Derliumi pradžiuginti gali ir tinginio daržas

Marijampolietė Diana Jazukevičienė su šeima į kaimą Šakių rajone persikėlė prieš ketverius metus. 37 metų pedagogei atsibodo miestas, ji norėjo gyventi ir savo vaikus auginti sveikesnėje aplinkoje.

Dabar kiekvieną sezoną moteris džiaugiasi gausiu derliumi. O smalsuolių paklausta, kuo tręšia daržoves, atsako, kad jai, kaip suvalkietei, gaila leisti pinigų trąšoms.

„Chemijos prigrūstų produktų aš galiu nusipirkti ir parduotuvėje, kam gaišti laiką auginant tokį pat. Tuomet geriau knygą paskaityti”, – svarstė moteris.

D.Jazukevičienė darže ne tiktai nenaudoja chemijos, bet ir ištisas dienas neravi piktžolių ir nelaisto. Perskaičiusi netradicinę žemdirbystę propaguojančio ruso Nikolajaus Kurdiumovo knygų, moteris sėkmingai susikūrė, kaip ji pati vadina, tinginio daržą, kuriame kone svarbiausia – tinkamas dirvos mulčiavimas.

Pirmiausia mokytoja ėmė mulčiuoti į gyvatvorę susodintas jaunas tujas. Mulčiui ji naudojo vejapjove nupjautą pievos žolę.

Žalią žolę ji plonu sluoksniu išbarstydavo po tujų krūmeliais. Žolei sudžiūvus, užberdavo naują sluoksnį – taip mulčio sluoksnį storino visą vasarą. Netrukus D.Jazukevičienė pastebėjo, kad tujas reikia rečiau laistyti – mulčias gerai saugo nuo drėgmės išgaravimo. Kitą pavasarį nuėmusi mulčią po tujomis moteris apstulbo pamačiusi purią žemę, o joje knibždant daugybę įvairiausių gyvių.

Mulčiuojama gyvatvorė puikiai auga iki šiol. Tokius pat tujų sodinukus pirkę giminaičiai neatsistebi, kad niekuo netręšiami D.Jazukevičienės augalai kur kas vešlesni nei jų augalai, gausiai tręšiami trąšomis. Tiesa, dabar jau galima įsigyti „Biolux” trąšų be cheminių medžiagų.

Vėliau moteris ėmė mulčiuoti ir daržą. Iš pradžių pabandžiusi berti ant dirvos pjuvenas, vėliau jų atsisakė. Jomis mulčiuoti česnakai, kopūstai augo neblogai, o štai morkų nemažai sukirmijo. Dabar pjuvenomis, ypač spygliuočių medienos, D.Jazukevičienė mulčiuoja tik rūgščią žemę mėgstančias šilauoges.

Daržoves – svogūnus, kopūstus, morkas, bulves, žirnius, agurkus ji jau keletą metų mulčiuoja ką tik nupjauta žole. Pasak daržininkės, mulčiuoti reikia pradėti, kai sudygsta pasėtos sėklos (morkų) arba prigyja daigai (kopūstų).

Tuomet moteris augalus praretina, jei būtina, palaisto ir barsto vieną sluoksnį po kito mulčio.

Lysvėje augančius agurkus D.Jazukevičienė mulčiuoja, kol jie dar būna neišsikeroję. Pradėjusi mulčiuoti jų, kaip ir kitų augalų, moteris nebelaisto – drėgmės užtenka net ir karščiausią vasarą.

Pasak D.Jazukevičienės, pernai apylinkėse žmonės skundėsi, kad prastai užaugo kopūstai – jų galvos suskilinėjo, itin puolė vikšrai. Tuo tarpu jos nuolat mulčiuojami kopūstai galvas užaugino gerokai anksčiau ir sveikas, nesugraužtas ir nesuskilinėjusias.

Mulčiavimas pasiteisino ir auginant braškes. Skeptikų gąsdinama, kad žole mulčiuotos uogos supus, suvalkietė ja mulčiavo pusę lysvės. Bandymo rezultatai nustebino. Lietingą vasarą braškės išties supuvo, bet tik nemulčiuotoje lysvės dalyje. O naujoviškai auginamos supuvo vos kelios.

