Vyriausiasis redaktorius Claude'as Angeli rankoje laiko nedidelį popieriaus lapą – tai savotiškas laikraščio „balansas“. Kairėje pusėje surašyti šeši vardai – tai Prancūzijos ministrai ir valstybės sekretoriai, kuriems „Le Canard enchaîné“ pernai apsunkino gyvenimą. Dešinėje lapo pusėje išvardinti 2010-aisiais savaitraščio atskleisti skandalai.
Metai buvo derlingi – „Le Canard“ nuvertė du valstybės sekretorius ir pakeitė dviejų kabineto ministrų likimus. Po kelių pastarųjų savaičių publikacijų portfelį buvo priversta grąžinti ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrė Michèle Alliot-Marie.
„Prancūzijai sekasi prastai, – sako C.Angeli, – labai prastai. Tai silpna, apraišusi visuomenė, kuri į savo politikų ekscesus reaguoja pernelyg vangiai.“
Pasak jo, nuo prezidento N.Sarkozy kadencijos pradžios 2007-ųjų gegužę valdžioje esantys žmonės tapo pernelyg arogantiški, šiurkštūs ir vulgarūs. Tokia šalimi sunku didžiuotis, sako C.Angeli.
Jis prognozuoja, kad ateityje reikalai nė kiek negerės. Kraštutinės dešiniųjų partijos „Nacionalinis frontas“ politikės Marine’os le Pen populiarumas apklausose siekia 20 proc., o N.Sarkozy, ruošdamasis 2012-ųjų prezidento rinkimams, netrukus ims flirtuoti su kraštutiniais dešiniaisiais, prognozuoja C.Angeli.
Vis dėlto jo satyriniam savaitraščiui šioje negaluojančioje šalyje sekasi puikiai. Per pirmus dvejus N.Sarkozy kadencijos metus „Le Canard“ tiražas išaugo 32 proc. ir dabar nesibaigiantys skandalai leidžia kas savaitę po spaudos kioskus išvežioti 700 tūkst. laikraščio egzempliorių. 2009-aisiais jo grynasis pelnas buvo maždaug 5 mln. eurų. Jau ne vieną dešimtmetį „Le Canard enchaîné“ patikimai ir solidžiai aprašo Prancūzijos skandalus, juos paįvairindamas šmaikščiai pagiežingomis karikatūromis, ironiškomis nuomonėmis ir fikcinėmis politikų skiltimis.
N.Sarkozy laikraščiui labai pasitarnavo – ir ne tik dėl gražiosios pirmosios ponios Carlos Bruni, kuri jo puslapiuose iškart gavo savo skiltį pavadinimu „Carlos B. dienoraštis“. Jame fikcinė C.Bruni rašo apie savo vyrą prezidentą. „Šušu man pranešė, kad nuo šiol turime rodyti pavyzdį ir atostogas leisti Prancūzijoje. Daugiau jokių išvykų į Niujorką? Siaubinga! Aš ne tam tekėjau!“
Žavūs skandalai
Šušu vyriausybė „Le Canard“ padovanojo ir nemažai patrauklių skandalų. Viename iš jų valstybės sekretorius 12 tūkst. eurų iš mokesčių mokėtojų kišenės iššvaistė cigarams. Kitas valstybės sekretorius, pasitelkęs suklastotus matavimus ir partijos kolegos pagalbą, užsitikrino leidimą statytis vasaros rezidenciją Sen Tropeze.
Vienas „Le Canard“ žurnalistas nufotografavo namą, išnagrinėjo jo planą bei kvadratūrą ir praleido dvi savaites vietiniame registrų biure, nagrinėdamas dokumentus. Darbo rezultatas – publikacija, privertusi valstybės sekretorių atsistatydinti. Tai retas atvejis Prancūzijoje, kur žiniasklaida jau seniai palaiko nepadoriai artimus santykius su galingaisiais.
Šioje šalyje didžiausia komercinė televizija TF1 valdoma prezidento draugo, o valstybinė televizija „France 2“ turi drebėti dėl savo kailio, kai pernelyg kritiškai nušviečia aktualijas. Didieji dienraščiai netenka savo įtakos. Pavyzdžiui, negaluojančio „Le Monde“ tiražas kasmet nesustabdomai mažėja, o kažkada kovingai kairiuosius palaikęs „Libération“ teišeina 120 tūkst. egzempliorių tiražu (šalyje, turinčioje 66 mln. gyventojų). Trečiasis nacionalinis dienraštis „Le Figaro“ priklauso artimam N.Sarkozy draugui, pramonininkui Serge'ui Dassault.
