Verslas komunistinėje Šiaurės Korėjoje - kaip užsidirbti ir nenumirti (nuotraukos)

Svetainėje slon.ru A.Baunovas savo tinklaraštyje aprašė susitikimą ir pokalbį su Šiaurės Korėjoje turtus susikrovusiu ir iš tėvynės pabėgusiu verslininku.

Autorius tikina, kad jo surinkta informacija apie gyvenimą izoliuotoje valstybėje labai šviežia, nes iš tėvynės pašnekovas į Pietų Korėją paspruko prieš metus. Ponas Kimas papasakojo, kad Šiaurės Korėjoje jam priklausė šachta, kurioje buvo kasamas auksas.

Rusų žurnalistas su verslininku susitiko ir kalbėjosi Pietų Korėjos sostinėje Seule.

Pasak A.Baunovo, kiekvienas žurnalistas nepraleistų progos išvysti Šiaurės Korėją iš arti - kartais Pchenjanas suteikia tokią galimybę savo svečiams. Tačiau toli nuo turistų autobuso per tokią kelionę nenueisi. Informacija - tik tai, ką matai.

Šiaurės Korėjos gyventojai su svetimšaliais savo šalyje nesikalba.

Tad jeigu kyla noras prakalbinti žmogų iš Šiaurės Korėjos, geriausia vykti į jos kaimynę Pietuose.

Pietų Korėjoje gyvenantiems išeiviams kalbėti apie savo šalį lengviau. Žinoma, pirmam sutiktam žmogui jie savo praeities vargų neiškloja. Užsitarnauti pasitikėjimą būtina.

Žurnalistui iš Rusijos A.Baunovui sutikti verslininką Kimą padėjo Seule gyvenantis garsus orientalistas Andrejus Lankovas, turintis ryšių su išeiviais iš Šiaurės Korėjos.

Pokalbis su Kimu buvo ilgas ir įdomus, pašnekovas atskleidė daug nežinotų detalių apie šiandieninės Šiaurės Korėjos gyvenimą. Žurnalistui pasirodė, kad pono Kimo nupasakota tikrovė skiriasi nuo schematinių, Rusijoje ir kitur įsivyravusių, vaizdinių.

- Daugiausia dėl to, kad išmaitinčiau šeimą, nes nustojo tiekti prekes už korteles. Atidariau privačią valgyklą 2003 metais. (Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje, kitaip negu kitose socialistinėse valstybėse, kur kortelių sistema veikė tik vargingais laikais, tai yra šiuolaikinė norma - visos prekės išduodamos tik už korteles - slon.ru past.).

- Ne, tuo metu liūto dalį parnešdavo žmona. Ji prekiavo turguje jau nuo 1998 metų kasdienio vartojimo prekėmis: drabužiais, avalyne, rūkalais, marškiniais, kelnėmis.

- Viskas kiniška. Mūsų apskritis - pasienyje su Kinija, todėl žmonės iš ten atsiveža prekių.

- Padėjo žmonos giminaičiai, gyvenantys Kinijoje. Jie atvykdavo pas mus į miestą, atveždavo prekių parduoti. Žmona tokiu būdu po truputį tyliai kaupė pinigus ir palaipsniui užsuko savo verslą.

- Taip, visiškai. Turgaus prekyba Šiaurės Korėjoje visada veikė, jeigu kalbėsime apie valstiečių produkciją. Tačiau nuo 1994 metų žmonės ėmė prekiauti viskuo, prasidėjo didžiulis turgaus prekybos augimas, suklestėjo juodoji rinka. Dabar kone visi ir viską ten perka.

- Visiškai nieko nebuvo ir nėra.

- Dirbau Vidaus reikalų ministerijos sistemoje.

- Mūsų šeimoje - penki žmonės. Už oficialų atlyginimą buvo labai sunku pragyventi. O kažkuo užsiimti, verstis, neišeinant iš oficialaus darbo, buvo sudėtinga.

