Darbo paieškos pasienio gyventojus veda į kaimyninę šalį

Iš Lazdijų darbo biržos skelbiamų darbo pasiūlymų, kurių daugiausia būna vienas, o dažnai ir nė vieno, matyti, kad pasienio Lenkijos ūkininkai jai yra rimti varžovai.

Pasienio gyventojams darbo pasiūlo į namus parvykę lietuviai iš Punsko ir Seinų, todėl svetur gali nesunkiai išsiversti ir be lenkų kalbos.

Į užsienį – pėsčiomis

„Jau nemažai metų kiekvieną ankstyvą pavasarį stambesni ūkininkai atvažiuoja iš Punsko, Seinų ir vilioja mūsų gyventojus. Neturinčiam darbo ir savo ūkio tai tikras išsigelbėjimas.

Vietiniai ūkininkai nebent porai dienų per darbymetį pasamdo vieną kitą talkininką, o ten žmonės gauna darbo pusmečiui ar net metams”, – pasakojo Kučiūnų bendruomenės pirmininkas Pranciškus Kundrotas.

Kučiūnų seniūnija driekiasi apie penkiolika kilometrų palei valstybės sieną, todėl į kaimyninę valstybę galima nueiti ir pėsčiomis.

Dažniausiai samdinių nuolat dirbti ieško už keliolikos kilometrų aplink Seinus įsikūrę ūkininkai, o kartais ir gyvenantys gerokai toliau – Punsko valsčiuje.

Gerai užsirekomendavę samdiniai gali pasiūlyti ir savo draugus ar pažįstamus.

Su darbdaviu pasirašoma nelegali vadinamoji kaupiamoji sutartis, kuri garantuoja visišką samdinio išlaikymą – nakvynę, maistą, įskaitant ir alų, tačiau atlyginimas sumokamas tik jai pasibaigus.

Už dieną mokama nuo 26 iki 44 litų, nelygu darbų apimtis ir samdinio kvalifikacija.

„Kiek žinau, iš aplinkinių kaimų šiuo metu ten dirba du 45–50 metų ir du iki 35 metų vyrai.

Vienas mechanizatorius pluša jau septintus metus, todėl jo alga geriausia. O moterims dirbti Lenkijoje per sunku.

Žmonės dirba nelegaliai, todėl apie savo darbą pasakoja nenoriai”, – tikino seniūnijos žmones gerai pažįstantis daug metų kolūkio, vėliau – žemės ūkio bendrovės pirmininku dirbęs P.Kundrotas.

Prie sukauptos algos, pasibaigus sutartam laikui, dažnai pridedama ir grūdų, bulvių, daržovių, mėsos.

Vienas su žmona susipykęs į svaigalus įjunkęs kučiūniškis buvo išvarytas iš namų ir likęs be pastogės išvažiavo dirbti pas ūkininką Seinų valsčiuje.

Tačiau ten prisigėrusiems ir neatlikusiems darbo gresia didelės baudos, o ir degtinės nėra už ką nusipirkti.

Po pusmečio Kučiūnų gyventojas grįžo su nemaža suma pinigų ir puse kiaulės skerdienos, todėl nusipelnė ir žmonos atleidimo.

Vienas pavardės nesutikęs skelbti kučiūniškis pasakojo, kad darbas Lenkijoje ūkininko fermoje tikrai nelengvas.

„Atsikeli anksti rytą ir sukiesi iki vakaro. Be jokių poilsio dienų. Bet maitina labai gerai.

Viską pats turi padaryti kaip sutarta iš anksto. Mėži tvartą, melži karves, vasarą padedi šienauti. Kitiems tenka ir statybose padėti.

Kartais pats darbdavys kelioms valandoms parveža į namus pasimatyti su artimaisiais.

Reikia nemažai kantrybės ištverti sutartyje numatytą pusmetį. Bet susitaupai ir pavalgai”, – pasakojo jau ne pirmus metus pas ūkininką netoli Seinų dirbantis vyras.

Samdiniai dirba nelegaliai, kad neprarastų nors ir menkų socialinių išmokų.

O ūkininkai taip pat nelinkę sudaryti darbo sutarčių.

Todėl Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojui Jonui Vaičiuliui ne paslaptis, kad Lenkijos lietuviai ūkininkai samdinių ieško Lietuvoje.

Prieš kelerius metus jam viešint Punske vienas šio valsčiaus ūkininkų pokalbio metu prisipažino, kad be talkininkų iš Lietuvos būtų sunkiau išsiversti.

