Sukurti gerą paveikslą kartais padeda ir gurgiantis pilvas

„Taip, sunkmetis dailininkus nuskurdino, bet kartu ir atvėrė kelią kūrybinei laisvei, nes komercija buvo visiškai sustabdžiusi meninį procesą”, – neabejoja Dailininkų sąjungos tapybos sekcijos pirmininkė Arūnė Tornau.

Menininkai pradėjo ieškoti, rizikuoti, drąsiai keisti stilių. Jiems atsirado laiko mąstyti, grįžo poreikis keistis.

Sunkmetis suteikė galimybę ant drobės išreikšti beprotiškiausius sprendimus, kuriems anksčiau nebuvo laiko, mat tuomet tekdavo pataikauti neišprususiam pirkėjui.

Pirmuosius atsigavimo ženklus pajuto ir meno galerijos.

Jų savininkai džiaugiasi, kad lankytojai dabar žvalgosi į išliekamąją meninę vertę turinčius kūrinius, o ne žavisi naujų būstų puošyba.

Dar prieš kelerius metus dailininkai neskaičiuodavo pinigų. A.Tornau tikinimu, jų užtekdavo ir skanesniam kąsniui, ir egzotiškoms kelionėms.

Tačiau gerovė turi savo kainą. Užsakovai tapdavo vis įžūlesni ir nesidrovėdami reikalaudavo, kad paveikslas tiktų jų interjerui.

Dailininkas gaudavo nurodymų ne tik nutapyti tam tikro dydžio, formato paveikslų – pirkėjas nesivaržydavo nurodyti ir pageidaujamo paveikslo spalvų bei turinio. Išvardydavo net gėlių rūšis, kurių norėtų natiurmorte.

Vienas A.Tornau užsakovas paprašė jos nutapyti „gelsvą neerzinančio siužeto paveikslą”.

A.Tornau neslepia, kad užsakymų gausa vertė dailininkus susikurti paveikslo klišę ir jei ji perkama – nuolat kartoti. Iš drobės į drobę keliavo ta pati kompozicija ir spalvų derinys. Pirkėjas pageidauja – ir šventa.

Kai lyja pinigais, meniniai ieškojimai užmirštami. Teptukas pats po drobę judėjo taip, kaip pirma parduotame paveiksle. Dailininkai paveikslus tiesiog kepė.

Bet prasidėjus ekonominei krizei pirkimas sustojo. Menininkai liko stovėti prie tuščios drobės, žinodami, kad to darbo niekas nepirks, ir pradėjo mąstyti, kaip norėtų save išreikšti.

Menotyrininkai įsitikinę, kad dabar Lietuvos dailėje atsiras itin įdomių meno darbų, įžūlių sprendimų.

Tiesa, yra ir skaudžioji žmogiškoji sunkmečio dalis. Daugelis dailininkų drobes ir dažus perka duonos sąskaita.

Anksčiau, prasidėjus alkanam periodui, dailininkai skolindavosi pinigus, kuriuos atiduodavo pardavę paveikslą. Dabar alkanieji periodai vis ilgėja.

Daugelis perka drobes ir porėmius prekybos centruose, mat ten jie 2–3 kartus pigesni ir prastesni nei profesionaliems dailininkams skirtose parduotuvėse.

A.Tornau įsitikinusi, kad net sovietiniais laikais menininkai tokio gilaus dugno kaip dabar nebuvo pasiekę – valstybė vis nupirkdavo iš kiekvieno po vieną kitą paveikslą.

Žiauru, bet meno scenoje išliks tik geriausi, vidutinybės nubyrės.

Kauno galerijos „Aukso pjūvis” savininkė Lolita Vyžinienė pastebėjo, kad krizė dailininkams įkvėpė naujų idėjų. Šiandien jos galerijos pirkėjas nenori „puošybinio meno” – lengvai suprantamų ir dekoratyvių paveikslų.

Į galerijas atėjo kitokie pirkėjai. Tai – jauni apie dailę išmanantys žmonės, pasirengę investuoti į darbą, kuris turi išliekamosios vertės. Jie teiraujasi lietuviškos klasikos, kolekcinių darbų.

Dar viena pirkėjų kategorija – nostalgijos kamuojami emigrantai. Juos ypač domina kokybė. Dažniausiai jie jau būna pasiskaitę apie dailininkus ir apsisprendę, kokių autorių kūrinius pirks. Galerijas jie užplūsta prieš Kalėdas ir vasarą.

Ketverius metus internete veikiančios meno galerijos „Artonline.lt” savininkas Dainius Podolinskis prisimena, kad ypač sunkūs buvo 2009 metai.

Tačiau net tuomet paveikslų kainos beveik nesumažėjo. „Menininkų logika tokia: jei mažiau parduodi – reikia didinti kainas. Bandėme mažinti paveikslų kainas per antkainius, kalbėtis su dailininkais, bet jie neklauso”, – stebėjosi D.Podolinskis.

Šiuo metu galerininkas džiaugiasi, kad vėl grįžę pirkėjai pradėjo domėtis paveikslais, bet paveikslų prekybos rinka dar neatsigavo.

