Tiktai nugenėto sodo vaišės – gausios

Kol pavasarinė prekyba sodinukais dar neprasidėjo, pats laikas nuspręsti, kokių vaismedžių norėsite įsigyti.

Prie Panevėžio įsikūrusio Dembavos medelyno direktorės Vitalijos Kuliešienės teigimu, prieš keletą metų savo sklype norėję tik vejos ir gėlynų, dabar žmonės vis dažniau pagalvoja, kad visai neblogai būtų pasisodinti ir keletą obelų, kriaušių, trešnių ar kitų vaismedžių, vaiskrūmių.

Tai lemia ir pakilusios vaisių kainos parduotuvėse, ir noras jų užsiauginti be chemijos, ir, žinoma, vis populiarėjanti sodininkystė, kuri daugeliui tampa hobiu.

Norintys ekologiško derliaus turėtų atidžiai rinktis, kokių veislių medelius pirkti.

Pasak V.Kuliešienės, kai kurios ypač skanius obuolius vedančios obelys yra labai neatsparios ligoms, todėl nepurškiant chemikalais jų derlius nedžiugins.

„Bet yra daug gerų veislių, kurių priežiūra nesudėtinga, – rinktis yra iš ko, reikia tik žinoti, kokio skonio, kokio ankstyvumo derliaus norite”, – sakė V.Kuliešienė.

Pavyzdžiui, ar žinojote, kad ‘Star Early’ veislės obuoliai sunoksta pora savaičių anksčiau nei nuo vaikystės žinomi ankstyviausi alyviniai?

Iš anksto reikėtų apsispręsti ir kokio aukščio sodą ketinate auginti.

Obelys su žemaūgiais poskiepiais neužima daug vietos, pradeda derėti 2–3 metais po pasodinimo.

Tačiau joms reikia daugiau priežiūros – tenka dažniau genėti, būtina pritvirtinti.

Vidutinio augumo obelų su poskiepiais nereikia pririšti, tačiau pirmojo derliaus teks palaukti 4–5 metus.

Jos auga ir prastesniame dirvožemyje, mažiau reiklios auginimo sąlygoms.

Vis rečiau auginamos aukštaūgės, senovinės obelys tiks tiems, kurie sodą nori užsiveisti itin prastoje žemėje, smėlynuose ir pan.

Pasak V.Kuliešienės, nors rekomenduojama duobes medeliams kasti bent jau iš rudens, dažniausiai žmonės jas kasa prieš pat pirkdami sodinukus ar jau juos įsigiję.

Į iškastą duobę nepagailėkite perpuvusio komposto ar įberkite derlingos žemės nuo dirvos paviršiaus.

Kokius sodinukus rinktis – užaugintus vazonuose ar iškastus iš dirvos medelyne?

Pasak V.Kuliešienės, vazonuose užauginti medeliai menkiau reaguoja į persodinimą, tai galima daryti visą vasarą.

Be to, jie dažnai tais pačiais metais jau duoda pirmąjį derlių. Tuo tarpu iš grunto iškasti medeliai pigesni, tačiau jiems reikia daugiau dėmesio, kol prigyja.

Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslų daktaras Nobertas Uselis sako, kad medžius pasodinti – lengviausias darbas. Tačiau labai svarbu, kaip vėliau jie bus prižiūrimi, genimi. Genėti vaismedžius būtina kasmet ir net po kelis kartus.

Genėti reikia ne tik tam, kad suformuotumėte norimą vainiko formą. Tinkamai nugenėti vaismedžiai atsidėkoja geru derliumi – didesniais ir gražesniais vaisiais. Be to, mažiau pramečiuoja, t.y. kasmet dera daugmaž tolygiai.

Genėti vaismedžius reikia bent 2 kartus, o formuojant žemaūgį sodą – ir tris kartus per metus.

Jaunas arba prastokai augančias, mažai šakų turinčias obelis pirmą kartą vertėtų genėti dar joms neišsprogus – antroje žiemos pusėje, kovą ar balandžio pradžioje.

Svarbu, kad lauke nebūtų šalčiau nei 10 laipsnių šalčio. Toks ankstyvas genėjimas paskatina augalus leisti daugiau ūglių.

Norint pristabdyti vaismedžių augimą, genėti juos galima jau išsprogusiais pumpurais ar žydinčius (bet ne vėliau kaip savaitę po žydėjimo).

Pasak N.Uselio, po pavasarinio genėjimo sparčiai pradėjusius augti vilkaūglius palankiausia genėti rugpjūtį.

Jei dėl kokios nors priežasties to nepadarėte, sekatorių į rankas teks imti anksti pavasarį.

Vyšnias, slyvas ir kitus kaulavaisius vaismedžius geriau genėti po derliaus nuėmimo. Jų nerekomenduojama genėti rudenį – tuomet patyrę stresą medžiai prasčiau žiemoja.