„Jie moka įvairius darbus ir triūsia atsidavę. Vietinis samdinys dirba, bet kartu galvoja, kad greičiau reikia skubėti į namus tvarkytis pačiam”, – tuomet kalbėjo šis ūkininkas.

Ne tik ūkio darbams lietuviai tinkami Lenkijoje.

Vytautas Gavutis septintus metus du kartus per savaitę važiuoja iš Kuklių kaimo Lazdijų rajone į Seinų gimnaziją mokyti lietuvių vaikų groti įvairiais muzikos instrumentais.

„Čia vaikai paprastesni, geresni. Ne tėvai, o jie patys išsirenka būrelius ir juos noriai lanko. Taigi ir man pačiam toks darbas malonus”, – tvirtino V.Gavutis, dirbantis pagal autorinę sutartį.

Vidaus reikalų tarnyboje jau užsitarnavęs pensiją vyras dirbdamas kaimyninėje šalyje pagal autorinę sutartį nepraranda dalies pensijos.

„Todėl Lietuvoje tokio darbo net neieškojau, nes neapsimokėtų. Gaučiau mažesnę pensiją”, – sakė V.Gavutis.

O marijampoliškis Jonas Zakarevičius prieš penkiolika metų įsidarbino Punsko muzikos mokykloje, pradėjo vadovauti kapelai „Klumpė” dar net negalvodamas apie pensiją.

Lenkijoje radęs mėgstamą darbą, marijampoliškis jo Lietuvoje nebeieškojo.

„Pradžioje sutartį pasirašiau vieniems metams. Bet į darbą taip įsitraukiau, kad jau penkiolika metų neatsiplėšiu. Per savaitę 2–3 kartus važiuoju į Punską.

Sunku pasakyti, kur daugiau galėčiau uždirbti – Lietuvoje ar Lenkijoje.

Net negalvoju apie tai, kai dirbu su mielais žmonėmis pagal įgytą su liaudies instrumentais susijusią specialybę”, – kalbėjo J.Zakarevičius.

Galimybe dirbti Lenkijoje pagal įgytą ekonomisto specialybę, tačiau nenutolti nuo Lietuvos džiaugiasi ir 25 metų Arvydas Uzdila. Jis – iš Punsko.

Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigęs ekonomikos bakalauro ir finansų bei bankininkystės magistro studijas, jis ketino ieškoti darbo Lietuvoje, nors traukė grįžti į Punską ir ten stiprinti jaunų lietuvių pajėgas.

Pačioje studijų pabaigoje A.Uzdila netikėtai iš Punsko valsčiaus vadovų išgirdo, kad Krekenavos agrofirmai reikia darbuotojo, kuris ieškotų rinkos jos produkcijai Lenkijoje.

Jaunas specialistas apsidžiaugė tokia galimybe.

„Prieš mane tai bandė daryti vienas lenkas, bet nesėkmingai. Atrodo, sekasi neblogai. Esu eksporto vadybininkas.

Man čia moka truputį daugiau nei gaučiau dirbdamas Lietuvoje, į kurią tenka važiuoti 2–3 kartus per savaitę. Daugiausia dirbu internetu ir telefonu”, – pasakojo A.Uzdila.

Teritorinės darbo biržos, kurios registruoja ir pasienio gyventojus, prognozuoja, kad padėtis gerės, tačiau dar ilgai išliks įtempta.

2011 m. gegužės 1 d. Marijampolės teritorinėje darbo biržoje buvo registruoti 16 523 darbo ieškantys asmenys, iš jų 13 511 turėjo bedarbio statusą.

2011 metų balandžio mėnesį į Marijampolės teritorinę darbo biržą (MTDB) ieškodami darbo kreipėsi 1006 bedarbiai, tai yra 60,2 proc. mažiau asmenų nei pernai tuo pačiu laikotarpiu ir 5,5 proc. mažiau nei 2011 m. kovą.

Balandžio mėnesį MTDB darbo ieškantiems asmenims pasiūlė 858 naujas laisvas darbo vietas, tai 39,5 proc. daugiau negu pernai balandžio mėnesį ir 62,5 proc. daugiau nei 2011 m. kovą.

Tačiau toks postūmis į priekį buvo laikinas, mat daugiausia darbo pasiūlymų buvo užregistruota gyventojų surašinėtojams. Tad jie buvo užsiėmę tik iki gegužės 9 d.

Taip pat vietos darbdaviai pateikė siūlymų pardavėjams, traktorininkams, transporto priemonių vairuotojams, katilinės kūrikams, siuvėjams, pardavimo vadybininkams, plataus profilio statybininkams, apsaugos darbuotojams, buhalteriams.