Jei žmonės turi nors truputį atliekamų pinigų, pirmiausia jie renkasi keliones ir pramogas, o ne meną.

Dailininkė Silvija Drebickaitė šį rudenį savo tapybos darbus pabandė pardavinėti Vilniaus Gedimino prospekte.

Kai Vilniaus dienų mugės organizatoriai pakvietė profesionalius dailininkus pardavinėti savo paveikslus gatvėje, S.Drebickaitė apsidžiaugė puikia proga pabendrauti su pirkėjais.

Didžiausiam jos nustebimui, tądien iš tikrųjų jai pavyko parduoti keletą nedidelių paveikslėlių. Tačiau jau po pusvalandžio išsilakstė kartu atėjusios dailininkės, o likusi viena S.Drebickaitė vis taikėsi pasislėpti už paveikslų.

„Sunku stovėti gatvėje, kai į tave visi spokso, – ne itin malonius išgyvenimus prisiminė dailininkė. – Nepadėjo net bandymai sau įteigti, jog ir pati atėjusi į mugę norėtų paspoksoti į „tikrą menininką”.

Ji daugiau niekada gatvėje nesirodys su savo paveikslais.

Menotyrininkė Nijolė Tumėnienė dažnai konsultuoja kolekcininkus. Moteris dirba nemokamai, nes įsitikinusi, kad taip kyla kolekcionavimo kultūra.

Tiesa, ji gauna honorarą už knygos apie asmeninę kolekciją sudarymą. Tokia knyga – kone kiekvieno kolekcininko garbės reikalas. Dažniausiai leidinys nepasiekia knygynų, nes skirtas verslo partneriams ir draugams.

Jos žiniomis, šiuo metu nė vienas kolekcininkas nebeperka paveikslų be menotyrininkų rekomendacijų.

Tačiau pavieniai kolekcininkai neišgelbės meno rinkos.

„Didžiausia problema – per didelės paveikslų kainos ir prastai užtepti dažai, – užsiminė N.Tumėnienė. – Matyt, Dailės akademija neišmokė tapybos technologijos. Dailininkai dar gyvi, o nuo jų paveikslų jau byra dažai!”

Taip tapydami lietuviai neturės perspektyvų užsienyje.

Vakaruose restauravimas labai brangus, ir įsigiję byrantį paveikslą pirkėjai skubės kuo garsiau perspėti kolegas vengti lietuviškų paveikslų.

Mėgstamą paveikslą galima nufotografuoti ir jo atvaizdą perkelti ant drobės. Toks 40x60 centimetrų darbas jums kainuos vos 60 litų.

Jei norite geresnės kokybės kopijos, galite kreiptis į reprodukcijos meną išmanantį fotografą. Tokia paslauga kainuos apie porą šimtų litų.

Daugelis tapytojų patys daro savo paveikslų kopijas, vėliau ant jų dar ir pasirašo. Tokio gaminio kaina gali siekti ir tūkstantį litų.

Itin madinga interjero detalė – abstraktų lietuvio paveikslą išausti ant kilimo. Audimo mašinoms užtenka skaitmeninės nuotraukos. Kvadratinio metro kaina – 200 litų.

Šiuolaikiniai dailininkai vis dažniau naudoja nuotraukas ant fotodrobės. – jas padailina, ką nors užtapo. Gerai, jei dailininkas neslepia, kad tapo ant fotografijos. Tačiau labai dažnai, užuot piešę, dailininkai tiesiog naudojasi nuotraukomis. Apipaišytų nuotraukų nesibodi pardavinėti net garsūs Lietuvos tapytojai.

Savo namus naujakuriai gali pasipuošti ir Vakarų dailininkų kūriniais – dažniausiai garsių tapytojų kopijomis. Jie į Lietuvą atvežami tiesiai iš Prancūzijos, Vokietijos ar Belgijos blusų turgaus.

Antikvarinį aliejumi ant drobės tapytą paveikslą gražiais senoviniais rėmais interneto galerijose galima įsigyti už 600 litų (54x47 cm). XVII amžiaus ispanų tapytojo Bartolome Murillo paveikslo motyvais 1981 m. Paryžiuje nutapytą interpretaciją – už 200 litų (50x70 cm).

Dailininkas Aleksandras Vozbinas pasakojo, kaip studijuodamas piešė garsių paveikslų kopijas liūdnai pagarsėjusiam lietuvių mafijos krikštatėviu vadintam Georgijui Dekanidzei.

Prieš daugelį metų Pilies gatvėje savo darbus pardavinėjusį studentą užkalbinęs vyriškis papasakojo turįs svajonę – namuose pasikabinti Fornariną vaizduojančio Raffaelio paveikslo kopiją.

A.Vozbinui buvo pasiūlyta „treniruotis” kopijuojant paprastesnius paveikslus, kol subręs ir Raffaeliui. Pasikvietęs į savo butą jis parodė daugybę lentynų su garsių paveikslų kopijomis – dažniausiai tai buvo amžiaus pradžioje nukopijuoti Ivano Šiškino ir kitų rusų peredvižnikų darbai.

