„Kai reikėdavo bažnyčioje atsiklaupti, būdavo šalta, kelius skaudėdavo – sąnariai jau nebe tokie kaip jaunystėje.
Ilgai galvojau, kaip susikurti komfortą bažnyčioje. Taip ir kilo mintis pasiūti klauptų kilimėlį iš avių kailio”, – kalbėjo gaminio idėjos autorė bendrovės „Roris” gamybos direktorė 52 metų Rima Pivorienė.
Dviejų dydžių (20x35 cm ir 25x35 cm) įvairiaspalviai kilimėliai yra ne tik lengvi, ploni ir šilti, bet ir stilingi. Viena jų pusė iš odos, kita – avių kailio.
Pasinaudojus kilimėliu jį galima susukti, jis turi odinę rankenėlę, kad būtų galima patogiai neštis rankoje ar rankinėje.
Prieš pradėdama gaminti kilimėlius R.Pivorienė apsilankė pas Ukmergės dekanato dekaną, Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos kleboną Gintautą Kabašinską.
Verslininkė pasidalino su dvasininku savo idėja ir paklausė jo nuomonės.
„Žmonės ir taip gyvenime pakankamai kenčia, tad kam dar kęsti skausmą klūpint ir meldžiantis bažnyčioje? Sergantiems, seniems žmonėms klūpėti ant šaltų grindų tikrai nėra gerai”, – svarstė R.Pivorienė.
G.Kabašinskas pritarė tokiai minčiai ir palaimino jos naująjį gaminį.
Pirmuosius kilimėlius bendrovė „Roris” pasiuvo pernai.
Sėkmingai juos pardavusi, šiemet vėl jų pagamino.
„O kas čia per takeliai? Kur juos dėti?” – klausinėja naująjį gaminį išvydę pirkėjai.
Įmonės darbuotojams suteikus informacijos apie plačią šių kilimėlių panaudojimo paskirtį – tinka patiesti ant šaltos automobilio sėdynės, išvykoje, poilsiaujant gamtoje ir, aišku, bažnyčioje – pirkėjai ilgai negalvodami atveria piniginę.
35–45 litus kainuojančius kilimėlius žmonės daugiausia perka dovanų. Per kelis mėnesius bendrovė jų pardavė per 200.
„Perka ir seni, ir jauni.
Matome, kad žmonėms jie reikalingi. Jau galvoju, ar nereikia sukurti specialios kilimėlių linijos jaunimui, ypač išrankioms merginoms.
Juk tokį daiktą patogu pasitiesti panorus pasėdėti ant laiptų ar kur nors lauke, pievoje, prie upės ar ežero, autobuse, troleibuse – bet kur, jei tenka sėdėti ne ant tokios švarios ir tinkamos vietos kaip norėtųsi”, – kalbėjo R.Pivorienė.
Moteris tokį kilimėlį visada pasiima vykdama į žvejybą.
Valtyje patiestas kilimėlis nesudrėksta, sėdint ant jo neišsitepa drabužiai, be to, šilta.
Klūpėti šiltai ir patogiai – ne nuodėmė
Gintautas Kabašinskas
Ukmergės dekanato dekanas, Ukmergės Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos klebonas
„Mišios vidutiniškai trunka 45 minutes. Per tą laiką, nelygu apeigos, maldininkai bažnyčioje klaupiasi tris ir daugiau kartų. Tačiau yra ir tokių, kurie visas mišias išklauso klūpėdami.
Atsiklaupimas, pakylėjimas – tai liturginiai veiksmai, skirti Švenčiausiajam pagarbinti, pagarbinimo ir atgailos išraiška. Atsistojęs žmogus parodo pagarbą, o atsiklaupęs – atgailą ir nusižeminimą. Taigi klaupdamasis žmogus neturėtų jausti kančios ir skausmo. Tie, kurie negali atsiklaupti, tegul stovi. Šiuo požiūriu Bažnyčia neturi griežtos nuomonės.
Nematau nieko bloga, jei verslininkai sugalvojo tikintiesiems pagaminti klauptų kilimėlių. Juk daug žmonių skundžiasi sąnarių, kelių skausmais. Aš tik sveikinu tokią verslininkų iniciatyvą, norą gaminti tokį produktą, kuris tikrai reikalingas žmonėms. Puiku, kad verslininkai randa tuščią nišą rinkoje. Šią prekę jie galėtų pardavinėti ir už Lietuvos ribų – Lenkijoje, Latvijoje.
Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje jau seniai turime apie 10 klauptų pačiame priekyje. Ant jų adoracijos – specialios Jėzaus švenčiausiajame sakramente pagarbinimo formos – meldžiasi mergaitės.
Tie klauptai yra paprasti, savadarbiai – iš porolono, aptraukto gobelenu. Juos pasiuvo močiutės.
Mielai pakeisčiau juos tais naujais. Tiesa, visai bažnyčiai šiltų avikailio kilimėlių neįsigysime, o ir nereikia. Jį kiekvienas gali atsinešti pats.
Ar norėčiau turėti tokį kilimėlį? Kol kas man jo nereikia, bet kai pasensiu, manau, naudosiuosi.”