- Maždaug 3000 vonų per mėnesį. Tai - 2-3 JAV doleriai.

- Taip, Vidaus reikalų ministerijos darbuotojams davė. Ir jus jas buvo galima kai ką įsigyti. O gamyklose už korteles jau seniai nustojo ką nors duoti, dar prieš 20 metų. O mūsų sistemoje duodavo - kai ateidavo siuntos iš Kinijos, darbuotojams duodavo kukurūzų ir ryžių.

- Standartiškai. 700 gramų kruopų už darbo dieną - per mėnesį apie 20 kilogramų susidarydavo.

- Taip, žmona. Reikia pabrėžti, kad pas mus prekyba užsiima daugiausia moterys. Jos pirmos pradėjo privatų verslą.

Jeigu verslu nori užsiimti vyras, jis turi išspręsti darbo valstybės įstaigoje problemą. Įstatymu numatyta, kad iki 60 metų žmogus negali prašytis atleidžiamas iš darbo. Net pakeisti darbą praktiškai neįmanoma. O moteris turi teisę būti namų šeimininkė.

- Oficialiai išeiti nebuvo galima. Tačiau aš išėjau į atsargą dėl sveikatos būklės. Nuėjau pas pažįstamą gydytoją, daviau jam pinigų, gydytojas parašė pažymą apie ligas, kurios man neleidžia tęsti darbo.

Sekdami moteris, vyrai irgi pradėjo pereiti į privatų sektorių ir spręsti oficialios darbovietės klausimą.

Galima pačiam susiorganizuoti ligą. Jeigu nori išeiti iš darbo dėl ligos, reikia per šešių mėnesių laikotarpį nešti dokumentus iš gydytojo, kurie liudytų, jog dirbti nebegali. Tai pasiekiama pinigais. Dabar tokių pažymų kaina, jeigu neturi pažįstamo mediko ir ryšių, yra apie 50-80 tūkst. vonų. Tiek tektų pakloti bendraujant tiesiogiai su ligoninės vadovu. Paprasti darbuotojai to sau leisti negali - jie privalo eiti į gamyklas, o šios neveikia, už korteles prekių neduoda, darbe nėra ką veikti.

Tada darbuotojai susitaria su gamyklos viršininku - iš karto pakloja 5 tūkst. arba 10 tūkst. vonų dydžio kyšį arba moka nustatytą sumą kas mėnesį. Tada paprasčiausiai gali neiti į darbą ir pinigus užsidirbti kitur, privačiame sektoriuje.

- Buvo puiki vieta, netoli nuo miesto stoties. 1994 metais valstybės ekonomika sugriuvo, labai daug vyriausybės įmonių ir įstaigų nustojo veikti, išnyko. Liko tuščios patalpos. Privačiam asmeniui atsirado galimybių susitarti su miesto administracija, sumokėti jai ir pradėti naudotis tais pastatais.

- Iki 1994 metų ten taip pat buvo valgykla, tik valstybinė. Ji nustojo veikti, nes nebuvo produktų. O vieta labai gera, arti stoties, klientų srautas didelis. Per dieną apsilankydavo 200-300 žmonių.

– Paprasti keleiviai, keliautojai, kurie važiuoja per miestą arba atvyksta į miestą. Ties mūsų vietove baigiasi geležinkelio linija, toliau galima keliauti tik vietiniu transportu, todėl susidaro didelis žmonių srautas, kurie nori vykti toliau, į gilumą.

- Orientavomės į pigų maistą. Duodavome virtų ryžių su priedais, įvairių makaronų, alkoholio.

- Viskas iš turgaus, komercinės prekybos.

- Alkoholis - naminis. Jį varė vietiniai gyventojai. Mes iš jų pirkome, aišku, neteisėtai, bet jokių problemų nekilo. Beveik 100 procentų alkoholio, kurį geria korėjiečiai, yra naminis - vietos verslininkų pagaminti svaigalai.

