K.Petryla čia užaugęs ir mokyklą lankęs – tą pačią, prieš keletą metų uždarytą, bet tebestovinčią šalia jo dirbtuvių. Nepaisant mokyklos uždarymo, ji tebėra traukos centras - į buvusios Lyduvėnų kaimo mokyklos krepšinio aikštelę renkasi žaisti vaikai. „Labai pasisekdavo, jeigu traukinys pravažiuodavo atsakinėjant, - prisimena K.Petryla. - Tada tekdavo padaryti pertrauką, ir per tą laiką galėdavai pasižiūrėti, ko neatsimeni.“
Gaminama du mėnesius
Įžengiame į gitarų meistro valdas. Dulkės, pjuvenos ir daugybė matytų ir nematytų įrankių. Pasieniais sustatytos ir sukabintos gitaros. Kai kurios dar be stygų, kai kurios jau su. K.Petryla, gitaras gaminantis apie 10 metų, atskleidžia paslaptį – atsakingiausias momentas yra ištempti stygas. Ištemptų gitaros stygų bendra apkrova prilygsta pakabinto 89 kg svorio tempimo jėgai, tad iš plonų lentučių suklijuotas instrumentas gali tiesiog išsilakstyti.
Gitaros forma ir matmenys – neatsitiktinai tokie, kokie yra. Proporcijos – ne gitarų meistro fantazijos reikalas. Jos tiksliai apskaičiuotos ir išbandytos praktikoje, kad ištemptos stygos instrumento nesuplėšytų. Laisvės improvizacijai čia mažai, todėl net skirtingų gamintojų gitaros savo formomis skiriasi nedaug. K.Petryla prisimena, kaip vienas klientas jo prašė padaryti kanklių formos akustinę gitarą – kaip kankles, tik su grifu. Gitarų meistras pagalvojęs ir bent jau kol kas nesiėmęs tokios gitaros gaminti.
Rizikuoti ir eksperimentuoti nesinori ir dėl medžiagų kainos, nors gamindamas užsakymą iš pačių brangiausių, S.Petryla pirmiausia pasibando iš pigesnių: „Nesu toks turtingas, kad galėčiau gadinti medžiagą.“ Dvi lentutės kainuoja nuo 30-40 iki 200 eurų. Gitarai padaryti reikia keturių. Neseniai „eBay“ aukcione meistras sakė matęs 4 braziliško palisandro lentutes už 8 tūkst. JAV dolerių.
Gitaroms gaminti dažniausiai naudojamas kedras, raudonmedis, palisandras, beveik visos atogrąžų medžių rūšys. Net ir klevas ar eglė, naudojami gitarų gamyboje, nelietuviški – Lietuvoje augę medžiai apskritai netinka gaminti gitaroms. Kainą išaugina ir tai, kad gitaroms skirta mediena turi keletą metų išgulėti ir tik tada būti pjaustoma, po to dar gulėti. Medžiagas – specialiai supjautas lenteles - gitarų meistras užsisako internetu.
Norint suteikti medžio plokštei gitarai būdingą išlenktą formą, mediena mirkoma, kaitinama ir tik tada lenkiama. Po to 2-3 savaites laikoma, įsprausta specialioje formoje, periodiškai padrėkinant, bet kuo toliau, tuo rečiau, kad medis priprastų prie tos būsenos, kokia jam yra suteikta.
Sunkiausias gamybos momentas – gitaros „veido“, arba priekinės dalies suformavimas. Išvirkščioje jo pusėje klijuojami pagaliukai, bet to negana - po to pasiėmus jį reikia stuksenti ir klausytis, kad tam tikrose vietose skambėtų tam tikras garsas. Jeigu garsas ne toks, kokio reikia – korpusas vienoje ar kitoje vietoje šlifuojamas švitriniu popieriumi. Šis procesas gitarų meistrui užima beveik savaitę. Pagaminti gitarą užtrunka apie du mėnesius.
Turi savo dvasią
K.Petryla atsargiai išima iš dėklo pačią brangiausią kada nors savo pagamintą gitarą iš Indonezijos palisandro medžio. Klientas netrukus galės ją atsiimti – reikia pakoreguoti stygų aukštį ir priklijuoti firminį ženkliuką.
