ir vaikų gastroenterologas profesorius Liutauras Labanauskas susidomėjo šviežio lietuviško kūdikių maisto idėja ir visokeriopai ją palaikė, padėjo su receptūromis.
Šiandien verslininkai džiaugiasi, kad onkologinėmis ligomis sergantiems vaikučiams jų tyrelės tinka. Įmonės rinkodaros vadovė Daiva Dūdėnaitė vis nuveža jiems į Kauną po keletą tyrelių dėžučių - atmetimo reakcijų nepastebėta.
Į inspektorius žiūrėjo kaip į patarėjus
Kūdikių maistas – atsakinga sritis, nes susijusi su mažo žmogaus sveikata. Čia galioja gausybė griežtų reikalavimų ir apribojimų. Tačiau griežta kontrolė verslininkų neišgąsdino. Atvirkščiai, jie maisto ir veterinarijos tarnybos inspektorių pastabas traktavo kaip patarimus ir konsultacijas, leidžiančias tobulėti, ir bendradarbiavo su jais labai geranoriškai.
„Jie buvo vieni iš tų, kurie nenusigręžė ir mums padėjo savo žiniomis, - šiltų žodžių Maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriams, kurie dažnam su maistu susijusiam verslininkui kelia siaubą, negaili R.Godelaitienė. - Mes daug ko nežinojome, reikėjo konsultacijos konkrečiais klausimais, ir būtent ten radome visus specialistus. Jie buvo mums griežti, ir tai gerai.“
Šiandien „Marmaluzi“ gamintojai turi įsidiegę tarptautinę RVASVT (Rizikos veiksnių analizės ir svarbiųjų valdymo taškų) sistemą. Taip pat turi veterinarinį numerį, leidžiantį eksportuoti produkciją į ES šalis. Neseniai įmonėje vėl apsilankę ir gamybos procesą patikrinę specialistai nerado, prie ko prisikabinti. „Inspektoriai liko sužavėti ir dar kartą pasveikino, kad įgyvendinome viską, ką jie rekomendavo“, - džiaugiasi jaunieji verslininkai.