Turėjome kelis nuolatinius tiekėjus, kurie mums pristatydavo ne tik naminę, bet ir kiaulieną. Šios dvi ūkio šakos susijusios. Spirito gamybos liekanomis šeriamos kiaulės.

- Apie 1500 vonų.

- Jau 15 metų Šiaurės Korėjoje apie valstybinį atlyginimą niekas negalvoja. Tai paprastas formalumas.

- Taip, absoliuti dauguma. Žmonės patys save maitina. Po 1994 metų apie valstybines kainas ir valstybinius atlyginimus niekas negalvoja.

- Atvirai. Buvo sena iškaba, kuri liko nuo valstybinės vagyklos. Mes jos net nekeitėme.

- Gavau leidimą, veiklos licenciją. Faktiškai valstybė licencijuoja privačią veiklą. Tai pradėta paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, maždaug 1997 metais. Iš pažiūros, tai tarsi sena valstybinė įstaiga, valgykla, vietinės administracijos nuosavybė, kurioje veikia privatus asmuo. Savotiška rajono vykdomojo komiteto parduodama franšizė.

- Taip, užeidavo.

- Ne. Jų ir anksčiau ten nebuvo. Dar pagal senas 1972 metų taisykles, gamybos patalpose, cechuose, portretų nebuvo. Valgykla buvo laikoma gamybos patalpomis.

– Pradėjau valdyti šachtą.

- Formaliai tai buvo valstybinė šachta. Mes ją kaip ir išsinuomuojome. Ji buvo pavaldi 38-ajai partijos centro komiteto valdybai, kuri kontroliuoja ir valiutinę ekonomiką. Ten išduoda leidimus žmonėms užsiimti tam tikromis verslo rūšimis, kurios atneša valiutą. Valstybė neturėjo pinigų šachtos eksploatacijai, todėl jie ieškojo privačių investuotojų. Mes 60 procentų pelno atiduodavome vyriausybei, tai valdybai, o likusią dalį pasilikdavome sau.

- Auksas. Ten buvo aukso kasyklos. Nuomos sutartį reikėjo sudaryti su aukštos valdžios pareigūnais, Pchenjane.

- Sprendimai dėl tokio verslo priimami tik Pchenjane. Ten vien kyšiams išleidau 2 tūkstančius dolerių, tačiau per mėnesį šią sumą atgavau, buvo verta.

- Jeigu turite pinigų leidimui, galima. Jeigu neturite - niekaip.

- Aš pats ir mokėjau.

- Kartu su technikais ir inžinieriais - 38. Pats juos išsirinkau ir pasamdžiau. Mokėjau jiems pinigais ir produktais - pagal kortelę, kaip jie buvo anksčiau, gerais laikais, įpratę - 700 gramų grūdų per dieną. Sekiau ryžių kainas turguje ir per dieną mokėdavau tiek pinigų, kiek turguje buvo verti 700 gramų ryžių. Žmonės gaudavo apie 30 tūkst. vonų per mėnesį.

Iki manęs šachta nedirbo. Tiksliau sakant, jos išvis nebuvo. Netoli buvo sena nebeveikianti šachta, o mes pastatėme naują. Ten buvo aukso išteklių, apie kuriuos valdžia žinojo, tačiau nebuvo pinigų, kad būtų galima išgauti ir perdirbti iškasenas.

- Aš slapta už valiutą auksą parduodavau tarpininkams iš Kinijos. O valstybei nuo šių sandėrių atitekdavo 60 procentų. Valdyba žinojo, kiek pagal savo galimybes aš galiu iš šachtos išgauti aukso rūdos ir nurodydavo sumą, kokią turiu atiduoti.

- Dešimt gramų gryno aukso per dieną. O kainos priklausydavo nuo pasaulinių rinkų. Kai atiduodavau 60 procentų valdžiai, iš likusiųjų 40 procentų atsiskaitydavau su darbininkais, pirkdavau reikiamas medžiagas, dalį skirdavau kyšiams vietinei administracijai. Kas liko - man.