„Ir obelis rudenį verta genėti tik tuomet, jei sodas didelis ir kitu metų laiku to padaryti nespėjote”, – patarė mokslininkas. Rudenį verčiau genėti mažiau vertingas, šalčiui atsparesnių veislių obelis.

Kaip taisyklingai nugenėti vaismedžius? Pasak N.Uselio, medžio vainikas turi būti gerai apšviečiamas saulės. Šakų tankumyne gero derliaus nebus, vietoj raudonšonių obuolių skinsite žalius, tarsi neprinokusius.

Dauguma vaismedžių labiausiai stiebiasi į viršų, bet genėjimu galima reguliuoti jų aukštį. Neretai sodininkai daro klaidą, gailėdami pjauti sparčiai aukštyn šovusias trešnes.

Nenupjovę jų viršūnių auginsite uogas ne sau, o paukščiams, įspėja sodininkystės specialistas. Panašiai genimos ir kriaušės.

Pernelyg aukštus, seniai genėtus vaismedžius įmanoma pažeminti net per pusę aukščio. Viršūnę galima nupjauti iki tos vietos, kur šakos auga horizontaliai.

Tuo tarpu vyšnios elgiasi atvirkščiai – sendamos jos linkusios svirti žemyn, ilgos šakelės apdžiūva, menkai dera.

Todėl jas genint reikia stengtis palikti į viršų augančias jaunas šakas, o nulinkusias senas išpjauti ar gerokai patrumpinti.

Genint bet kuriuos vaismedžius be gailesčio išpjaunamos ir į vainiko vidų augančios ar itin tankiai priaugusios šakos. Pernelyg ilgas, kliūvančias šakeles reikėtų trumpinti virš reikiama kryptimi atsišakojusių šakų.

Po genėjimo išaugs daug naujų ūglių. Stipriai į viršų augančius vilkaūglius būtina pašalinti, o horizontalius arba pasvirusius ūglius palikti ir netrumpinti – iš jų susiformavusios vaisinės šakelės jau po metų ar dvejų ims derėti. Taip pamažu galima atnaujinti visą vaismedžio vainiką.

Ankstyvą pavasarį, kol neišsprogę pumpurai (kovo pabaigoje, balandžio pradžioje), genimi jauni arba skurstantys vaismedžiai retomis šakomis. Ankstyvas genėjimas skatina naujų ūglių augimą.

Jei vaismedžiai itin vešlūs, juos genėti reikėtų vėliau – net gegužės pradžioje. Galima genėti ir žydinčius medžius, bet ne vėliau kaip savaitę po žydėjimo. Vėlyvesnis genėjimas silpnina naujų ūglių augimą.

Neišsigąskite, jei medžiai, ypač po to, kai buvo nugenėti po kelerių metų pertraukos, gausiai priaugins naujų ūglių, ypač vilkaūglių (t.y. statmenai augančių ūglių). Pastaruosius būtina išgenėti. Tam tinkamiausias rugpjūtis.

Žaizdas, likusias nugenėjus ūglius ar nupjovus šakas, būtina užtepti sodo tepalu (arba aliejiniais dažais, jei nieko tinkamesnio po ranka neturite). Taip apsaugosite medžius nuo ligų, galinčių įsimesti per pažeistą vietą.

Poskiepis – tai vaismedžio šaknis, į kurią skiepijamas ar akiuojamas norimos veislės augalas. Neskiepyta laukinė šaknis daug ir skanių vaisių neužaugins.

Visi poskiepiai žymimi raidėmis ir skaičiais, kuriuos žino tik patyrę sodininkai.

Nuo to, koks poskiepis panaudotas, priklauso, kokio augumo bus augalas. Žemaūgiai medžiai užaugs iš poskiepių B.396, P 60, M.9, M.26, vidutinio augumo poskiepiai yra M.M.106, B.118.

Poskiepis reguliuoja ne tik medžio augumą, bet ir derėjimo pradžią, derliaus ankstyvumą, gausumą ir kokybę. Poskiepių selekcija iki šiol aktyviai vykdoma. Šiuo metu pasaulyje vien obelų poskiepių žinoma daugiau nei 200.

Labai svarbu tinkamas poskiepio ir veislės derinys. Pavyzdžiui, Lietuvos klimato sąlygomis nevertėtų į poskiepį M.9 skiepyti ‘Šampion’ veislės. Ir poskiepis, ir pati veislė jautresni šalčiui, todėl obelys netrunka iššalti arba nusilpsta ir galiausiai vis tiek žūva. Tuo tarpu į M.9 poskiepį įskiepytas ‘Auksis’, o į poskiepį P 60 ar B.396 – ‘Šampion’ sėkmingai atlaiko net ir permainingas lietuviškas žiemas.