Mulčias patiko ir bulvėms. Moteris pastebėjo, kad tos dalies bulvių, kurios buvo mulčiuotos, iš pradžių nepuolė net kolorado vabalai. Iš anksčiau apsėstų nemulčiuotų bulvių jie visur išplito tik po kelių savaičių. Šiemet mulčiuoti visas bulves pasiryžusi pašnekovė tikisi apskritai išvengti koloradų antplūdžio.

D.Jazukevičienė nesibaimina daržo mulčiuoti net sėklas jau subrandinusia žole. Piktžolės mulčiuoto daržo neužkariauja, pro mulčio sluoksnį prasikala vos viena kita. Nesunkiai su šaknimis jas išrovusi moteris toli neneša – palieka ant mulčio.

Pasak augalų puoselėtojos, kol kas ji nemulčiuoja tik šiltnamio. Dėl paprasčiausios priežasties – neužtenka mulčiui naudojamos žolės, nors vyras nuolatos pjauna nemažą veją. Tačiau D.Jazukevičienė žino žmonių, kurie džiaugiasi šiaudais ar žole mulčiuojamu šiltnamiu. Esą pomidorai ar paprikos tuomet puikiai auga, juos reikia gerokai rečiau laistyti, nebereikia ravėti ir purenti žemės.

Įprastos daržo priežiūros, kai daržas nuolat ravimas, laistomas ir purenamas, siūlo atsisakyti vadinamoji gamtinė žemdirbystė (GŽ). Jos pradininkas Lietuvoje ir aktyvus propaguotojas 41 metų kaunietis Saulius Jasionis džiaugėsi, kad tokios žemdirbystės principus taiko vis daugiau lietuvių.

S.Jasionio teigimu, pagrindinis dalykas prižiūrint daržą – be reikalo nejudinti dirvos ir nepalikti jos paviršiaus neuždengto.

Iš pirmo žvilgsnio revoliucingai idėjai vyriškis turi paprastą paaiškinimą. Gamtoje plikos žemės nebūna, o augalai sėkmingai auga niekada plūgo nemačiusiuose plotuose.

Jau aštuonerius metus gamtinės žemdirbystės idėjas taikantis S.Jasionis nebearia žemės ir net neperkasa jos kastuvu.

Netaiko jis ir sėjomainos – kasmet augalus sėja ar sodina į tą pačią vietą. Tradicinės žemdirbystės atstovai įspėja, kad augalai tokiu atveju gaus vis mažiau reikiamų medžiagų ir skurs. Tačiau vilnietis įsitikino, kad nuolat mulčiuojami augalai dirvos nenualina, o derlius kasmet tik didėja.

Pasak S.Jasionio, augalus galima sėkmingai auginti nejudinant žemės. Juk dirvožemyje puikiai darbuojasi įvairūs mikroorganizmai, sliekai ir kiti gyviai. Jų kanalų išvagota dirva tampa puri, laidi deguoniui ir anglies dvideginiui. Jasak S.Jasionio, pastarasis ir yra pagrindinis augalų maistas.

Kad augalai gautų kuo daugiau anglies dvideginio, o dirvožemis ne skurstų, bet nuolatos gerėtų, labai svarbu nepalikti neuždengtos žemės. Todėl ją būtina mulčiuoti. Tam tinka įvairiausios organinės kilmės medžiagos – šienas, šiaudai, nupjauta veja, lapai, pjuvenos, medžio žievės.

Kas vyksta mulčiuojant dirvą? Lėčiau ar greičiau irstantis mulčias – puikus pašaras sliekams ir naudingiems mikroorganizmams, todėl jų vis daugėja. Mažieji pagalbininkai išpurena dirvą, todėl išsiskiriantis anglies dvideginis lengvai pasiekia augalus. Nepatirdami streso dėl nepalankių gyvenimo sąlygų augalai auga stiprūs ir sveiki, juos mažiau puola kenkėjai ir ligos.

Be šių pagrindinių mulčio uždavinių, jis dar turi ir teigiamą šalutinį poveikį – sulaiko dirvoje drėgmę, neleidžia įsikeroti piktžolėms. Ravėti, tiksliau – tiesiog išrauti, iš purios žemės teks tik vieną kitą žolę, prasikalusią pro mulčio sluoksnį.

Labai svarbu parinkti tinkamą mulčio sluoksnį. Pasak S.Jasionio, tai priklauso ir nuo mulčio rūšies, ir meteorologinių sąlygų.