Pagal to meto kainas gramas aukso Šiaurės Korėjoje buvo vertinamas 150 tūkst. vonų. Tad man per mėnesį likdavo apie 3-5 milijonus vonų grynųjų. Tai maždaug 2000 dolerių. Pas mus tai - dideli pinigai.

- Aukso gavyboje naudojame gana pavojingus chemikalus, o jų naudojimui keliami griežti reikalavimai. Mes neturėjome galimybių su cheminėmis medžiagomis dirbti pagal visus nurodymus, todėl teko mokėti, kad į tai nekreiptų dėmesio, neprikibtų, jog pažeidžiame darbo saugos taisykles.

Antra problema – buvo apribojimų dėl darbų su sprogmenimis kalnuose. Jeigu būtume paisę tų apribojimų, nieko nebūtume iškasę. Sprogmenų reikėjo daugiau. Kadangi tai pavojingas dalykas, tai ir kyšiai dėl to buvo dideli.

- Ketverius metus iki atvykimo čia.

- Santykiai nenutrūko. Jie man padėjo, saugojo mano verslą. Dar ir dabar, būdamas Pietuose, palaikau su jais ryšius.

- Telefonu. Visi turi kiniškus mobiliuosius telefonus, naudojasi kinų operatorių paslaugomis. Mūsų miestas pasienyje, tad kolegų telefonai pagauna užsienio operatoriaus tinklą. Paskambinu, pasikalbame. Kas gyvena toliau nuo sienos, tam pasisekė mažiau. Bet mūsų vietovėje kiekvienas VRM pareigūnas turi mobilųjį telefoną. Visi jie užsiima kontrabanda iš Kinijos. O be mobiliojo telefono tai būtų sudėtinga. Nors formaliai mobilieji telefonai uždrausti, bet visi turi.

Buvusius kolegas maitina turgus. Yra krūva vyriausybės taisyklių, kurios labai sudėtingos - bet kokia prekyba laikantis jų būtų neįmanoma. Todėl prekybininkai duoda pinigų pareigūnams, kad šie nematytų pažeidimų. Prekiauti be pažeidimų yra neįmanoma. Taisyklių labai daug, jos pernelyg sudėtingos. Tai ne reformų rezultatas. Valdžia niekada nepritarė tam, kas vyksta, tačiau ji priversta tylėti, nes kitaip žmonės badaus. Bandymų suvaldyti juodąją rinką valdžia nuolat sugalvoja. Pavyzdžiui, iš pradžių buvo sudarytas sąrašas produktų, kuriais turguje galima prekiauti. Buvo įstatymas, jog negalima parduoti daugiau negu 10 vienetų vienodų rūbų. Arba laikas nuo laiko išleidžia įsaką, jog vienas prekiautojas negali parduoti daugiau negu 20-30 kilogramų grūdų.

Tačiau praktiškai niekas tokių įstatymų nesilaiko, sumoka kyšius ir pamiršta. Todėl vėl iš naujo valdžia perleidžia senus nutarimus ir juos garsiai skelbia.

- Miškais apaugę kalnai. Pas mus visi kalnai pliki. O šiaip didelės nuostabos nebuvo. Nuolat žiūrėdavau Pietų Korėjos televiziją, įrašus, serialus ir filmus iš diskų. Apie gyvenimo sąlygas ir kasdienybę Pietuose aš gerai nutuokiau.

– Taip, daug. Niekas savų kino filmų nežiūri, taip tik kalba. Žiūri žmonės vien užsienietiškus ir Pietų Korėjos, kurių CD kontrabandininkai atveža iš Kinijos. Dar populiarūs vaizdo įrašai iš koncertų, vaizdo klipai. Bet daugiausia Pietų Korėjos filmai ir serialai.

– Mūsų mieste, sprendžiant iš pažįstamų, apie 75-80 procentų.