Tuo metu „Le Canard enchaîné“, kuris buvo įkurtas 1915-aisiais kaip atsvara Pirmojo pasaulinio karo metų propagandai ir cenzūrai, nepriklauso niekam, išskyrus jame dirbančius redaktorius. Jie yra laikraščio akcininkai, jo sėkmės kalviai ir už geresnę Prancūziją kovojantys kariai – ir už savo pastangas gauna gerokai didesnius atlyginimus nei visi kiti šalies žurnalistai.
Santechnikų afera
„Le Canard“ yra nepaprastai turtingas laikraštis. Jo grynųjų pinigų aktyvai ir nekilnojamasis turtas vertinamas 110 mln. eurų. Jo žurnalistinė veikla nėra labai brangi, kaip ir leidinio spausdinimas – aštuoni dviejų spalvų puslapiai per savaitę. Laikraščiui priklauso du pastatai tokiose Paryžiaus vietose, dėl kurių nekilnojamojo turto agentai varvina seiles – vienas “Palais Royal”, o kitas šalia Viktorijos aikštės.
Vyriausiasis redaktorius C.Angeli vilki „Levi“ džinsus, melsvai baltus Ralpho Laureno marškinius ir tamsius odinius batus. Šiemet liepą jam sueina 80 metų, o gegužę jis minės savo bendradarbiavimo su „Le Canard“ 40-metį. Jis atrodo jaunesnis.
C.Angeli svariai prisidėjo prie savo šalies žurnalistikos istorijos. 1972-aisiais jis paviešino tuomečio premjero Jacques'o Chaban-Delmas mokesčių deklaracijas, kuriose buvo matyti, kad jis ketverius metus nesumokėjo beveik nė franko mokesčių. Po metų Vidaus žvalgybos agentūros agentai, persirengę santechnikais, pabandė paslėpti mikrofonus naujoje laikraščio redakcijoje – „Le Canard“ turi savo nuosavą „votergeitą“, kurį vadina „santechnikų afera“.
Po devynių dienų C.Angeli išspausdino tų agentų vardus ir pavardes. Nuo tos dienos visas Paryžius žino, jog šis žmogus turi geriausią Prancūzijoje informatorių tinklą.
1979-aisiais jis atskleidė, kad tuometis prezidentas Valéry Giscard'as d'Estaing'as ne tik laisvalaikiu mėgo leistis į dramblių medžioklę su Centrinės Afrikos Respublikos diktatoriumi Jeanu Bédeliu Bakossa, bet ir priėmė iš jo milijono frankų vertės deimantų dovaną.
Nepaisant amžiaus, C.Angeli antradieniais lieka redakcijoje iki vėlaus vakaro, kai laikraštis keliauja į spaustuvę – ir ne kokiame nors prabangiame šefo kabinete, o atviroje patalpoje, kur stovi penki stalai. Sienos nukabinėtos laikraščio iliustratorių ir karikatūristų piešiniais. C.Angeli vis dar koordinuoja žurnalistų darbą ir vadovauja redakcijos susirinkimams, kurie yra uždari. „Ne dėl konfidencialumo, – sako C.Angeli. – Žinote, kartais mes tiesiog sėdime kvailom išraiškom, žiūrim vieni į kitus ir neturim, ką protingo pasakyti. Nenorime, kad kiti mus tokius matytų“.
Kalėdos su diktatoriumi
Didžiausia „Le Canard“ stiprybė – laikraščio nepriklausomybė. Jis niekada nespausdino reklamos. „Mes nenorėjome svarstyti klausimo, ar koks nors straipsnis gali pakenkti mūsų reklamos biudžetui“, – sako redaktoriaus pavaduotojas Louis-Marie Horeau.
Pastarasis savaitraščio iškeltas skandalas – istorija apie tai, kaip iki visai neseniai Prancūzijos užsienio reikalų ministrės pareigas ėjusi Michèle Alliot-Marie su šeima Kalėdų atostogas praleido Tunise, keliaudama po šalį privačiu lėktuvu, priklausančiu diktatoriaus Zine'o El Abidine'o Ben Ali verslo partneriui. „Le Canard“ pranešė, kad M.Alliot-Marie atostogų metu telefonu privačiai bendravo su Z.A.Ben Ali, o grįžusi į Paryžių pasiūlė policijos paramą ir prancūziškas ašarines dujas tvarkantis su šalyje vykusiais protestais.