Nedarbas siekia 12 proc. Palyginti su praėjusiu mėnesiu, nedarbas sumažėjo 1,2 proc. punkto.

MTDB veikla apima Marijampolės, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Šakių ir Vilkaviškio savivaldybes.

Per 2011 m. balandžio mėnesį Alytaus teritorinėje darbo biržoje (MTDB) įregistruoti 888 bedarbiai. Palyginti su 2010 m. balandžio mėnesiu, tai yra 63,8 proc. mažiau, o su 2011 m. kovu, gyventojų registravosi 15,3 proc. mažiau.

2011 m. balandžio mėn. MTDB darbdaviai registravo 1372 laisvas darbo vietas, 573 iš jų – nuolatinio darbo.

Didžiąją dalį, 46,8 proc., laisvų darbo vietų registravo paslaugų sektoriaus darbdaviai, 20,3 proc. – statybos bendrovės, 14,6 proc. – pramonės įmonės, 18,4 proc. – žemės ūkio sektoriaus darbdaviai.

2011 m. gegužės 1 d. Alytaus teritorinėje darbo biržoje buvo registruoti 16 684 bedarbiai.

Alytaus teritorinė darbo birža apima Alytaus miesto ir rajono, Lazdijų, Druskininkų ir Varėnos savivaldybių teritorijas.

Šaltinis: Marijampolės ir Alytaus teritorinės darbo biržos

Tūkstančiai vokiečių kasdien važiuoja į Daniją ir vakare grįžta namo. Kai kurie jų šioje šalyje lieka visiems laikams.

Kodėl Danijos darbo rinka tokia patraukli vokiečiams? Į šį klausimą galima atsakyti vokietės Sabrinos Oetzel pavyzdžiu.

Kasdien ji pluša skerdykloje.

S.Oetzel šypsosi: „Rytą su džiaugsmu važiuoju į darbą, nes čia man patinka.”

Danų koncerno „Danish Crown” skerdykloje S.Oetzel kasdien išdoroja iki 3 tūkst. kiaulių.

„Savo noru pasirinkau šį vyrišką darbą, nes troškau iššūkių”, – paaiškino 30-metė vokietė.

Žemutinėje Saksonijoje gimusi S.Oetzel penkis kartus per savaitę kartu su keturiolika metų vyresniu sutuoktiniu Marcu iš savo nedidelio būsto, esančio piečiau Flensburgo (Šlėzvigo-Holšteino žemės šiaurėje), kerta Danijos ir Vokietijos ribą ir pasiekia Blansą, esantį prie Sionderborgo.

38 kilometrų pora automobiliu nuvažiuoja per 45 minutes.

Daugiau nei 25 metų skerdiku dirbęs M.Oetzelis dabar mieliau pakuoja mėsą, o jo žmona Sabrina skerdžia kiaules neturėdama tam specialaus pasirengimo.

Kai 2007 m. „Danisch Crown” koncerne vokietė gavo šį darbą, kolegos jai parodė, kaip dirbti.

„Padirbėti Danijos darbo rinkoje naudinga”, – įsitikinusi S.Oetzel.

Vokietijos skerdyklose daugiausia dirba atvykėliai iš Rytų Europos už valandinį 5–9 eurų (17–31 lito) atlyginimą. Sutuoktiniai Oetzeliai Danijoje už valandą gauna iki 20 eurų (70 litų). Už viršvalandžius mokama papildomai.

„Sumažėję atlyginimai mėsos apdorotojų darbą padarė nepatrauklų”, – mano M.Oetzelis.

Laimė, kad darbo sąlygos Danijoje kur kas geresnės.

„Kol čia visi už vienodą darbą gauna vienodą atlyginimą, šio darbo nepaliksiu iki senatvės”, – sako S.Oetzel.

Tokie žodžiai džiugina skerdyklos vadovą Ole Carlseną. Iš tūkstančio darbuotojų Sionderborge apie 300 atvykėlių, kurie kas vakarą vyksta namo.

„Sezoniniai darbininkai pas mus gali tapti nuolatiniai”, – sakė O.Carlsenas.

Skerdyklos vadovas nemoka vokiečių kalbos, o dauguma kasdien atvykstančių ir išvykstančių, kaip Oetzeliai, nekalba daniškai.

„Laimei, vyresni mano darbininkai ir personalo vadovė kalba vokiškai. Tik tas, kuris moka daniškai, mūsų įmonėje turi galimybių padaryti karjerą”, – sako O.Carlsenas.

Jis pataria vokiečių darbininkams dalyvauti Danijoje rengiamuose valstybės finansuojamuose kalbos kursuose.