- Taip, visi žino. Tačiau niekas oficialiai ir nesako, kad Pietų Korėja gyvena blogiau negu mes. Tai anksčiau kalbėdavo, kad ten tamsa ir skurdas, o dabar sako, jog jie lyg ir gerai gyvena, bet akcentuoja, kad ten ekonominis burbulas, kurį išpūtė Amerika.

– Už tai galima gauti iki trejų metų kalėjimo. Bet vis tiek žiūrim. Nes žiūri ir policija, ir saugumas, ir partijos aparatas - dar svarbesni asmenys už paprastus piliečius.

– Buvo atvejis, kai keturi mokyklos absolventai pervažiavo sieną iš iš Kinijos atsigabeno 800 diskų. Vaikinai juos pardavinėjo ir dar nuomuojo. Juos areštavo. Tačiau jie visi buvo vietinių valdininkų vaikai, tėvai pasinaudojo įtaka, todėl juos lengvai nubaudė - už tokią operaciją skyrė po 6 mėnesius nelaisvės vietos kalėjime. Nusikaltimo užglaistyti nebuvo įmanoma, nes 800 diskų - didelė partija.

Juos turi 20-30 procentų miesto šeimų. Anksčiau buvo draudžiama įvežti Pietų Korėjos produkciją, tačiau dabar galima net nenuplėšti etiketės. Žinoma, interneto nėra. Tie, kas neišvyksta iš šalies, akyse interneto nėra matę.

- Kai atsirado galimybių privačiam verslui, žmonių gyvenimas pagerėjo. Ypač jeigu kalbėsime ne apie paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, o apie pirmąjį šio amžiaus. Paskutinis XX amžiaus dešimtmetis buvo labai sunkus - ypač jo vidurys ir antra pusė. Situacija pagerėjo baigiantis amžiui.

Prieš 30 metų viskas sukosi aplink korteles. Vėliau kortelės tapo beverčiais popierėliais, prasidėjo badas. Tačiau žmonės pradėjo ieškoti galimybių išlikti. Kai kas pradėjo dirbti žemę kalnuose, kažką augino, kai kas ėmė prekiauti, taip po truputį gyvenimas pagerėjo.

Dabar tai pastebima. Prieš 30 metų už korteles duodavo 700 gramų grūdų: 60 procentų ryžių ir 40 procentų kukurūzų. Mums, jėgos struktūrų darbuotojams ir partijos aparatui atiduodavo tik ryžiais. Taip pat gaudavome batų, drabužių, anglies - šildymui. Duodavo nepakankamai, bet vis kažką.

O dabar, jeigu turi pinigų, eina ir perki.

1980-1990 metais ir anksčiau paprasti žmonės negalėjo sau leisti odinio apavo. Už korteles tokių batų neduodavo, nebuvo nei kur, nei už ką jų nusipirkti. Visi avėjo medžiagine avalyne. O dabar jau tapo įprasta, kad paprastas, neturtingas žmogus nešioja batus iš odos.

Tada ir laikrodis buvo prestižo ženklas. Medkirčiai iš Rusijos atveždavo „Vostok“ laikrodžių, kurie būdavo labai prabangūs daiktai. O dabar laikrodis ant rankos nėra stebuklas - laikrodis, tai laikrodis.

- Mūsų mieste maždaug 3 valandas per parą būna elektra. Periodiškai po 30, po 40 minučių. Aiškaus grafiko nėra, kai atsiranda, tai ir pabūna. Todėl žmonės daugiausia naudojasi akumuliatoriais ir baterijomis. Žinoma, jais neįsuksi skalbimo mašinos, šaldytuvas irgi neveiks. Bet apšvietimui, televizoriui, vaizdo grotuvams užtenka. Kai tik atsiranda elektra, visi pradeda įkrauti akumuliatorius. Turėti šaldytuvą yra prestižas, bet jis dažniausiai stovi lyg paprasta spinta.

