Greta A.A.Silvos kiosko puikuojasi užrašas, sveikinantis ką tik atvykus į Ceilandiją, tačiau, vyriškio teigimu, mokesčius už verslą jis moka Taguatingos administraciniam regionui.
Tokių žmonių, kurie, kaip ir Antonio, jau nebėra pajėgūs suvokti, kuriame iš tiesų regione gyvena ir dirba, vis daugėja – dėl neapsakomai spartaus miestų augimo darosi nebeaišku, kur prasideda ir kur baigiasi dauguma Brazilijos didmiesčių.
Brazilijos administracinių regionų teritorinės ribos per pastaruosius keletą dešimtmečių pakito. Iš pradžių siekta, jog kiekvienas regionas būtų kompleksinis, kitaip tariant, jog jį sudarytų mažiausiai dešimt smulkesnių elementų, tačiau per 50 metų miestai augo taip sparčiai, jog nepastebimai kirto vieni kitų ribas ir susiliejo.
Ši tendencija pastebima net ir tuose valstijų miestuose, kurių ribų nustatymu juos statant buvo deramai pasirūpinta.
Pastarąjį dešimtmetį gyventojų skaičius federalinėje apygardoje, kurioje įsikūrusi sostinė Brazilija, kasmet išaugdavo vidutiniškai pustrečio procento, kitaip tariant, kiekvienais metais gyventojų valstijoje padaugėdavo maždaug 65 tūkstančiais.
Gyventojų pertekliaus, susidariusio federalinėje apygardoje per pastaruosius dešimt metų, pakaktų vienam Europos didmiesčiui apgyvendinti. Prognozuojama, jog iki 2030-ųjų gyventojų valstijoje padaugės daugiau nei pusantro milijono – pastariesiems įsikūrus šiuo metu dar negyvenamose priemiesčių teritorijose, miestų ribų nebeliks.
Specialistų teigimu, prie vienu miestu netrukus tapsiančių Taguatingos bei Ceilandijos artimiausiu metu turėtų prisijungti keletas mažesnių miestų – Guara, Visentė Piresas, Akuas Klaras ir Samambaja.
Bendroje šešių anksčiau minėtų miestų užimamoje teritorijoje gyventojų skaičius per pastaruosius trisdešimt metų išaugo 113 proc., didžioji dalis jų įsikūrė primityviuose statiniuose miestų pakraščiuose. Greta miestų įsikūrę lūšnynai plėtėsi tol, kol beveik neliko galimybių atskirti Taguatingai priklausantį lūšnyną nuo Guarai ar Ceilandijai priklausančių lūšnynų.
Brazilijos universiteto geografas ir urbanistinio planavimo specialistas, profesorius Aldas Paviani sakė, jog miestų ribų liejimosi problema aktuali visoje šalyje, tačiau federalinėje apygardoje pastarojo proceso mastas – tiesiog stulbinantis.
Pasak specialisto, San Paulo valstijoje egzistuoja teritorija, vietos gyventojų vadinama „paulistų perimetru“. Tai – keliolikos itin didelių bei kiek mažesnių miestų samplaikos pagrindu susiformavęs teritorinis darinys, kurio sudedamųjų dalių ribos praktiškai jau nebeegzistuoja. Vis dėlto, A.Paviani akcentuoja, jog San Paule urbanizacija intensyviai vyksta jau bent pustrečio šimto metų, o federalinėje apygardoje tik 50.
Ceilandijoje šiuo metu gyvena per keturis šimtus tūkstančių gyventojų, bent trečdalis jų įsikūrę kažkada miesto pakraščiais laikytose teritorijose, dabartinėse Por do Sol ir Sol Nascentės apylinkėse, kur dėl visaverčiam gyvenimui būtinų patogumų ir infrastruktūros stokos nuomos kainos, palyginti su centrine miesto dalimi, yra gerokai prieinamesnės. Por do Sol ir Sol Nascentės regionai įsikūrę visiškai ties kito miesto riba.
Specialistų teigimu, valstijos valdžia privalo skubiai imtis priemonių tam, kad būtų išvengta nekontroliuojamo miestų liejimosi. Urbanistinės plėtros specialistė Claudia Varizo primena, jog federalinė apygarda buvo kuriama kaip kompleksinis regionas, taigi, toks jis ir turėtų išlikti, tačiau miestų ribos savaime neišliks, būtina griežtai ir patikimai reglamentuoti procesą.