Už kopijas G.Dekanidzė A.Vozbinui mokėjo gerus honorarus. Draugystė baigėsi dėl avių uodegų. G.Dekanidzės žmonai nepatiko XVII a.prancūzų dailininko Claude’o Lorraino paveiksle besiganančių avių uodegos – jos manymu, šių gyvūnų uodegos turėtų būti trumpesnės. A.Vozbinui savigarba nebeleido ilgiau tarnauti.

„Supratau, kad menininkas turi būti nepriklausomas ir mažiau norėti kam nors įtikti”, – taip po 20 metų A.Vozbinas prisiminė pamoką, kad geram tapytojui neverta siekti uždarbio.

Buvęs bendrovės „Fermentas” valdybos pirmininkas Viktoras Butkus – šiuo metu daugiausia lietuviams dailininkams vilčių teikiantis verslininkas. Dailininkai džiaugiasi sulaukę dėmesio, kurio nebesitiki iš valstybės. Pastaruosius dvejus metus Kultūros ministerija naujoms meno vertybėms įsigyti neskyrė nė cento.

V.Butkaus kolekcijoje jau dabar sukaupta pusantro tūkstančio šiuolaikinių lietuvių autorių kūrinių, sukurtų nuo 1960-ųjų. Kolekcija pildoma patariant menotyrininkei Ramintai Jūrėnaitei.

Skelbiama, kad V.Butkaus kolekcija bus padovanota būsimam Modernaus meno muziejui dešiniajame Neries krante šalia Nacionalinės dailės galerijos. Verslininkas ketina iš dalies finansuoti ir šio muziejaus statybą. Taip pat tikimasi pritraukti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų.

Šiuo metu vyksta Architektų sąjungos paskelbtas būsimo Modernaus meno muziejaus pastato konkursas. Jis sulaukė išskirtinio architektų susidomėjimo. Iš 62 pateiktų projektų kovo pradžioje atrinkti penki lietuvių ir vienas – esto.

„Į mus kreipėsi privatus asmuo, kuris pardavė savo verslą ir turi daug pinigų. Jis nori sukaupti lietuvių dailininkų kūrinių, nutapytų nuo 1960-ųjų, kolekciją, pastatyti modernaus meno centrą, eksponuoti jame savo kolekciją ir po to viską padovanoti Vilniaus miestui”, – taip V.Butkaus viziją aiškino Architektų sąjungos vicepirmininkas Tadas Balčiūnas.

Giedrė Jankevičiūtė

Dailės istorikė

„Ekonomikos sunkmetis turėtų tęstis dar bent porą metų, kad pasijustų jo įtaka Lietuvos dailininkų kūrybai.

Niekur pasaulyje nėra tiek daug dailininkų, kiek Lietuvoje. Mes esame maža šalis ir tiek pinigų, kaip JAV, Kinijoje ar net Rusijoje, čia niekas neturi. Naujoje besiformuojančioje meno rinkoje gali išsilaikyti kur kas mažiau dailininkų.

Net beprotiško paveikslų pirkimo metai ne visiems buvo sėkmingi.

Atsirado daug vadinamųjų madingų dailininkų. Galbūt dabar būtent jie išgyvena sunkius laikus.

Tačiau šiandien pirkėjai tapo reiklesni, labiau galvoja, kur investuoti pinigus. Žmonės ieško patikrintų vertybių.

Didelė dalis vidutinio amžiaus ir vyresnių dailininkų savo meninę karjerą pradėjo sovietmečiu. Tai buvo ypatingas laikotarpis, kai dailininkai turėjo labai daug privilegijų.

Kaip ir bet kurioje totalitarizmo kultūroje, menininkai buvo reikalingi politinei sistemai. Honorarai buvo tikrai labai dideli.

Prieš dvidešimt metų pasikeitus politinei, kultūrinei ir ekonominei situacijai, dailininkams buvo labai sunku persiorientuoti.

Sovietinei sistemai reikėjo tapytojų, skulptorių. Dabar reikia taikomosios grafikos specialistų, dizainerių – tokių, kurie sovietmečiu buvo hierarchijos apačioje.”

30 000 litų. Augustino Savicko „Po angelo sparnu” (nuotr.)

(Savicko paveikslų galerija).

28 000 litų. Adomo Varno „Ruduo” (galerija „Aukso pjūvis”).

20 000 litų. Adomo Galdiko „Vakaras” (galerija „Aukso pjūvis”);

Augustino Savicko „Trys moterys” (Savicko paveikslų galerija); Prano Domšaičio „Afrikietiškas motyvas” (galerija „Aukso pjūvis”).

18 000 litų. Jono Daniliausko „Bučinys” (Mažoji galerija).

12 000 litų. Arvydo Pakalkos „Spindulys”, aliejus-drobė

(Mažoji galerija).

10 000 litų. Kęstutis Grigaliūnas „Žinia”; Evaldas Jancas „Širdis”

(galerija „Vartai”).

8000 litų. Dalios Kasčiūnaitės „Smilkalų kvapas” (Mažoji galerija).

6500 litų. Rolanda Čečkauskaitė „Prie stalo”

(Dailininkų sąjungos galerija).