– Šis klausimas pas mus sprendžiamas griežtai ir žiauriai. Vyriausybė tą atidžiai stebi. Galbūt tą lemia valdžios troškimas išlaikyti smurto ir priespaudos monopolį. Taip pat ir dėl pinigų - kodėl juos dalytis? Mūsų mieste neseniai, 2004 metais, susiformavo jaunuolių grupuotė, kurie norėjo sukurti gaują ir reketuoti. Reikalas pasibaigė labai prastai. Juos viešai sušaudė. Taigi smurtiniai nusikaltimai labai reti.

- Asmeninių automobilių mažai. Turi tik dideli viršininkai, valdininkai ir žmonės, kurie mašinas gavo per gimines Japonijoje ar Kinijoje. Dar pasitaiko tokių, kuriems automobilis skirtas kaip „vado dovana“.

Aš turėjau automobilį, jis buvo užregistruotas kaip šachtos nuosavybė. Bet praktiškai buvo kaip asmeninis. Tai dažna praktika - asmeninį automobilį įregistruoti firmos vardu. Mieste buvo apie 20 asmeninių automobilių, iš jų tik 3 buvo registruoti asmens vardu.

Todėl ir automobilių prekybos rinkos Šiaurės Korėjoje nėra. Lengvųjų automobilių dar mažai. Pastaraisiais metais nemažai automobilių atvežama iš Japonijos, o parduodama Kinijoje. Už gautus pinigus Kinijoje perkami krovininiai automobiliai verslui - Šiaurės Korėjoje juos nuperka transporto įmonės. Tokį verslo modelį nulėmė Kinijos įstatymai: šioje šalyje galioja griežti apribojimai automobilių iš Japonijos įvežimui. Tačiau į Kiniją iš Šiaurės Korėjos vežamiems automobiliams tokie reikalavimai netaikomi. Tuo korėjiečiai ir naudojasi.

- Taip, praktiškai 100 procentų būstų priklauso valstybei ir privačių butų nėra.

Bet, pavyzdžiui, darbo veteranas gauna butą arba namą. Tada jis būstą neteisėtai parduoda, bet įrašo kaip mainus. Pats persikrausto į prastesnį butą su priemoka ir gyvena už gautus pinigus. Miesto ar rajono teritorijoje mainai yra teisėti. Taip ir vyksta butų mainai, o iš tikrųjų - prekyba nekilnojamuoju turtu.

Dabar netgi įmanoma pasistatyti kelių aukštų nedidelį nuosavą namą. Žmonės ėmė statyti namus pardavimui. Susimeta pinigų, maždaug 10 tūkst. vonų žmogui, prasideda statybos, kurios laikomos valstybinėmis, nors iš tikrųjų namas kyla iš investuotojų pinigų. Statinys formaliai priklauso valstybei. Pinigus sumokėję žmonės name gali gyventi arba parduoti. Tai vyksta dideliuose miestuose. O mažose gyvenvietėse paprasčiausiai pasistato privačius namus. Seną namą nugriauna, o jo vietoje pastato naują. Pavadina tai remontu.

- Taip, žinoma. Kaip be to?! Pagal CK liniją aš buvau komandiruotėje. Todėl nei susirinkimuose, suvažiavimuose ar posėdžiuose nedalyvavau. Kartą per mėnesį susisiekdavau su vietiniu partijos komitetu ir pranešdavau, kad „darbas dega“.

- Savaime suprantama. Sėkmingiausiai verčiasi žmonės, kurie turi ryšių su Kinija arba prekyba su užsienio šalimis. Pažįstu du - tris asmenis, kurie sukaupę pinigų perka didžiąją dalį anglies, gaunamos iš šachtos Pchenjane. Po to anglį veža į provinciją ir parduoda mažmenininkams. Tai stambus verslas.

Jie moka šachtos direktoriui. Dalis šių pinigų yra visiškai legalūs - jie patenka į biudžetą. Dalis nusėda direktoriaus kišenėje. Tačiau jis investuoja į įrangą, technologijas, nes vyriausybė tam neskiria pinigų.