Pagaminta gitara ne iš karto atiduodama užsakovui – kurį laiką ji dar turi „pabręsti“ meistro namuose, mediena prisitaikyti prie jai suteiktos formos ir prie lietuviško klimato. Bet šios gitaros gamyba užtruko dar ilgiau, nei įprasta - net metus. Pirmasis atsiųstas lentelių komplektas buvo nekokybiškas – suskilo. Bet pardavėjas pasirodė sąžiningas ir atsiuntė dar du komplektus, iš kurių vienas buvo geras. Iš Indonezijos atsiųsta mediena privalėjo dar kurį laiką pastovėti ir apsiprasti su lietuviškomis sąlygomis, tik po to galėjo būti pjaustoma ir klijuojama.
K.Petryla prasitaria, kad šios gitaros kaina prilygsta neblogos būklės padėvėto automobilio kainai. Paprastesnės pagal individualius užsakymus gaminamos jo gitaros kainuoja nuo 2 tūkst. litų. Meistras perbraukia per stygas. Jų skambesį jau įvertino ne tik pats užsakovas, bet ir patyrę roko muzikantai.
Kasčio gitaras išbandė ir Lietuvoje koncertavęs gitaristas Tommy Emmanuelis - buvo sužavėtas ir net paliko ant kai kurių savo autografus. Tačiau Kasčio klientu netapo. Daugelis rimtų atlikėjų būna pasirašę sutartis su konkrečiomis gitarų firmomis, todėl neturi teisės groti kitų gamintojų instrumentais.
Kodėl žmonės ryžtasi mokėti tokius pinigus už individualaus darbo gitarą, užuot išsirinkę muzikos prekių parduotuvėje pigiau?
„O jums labiau patinka kaimiški kiaušiniai ar iš paukštyno?“ - paklausia K.Petryla. Lygiai tas pats ir su gitaromis. Žmogui malonu turėti jam asmeniškai gamintą, ne serijinės gamybos daiktą. Tokios gitaros ir skamba kiek kitaip, turi savo dvasią. „Gamindamas į visa tai įdedi dalį savęs. 50 proc. priklauso nuo meistriškumo, o 50 – nuo to, kiek „dūšios“ įdedi. Grojantys muzikantai sako, kad tokios gitaros yra šiltesnės“, - aiškina gitarų meistras.
Dažniausi klientų pageidavimai būna susiję su grifo pločiu ir profiliu, apvalesniu ar labiau trikampiu – jis daromas toks, kad klientui būtų patogu jį apimti pirštais. Dėl skambesio meistras bando atsižvelgti, kokią muziką klientas groja ir pagal tai pataria rinktis vieną ar kitą korpuso formą. Jeigu klientui ta forma nepatinka, bandoma ieškoti kompromiso, suderinant pageidaujamą vaizdą su norimu skambesiu.
K.Petryla nekenčia plastmasės, nemėgsta kaulo, perlamutro ir kitų gitarų gamyboje naudojamų jas „nupiginančių“ apdailos detalių. „O čia ne lipdukas?“ - paklausiame, bedę pirštu į vienos gitaros kiaurymę juosiantį raštuotą pagražinimą. Ne, – tai ne lipdukas, o iš plonyčių įvairių spalvų medžio pagaliukų sudėliota dekoratyvi mozaika. „Savaitė darbo“, - šypsosi meistras.
Tėvai nepirko gitaros
Savo gitarą Kastis meiliai vadina Šypsenėle. Kai išima iš dėklo ir pasiima į rankas, suprantame, kodėl toks vardas. Ši penkerių metų amžiaus gitara neturi daugumai gitarų būdingos apvalios kiaurymės. Kiaurymės trys – dvi akys ir besišypsanti burna, ir ne per vidurį, o viršutiniajame gitaros kampe. „Kiaurymė neprivalo būti apskrita?“ - stebimės, ir Kastis parodo. Žvilgtelėjus pro Šypsenėlės akis ar burną į jos vidų, galime matyti viduje atitinkama tvarka suklijuotus pagaliukus, kurie suteikia garsui reikiamą skambesį. „Čia ne bet kaip išpjauta, o apskaičiuota“, - sako meistras.
Pirmą kartą prie gitaros K.Petryla prisilietė būdamas 13 metų. Tai nutiko, kaip jis pats sako, „pionierių lageryje Arteke“. Grįžęs iš stovyklos po trijų savaičių, K.Petryla jau mokėjo skambinti dainą „Nadežda - moj kompas zemnoj“. Grodavo draugų, kaimynų gitaromis, o jam pačiam išsvajoto instrumento tėvai nepirko. Vaikinukas jau lankė muzikos mokyklą ir pūtė triūbą – jau vien jos garso namiškiai buvo atsikandę.