Laikraštis taip pat pričiupo ministrę meluojant, atskleidęs, kad jos tėvai Kalėdų atostogų metu iš Z.A.Ben Ali verslo partnerio įsigijo dalį nekilnojamojo turto bendrovės. Prieš tai M.Alliot-Marie tvirtino, kad su juo tiesiog atsitiktinai susidūrė oro uoste. Tą dieną, kai jos tėvai raitė parašus ant pirkimo sutarties, dieną prieš Naujųjų metų išvakares, ministrė sėdėjo grožio salone ir darėsi šukuoseną.
Iš kur laikraštis gavo tokią informaciją? Jis niekada neatskleidžia savo šaltinių, sako žurnalistė Brigitte Rossigneux, tačiau jie patikimi.
„Le Canard“ redakcijoje B.Rossigneux yra vadinama moterimi su dviem telefonais – vieną ji naudoja darbui, o kitą keičia kiekvieną mėnesį ir po keturių savaičių išmeta su visa SIM kortele. Šį numerį ji duoda keliems svarbiausiems informatoriams ir šitaip vengia valstybės agentūrų bandymo klausytis jos pokalbių.
Ranka rašyti rankraščiai
Nepaisant įspūdingo atskleistų skandalų skaičiaus, laikraštis nėra prancūziška „The New York Times“ ar „The Washington Post“ versija. Jame dirba tik 16 politikos apžvalgininkų ir reporterių, o jų biuras atrodo taip, lyg laikas čia būtų sustojęs XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Ant stalų sukrautos krūvos dosje pasteliniuose aplankuose, o greta – juodi telefonai milžiniškais mygtukais.
„Primena seno kriminalinio televizijos serialo filmavimo aikštelę, tiesa?“ – sako Christopheris Nobili, vienas iš jaunesnių darbuotojų. Jo asmeninis praeitų metų pasiekimas – nuverstas valstybės sekretorius. Taip „Le Canard“ matuojama sėkmė. Ch.Nobili yra vienas iš nedaugelio šio laikraščio reporterių, kurie naudojasi kompiuteriu. Daugiau nei pusė jų savo ranka rašytus rankraščius perduoda sekretorėms.
„Le Canard“ – tai alternatyva likusiam į didelį tinklą susijungusiam pasauliui. Laikraštis, kurio taip bijo galingieji Eliziejaus rūmuose ir ministerijose, atkakliai atsisako sukurti savo interneto svetainę. „Mūsų darbas – informuoti ir prablaškyti savo skaitytojus popieriumi ir rašalu“, – rašoma laikraščio tinklapyje, kurį sudaro tik vienas puslapis. „Le Canard“ taip pat neturi ir didelės tyrėjų ekipos, kuri kelis mėnesius dirba prie vienu straipsnio.
Geriausiu atveju informacija „Le Canard enchaîné“ – lietuviškai „Surakintą antį“ – pasiekia pati. Ilgainiui antis nusimetė grandines ir dabar yra priklausoma nuo labai prancūziškos šizofrenijos formos – informatorių ministerijose, žvalgybos tarnybose, kariuomenėje ir Eliziejaus rūmuose.
Laikraščio šaltiniai yra patikimi skundikai, kurie dieną paklūsta hierarchijai, tyliai kęsdami viską, kas jiems nepatinka, o vakarais didžiųjų viešbučių baruose („labai praktiška, daug užsieniečių, neatkreipia dėmesio“) susitinka su žurnalistais ir iškloja Respublikos paslaptis.
Per tokius šaltinius į laikraščio puslapius patenka tiesioginės citatos iš kabineto posėdžių ir kartais net slapti vyriausybės dokumentai. Laikraščio kritikai priekaištauja, kad jis pernelyg priklausomas nuo skundikų ir neatsparus manipuliacijoms. Vyriausiasis redaktorius C.Angeli atremia: „Daugelį savo šaltinų aš pažįstu daugybę metų. Visą informaciją mes patikriname ir spausdiname tik tada, jei ją patvirtina du vienas nuo kito nepriklausomi šaltiniai. Nebent tai klausimas, kas su kuo miega. Savo susirinkimuose mes apie tai juokaujame, bet apie tai nerašome.“ Per visą savo istoriją nė vieno savo šaltinio neatskleidęs laikraštis pastaruosius penkerius metus nepralaimėjo nė vienos teismo bylos.
„Žinote, kodėl aš galiu būti toks atsipalaidavęs? – klausia C.Angeli. – Mums taip gerai sekasi, kad galėtume neišleisti vieno numerio ir vis tiek mokėti visiems algas.“
Galbūt tai paaiškina tokias antraštes kaip ši: „Ketvirtas kabineto susitikimas per metus. Sarko vėl apėmusi maniakinė depresija“. Labai lengva antraštė.