- Virsta. Pavyzdžiui, avalynės gamykla. Direktorius turi daugiau galimybių vogti produkciją ir ją parduoti turguje. Kasyklų vadovai taip pat uždirba parduodami dalį laimikio Kinijoje.

- Taip, mokytojai prekiauti beveik negali. Juos paprastai remia moksleivių tėvai. Aukštosiose mokyklose dėstytojai gauna kyšius. Studentai moka už įstojimą, per sesijas. Mano dukterėčia Pchenjane studijuoja užsienio kalbas. Kad ji patektų į programą, man kainavo 1,5 tūkstančio dolerių. Daviau tiek, ir įstojo. Mano pažįstamas davė 1,3 tūkst., ir jo vaikas neįstojo. Įstoti į pagrindinį šalies Kim Jong-ilo universitetą kainuoja 5-6 tūkst. dolerių.

- Bendrai visi dėl to sutinka. Kalba, kad mes turime daug išteklių, gamtos turtų, o Pietūs - technologijas. Jeigu susijungtume, gyventume geriau negu socializme. Dauguma šiauriečių norėtų susijungimo.

– Nieko nekalba. Ir pavojinga, ir beprasmiška. Žmonės užsiima savo verslais ir nemėgsta kalbėti apie politiką. Žinoma, laikraščiuose rašoma informacija niekas netiki. Visi supranta, kad valdžia melavo anksčiau, meluoja ir dabar.

- Ne, tokių minčių nekyla. Dauguma pasiturinčių žmonių yra kilę iš dabartinio politinio elito arba su juo susiję. Jie suinteresuoti režimo išsaugojimu.

- Taip. Suprantu.

– Galbūt. Vyriausybė gana aplaidžiai vertina naujus rinkos santykius. Ji priversta kentėti, nes supranta, kad negalima sugrįžti prie senos sistemos, neįmanoma atkurti kortelių sistemos ir kitų praeities dalykų. Nors valdžia to labai norėtų. Ji priversta taikytis su rinkos ekonomika, nes kitaip tauta vėl pradės mirti, kaip prieš 20 metų.

Jeigu vyriausybei kada nors pavyks vėl prikelti valstybinės ekonomikos aparatą, prieš tai ji turės žiauriai sunaikinti rinką.

- Bet patys valdžios žmonės yra įsijungę į šią šešėlinę sistemą. Kodėl jiems likviduoti savo pajamų šaltinius?

– Jeigu pačiame viršuje bus priimtas politinis sprendimas, tai vidurinio ir žemiausio sluoksnio valdininkai, kuriuos maitina turgūs, nieko negalės padaryti. Jie gaus įsakymą ir jį vykdys. Pats aukščiausias sluoksnis, žinoma, taip pat gauna pinigų iš verslo, tačiau pats aukščiausias mano, jog rinka sistemai kelia grėsmę. O sistema - tai jie. Todėl gali nuspręsti sutvirtinti savo valdžią.

Vis dėlto visiškam rinkos sunaikinimui yra būtina sąlyga - atkurti valstybinę ekonomiką su kortelių sistema, o tai greičiausiai yra neįmanoma.

- Žinoma, neapykanta persiduoda. Verslininkų paprasti žmonės nekenčia. Anksčiau buvo nemažai žmonių, kurie norėjo grįžti į senus totalitarinės priespaudos ir kontrolės laikus. Tačiau pastaruoju metu tokių labai sumažėjo. Žmonės apsiprato su naujomis sąlygomis ir jiems atrodo, kad dabar gyvename geriau.

- Pirmiausia turi pažymėti, kad tauta nelabai domisi politika ir apie režimo pašalinimą, perversmą negalvoja. Žinoma, valdžiai gali kristi bloga korta, tada gali įsiplieksti revoliucija, perversmas. Vis dėlto manau, kad tokia tikimybė yra nedidelė.

– Taip, žinoma yra.