Mulčiuojant ką tik nupjauta žole apie augalus dedamas plonas jos sluoksnis. Žolei sudžiūvus, galima jos vėl užberti. Prieš mulčiuojant žalia nesudžiūvusia žole dirvos laistyti nereikia.

Mulčiuojant sausa organika – šienu ar šiaudais, galima iš karto berti storesnį sluoksnį (10–15 centimetrų). Prieš tokį mulčiavimą laistyti paprastai nereikia, nebent jei būtų labai sausa.

Pasak S.Jasionio, mulčio sluoksnis turi būti ne per storas, kad praleistų orą (kitaip mulčias pradės rūgti), bet ir ne per plonas, kad jo apatinė dalis neišdžiūtų.

Net ir virtuvės atliekas, kurias rūpestingesnė šeimininkė meta į komposto dėžę, S.Jasionio teigimu, galima panaudoti mulčiui.

Pagal gamtinės žemdirbystės principus, kompostavimas iš viso nėra reikalingas, nes tuomet organikos išskiriamas anglies dvideginis paleidžiamas vėjais, užuot atidavus jį augalams. Todėl kompostui tinkamomis atliekomis S.Jasionis siūlo mulčiuoti stambesnius daugiamečius augalus, pavyzdžiui, uogakrūmius. Kad nenukentėtų estetinis vaizdas, šį mulčią galima pridengti sluoksniu šieno ar žolės.

O pjuvenos, pasak S.Jasionio, – mulčias profesionalams. Jis irsta lėčiau, o juo minta ne mikrobai, bet įvairūs grybai. Pjuvenomis galima mulčiuoti tuos augalus, kuriuos galima nejudinti ilgą laiką: medžius, krūmus.

Įdomu ir tai, kad nuo mulčio spalvos priklauso ir jo savybės. Nuo aplinkos poveikio tamsėjantis mulčias – žolė ar šienas labiau tiks tiems augalams, kurie mėgsta šiltesnę dirvą. Tuo tarpu šviesią spalvą išlaikantys, kartu ir dalį saulės spindulių atspindintys šiaudai tiks mulčiuoti vėsesnę žemę mėgstančias daržoves – kopūstus, pomidorus, bulves.

Kad augalai nesirgtų, o jų nepultų kenkėjai, S.Jasionis siūlo auginti kuo daugiau skirtingų augalų. Garbingą vietą tarp jų turi užimti ir įvairios vaistažolės, prieskoniniai bei medingi augalai.

Jie privilios į daržą vabzdžių, kurie minta įvairiais kenkėjais ir natūraliai mažina jų populiaciją. Tuo tarpu naudodami chemines priemones augalų kenkėjams ar ligoms naikinti visiškai suardome ekosistemą, kuriai atsikurti reikia daug laiko.

Panašiai elgiasi ir D.Jazukevičienė. Tarp įprastų daržovių nuolat žydi įvairių vaistažolių (pavyzdžiui, medetkų), prieskoninių augalų. Moteris ypač vertina serenčius. Šias nuo senovės lietuvių auginamas nereiklias vienmetes gėles D.Jazukevičienė vadina augalu antibiotiku. Suvalkietė įsitikinusi, kad serenčiai puikiai dezinfekuoja dirvą.

Puikų purškalą nuo įvairių kenkėjų D.Jazukevičienė pasidaro iš dilgėlių. Į kibirą pridėjusi šio augalo stiebų su lapais daržininkė juos užpila vandeniu ir raugina. Vėliau šiuo neskiestu tirpalu purškia augalus nuo kenkėjų.

Jei žemė nualinta ir joje mažai mikroorganizmų, mulčias pradės greičiau veikti panaudojus vadinamuosius starterius. Paprastai gaminami laistomieji preparatai – tikras bakterijų ir fermentų užtaisas, padedantis užveisti mulče būtiniausių mikroorganizmų.

Mulčią galima palaistyti tirpalu, gautu šviežio karvės mėšlo sumaišius su kibiru vandeniu. Tik reikia saugoti, kad tirpalo nepakliūtų ant augalų – azotas juos gali nudeginti.

Puikiai tiks ir uogienė, kopūstų rasalas ar rūgpienis (1 stiklinė kibirui vandens). Daugiausia bakterijų ir fermentų būna rūgimo procesui įpusėjus. Todėl jei uogienė sena ir surūgusi, reikėtų įdėti cukraus ir palaukti, kol rūgimo procesas atsinaujins.