Tačiau gaminti gitaras mintis šovė visai atsitiktinai. „Reikėjo gitaros, regis, Naujųjų metų šventei, o savos neturėjau. Pasiskolinau rusišką – maniau, atgrosiu ir atiduosiu. Parsinešiau gal prieš mėnesį, padėjau ant spintos, kad išdžiūtų – ji buvo paimta iš garažo. Vieną vakarą gitara pati išsiardė su didžiausiu trenksmu. Nusinešiau ją į rūsį ir bandžiau remontuoti. Esu turėjęs su medžiu reikalų dar besimokydamas vidurinėje mokykloje, darydavau aviamodelius. Išsiardęs gitarą pasižiūrėjau, ką ten galima padaryti, ir supratau, kad padaryti nieko nebeįmanoma. Besėdėdamas ir begalvodamas sumečiau – taigi ne šventieji puodus lipdo. Reikėtų pabandyti ir pačiam. Susirinkau informaciją – kol paėmiau įrankius ir prisiliečiau prie medžiagų, ruošiausi apie pusę metų“, - pasakoja K.Petryla.
Gamindamas pirmąją gitarą, jis žinojo absoliučiai viską nuo A iki Z. „Dabar aš nieko nežinau. Ir kuo toliau, tuo sudėtingiau“, - sako Kastis. Gitaros skambesys priklauso ir nuo medžiagos, ir nuo jos storio, ir nuo to, kiek ji laiko išlaikyta. Pasirinkdamas korpuso tipą ir kiaurymės vietą, meistras gali daugmaž nuspėti, koks bus skambesys, bet ne iki galo.
Tobulos dar nepagamino
K.Petryla gitaras ne tik gamina, bet ir restauruoja, remontuoja. Gitarų meistras sako, kad neretai naują gitarą pagaminti būna lengviau, nei restauruoti seną. „Restauruodamas tu jau lendi į svetimą daržą. Yra labai daug niuansų. Kiekvienas gamintojas naudoja skirtingus lakus, ir tą būna sunku atspėti. Būna neaišku, kokiais klijais gitara suklijuota ir kokią technologiją naudoti ardymui“, - pasakoja Kastis.
Tačiau kai kurios senolės vertos viso to vargo. Senas instrumentas dažniausiai turi vertę ne tik šeimininkui, bet ir objektyvią. Jam pačiam yra tekę restauruoti šimtametę gitarą. „Jeigu instrumentas išgyveno 80 ar 100 metų, jis vertas pagarbos. Ir tas meistras, kuris jį padarė, vertas pagarbos“, - sako meistras.
„Gitara – vienas iš universaliausių instrumentų, - apie savo meilę šiam instrumentui sako K.Petryla. - Su ja galima praktiškai viską sugroti – ir liaudies muziką, ir džiazą. Tai ir mobiliausias instrumentas. Akustinę gitarą galima į gamtą išsivežti, o, pavyzdžiui, rojalio su savim nepasitampysi.“
Kas yra tobula gitara, Kastis sako negalintis pasakyti. Tai kaip su maisto skoniu – vienam patinka, kitam ne. „Tobula galbūt būna tada, kai žmogui malonu groti su ja, kai gitara „limpa“ jam prie rankų, - sako gitarų meistras. - Be abejo, ji turi būti techniškai tvarkinga, derėti. Bet kiekvieno asmeninis skonis ir poreikiai lemia, kokia gitara jam bus tobula.“
K.Petryla niekada nebandė orientuotis į garsių gamintojų gitarų skambesį, o visada ieškojo savojo. Vieniems tai patinka, kitiems - nelabai. Bet tokios gitaros, su kuria būtų sunku atsisveikinti, jis dar nepadaręs: „Žinau, kokio noriu skambesio, jis galvoje pas mane yra. Su kiekviena pagaminta gitara, jeigu nėra specialių kliento pageidavimų, aš bandau link to skambesio eiti. Bet vis tiek dar kažko trūksta.“
Gitarų meistras neseniai užmezgė kontaktus su Ukrainos gitarų gamykla „Renome“. Su firmos atstovais jis susipažino, nuvažiavęs į Karpatus parsivežti medienos. Pamatę lietuvio gaminamus instrumentus, ukrainiečiai panoro jį pasikviesti kaip konsultantą. K.Petryla turėtų padėti paruošti serijinei gamybai klasikinės gitaros modelius.