– Gyventojai į Kiniją žiūri su pavydu. Žmonės, kurie domisi politika, sutaria, jog Šiaurės Korėjai reikia sekti Kinijos pavyzdžiu. Tokių žmonių yra ir valdininkų, ir valdžios sluoksniuose. Tačiau vyrauja nuomonė, kad į Šiaurės Korėją perkėlus kinišką eksperimentą, gali kilti grėsmė šalies stabilumui. Manau, kad kita vyriausybė tęs dabartinės valdžios kursą su tam tikromis variacijomis. Sakyčiau, jog per ateinančius 20 metų radikalių permainų Šiaurės Korėjoje nebus. O po to - neaišku.

- Praktiškai ne. Ryte skambinau namo. Kilogramas ryžių kainuoja 1800 vonų. Vadinasi, už mėnesio atlyginimą nenusipirksi net 2 kilogramų ryžių. Senoji valstybinė Šiaurės Korėjos ekonomikos sistema subyrėjo. Jos nėra. Aplink turgus sukasi tik stichiška privati ekonomika.

- Jos praktiškai stovi. Jeigu palyginsime, tarkim, kad prieš 20 metų jos dirbo 100 procentų, tai dabar jos dirba 30 procentų pajėgumu. Antai mūsų mieste, kasyklose dirbdavo apie 300 milžiniškų sunkvežimių „BelAZ“. Dabar dirba 50.

- Taip. Šiaurės Korėja savo kasyklas laiko ypatingos svarbos, pirmos kategorijos, įmonėmis. Kasyklose dirba 10 tūkst. žmonių. Karo pramonės gamyklos taip pat sumažino apsukas. Dirba tik pačios svarbiausios.

- Didmeninė prekyba, turgus, mūsų rajone namuose žmonės siuva avalynę, gamina dviračių ratus. Yra kirpyklos, vaistinės, masažo salonai. Nors kirpyklos formaliai yra uždraustos, su jomis daug rūpesčių. O štai privačios pirtys - prašau. Veikia ir pogrindinės degalinės - yra žmonių, kurie iš Kinijos atgabena kontrabandinio benzino. Veikia statybų, pervežimų verslai.

- Bendrai kalbant, paprasčiau. Pagerėjo infrastruktūra. Anksčiau pasiųsti prekę per šalį būdavo vienintelis būdas - traukiniu. Tačiau praėjusio amžiaus pabaigoje būdavo didžiuliai elektros pertrūkiai. Traukiniai sustodavo ir ištisas dienas stovėdavo. Kroviniai sunkiai judėjo - kelis šimtus kilometrų nuvažiuodavo per 20 dienų. Dabar vyksta dideli transporto sistemos pokyčiai - vis daugiau žmonių naudojasi privačių vežėjų paslaugomis. Kroviniai gabenami sunkvežimiais, automobiliais. Pasinaudojus transporto kompanijos paslaugomis krovinys pasiekia tikslą per 5 dienas.

Maždaug 1998 metais atsirado privačių sunkvežimių ir mikroautobusų. Prasidėjo privatūs pervežimai. Dabar pervežimo tinklas dengia visą šalį, susiklostė šio verslo taisyklės. Anksčiau rinka priklausė vien privatiems vežėjams, o dabar ir valstybinės organizacijos įsijungė - pradėjo vežioti savo autobusais ir sunkvežimiais. Privatūs vežėjai taip pat dažniausiai mašinas registruoja kaip organizacijų nuosavybę, o tai iškart išsprendžia leidimų išvykti iš savo regiono problemą. Išskyrus Pchenjaną ir rajonus, kuriuose sustiprintas saugumas, galima laisvai važinėti po šalį. Tik reikia įbrukti šiokį tokį kyšį kelių policijai.

Manau, kad mūsų šalis yra pati korumpuočiausia pasaulyje - lenkia visas socialistines ir kapitalistines valstybes, visas. Jeigu turi pakankamai pinigų, galima absoliučiai viskas.