Ji Ramoniškių pasienio kontrolės punkte stovėjo gegužės 25 dieną, trečiadienį, kuomet Vyriausybė turėjo priimti sprendimą – apmokestinti akcizu per Lietuvos sieną įvežamus degalus, jeigu tai daroma daugiau negu penktą kartą per mėnesį.
Ramoniškių pasienio kontrolės punktas – apie 15 kilometrų nuo Jurbarko. Bene artimiausias taškas patekti į Rusiją, kur benzinas kainuoja perpus pigiau. Apie 2,30 Lt. Į šį punktą suvažiuoja vairuotojų iš įvairiausių rajonų ir miestų – nuo Jurbarko, Šakių iki Kauno. Jų tikslas – užsipilti degalų. Pigesnį, rusišką benziną, dyzelinį kurą Lietuvoje parduoda brangiau – ir taip užsidirba. Kaip žinia, tokia prekyba nelegali, nes prekiautojai valstybei nemoka mokesčių.
Ponia Gražina, kaip ir dauguma kitų lietuvių, važiuoja į čia pat už sienos esantį Pogranično miestelį. Užsipila apie 70 litrų degalų (anot jos, tiek telpa jos benzino bake) ir važiuoja namo. Būna ir taip, kad benzino šio miestelio degalinėse nebūna. Tuomet, kaip ir visi kiti, važiuoja apie 15 km į Krasnoznamenską.
„Rusijoje daugiau nieko pirkti neapsimoka. Tik degtinės, benzino ir cigarečių.
Visa kita brangiau nei pas mus. Gal tik cukrus panašiai kainuoja”, – sakė ji.
Ponia Gražina į šį punktą atvažiuoja kartą ar kelis per savaitę. Parduodama rusišką benziną prisiduria prie „lietuviškos” pensijos.
„Aš važiuoju ne pralobti, o egzistuoti. Jei nevažiuočiau, kruopomis ir maitinčiausi. Ačiū už tokį gyvenimą. Išdirbusi 30 metų, negaliu sau leisti vaistų nusipirkti. Reikia džiaugtis, kad moku vairuoti, turiu šiokią tokią mašiną. Be to, reikia vaikams, anūkams padėti. Jei nevažiuočiau, imtų pyktis. O čia pajuokaujame, ir dar kišenėje pinigų šiek tiek lieka. Užtenka ir pas gydytoją nueiti, ir kapus aplankyti. Jie (valdžios atstovai, - aut. past.) turi mums padėkoti, kad mes neprašome”, – piktinosi moteris.
Tą trečiadienį ponia Gražina į Ramoniškių pasienio kontrolės punktą atvažiavo apie 14 val. 30 min. Eilėje užsiregistravo apie 9 val. Tikėjosi, kad jos kelionė ten ir atgal užtruks 3-4 valandas.
„Jei bus eilė Rusijoje – gali tekti 12 valandų laukti. Jei tvarkingai važiuosi– per dieną nenuvažiuosi. Per parą. Rusijoje lipa per galvas. Lenda tie patys lietuviai. Rusų mažai važiuoja. Jiems brangios vizos. Aš tvarkingai eilėje stoviu. Kai kantrybė baigiasi, ir aš lendu. Nieko nuostabaus, kad piktumų kyla. Nemačiau, kad muštųsi, bet keikiasi”, – sakė ji. Pasidaryti vizą metams poniai Gražinai kainavo apie 400 litų.
„Vis tiek važiuosime. Tegul jie daro ir vieną sykį per mėnesį. Vis tiek nesipilsime lietuviško benzino”, – sakė jurbarkietis.
„Galėtų per parą vieną reisiuką leisti. Kaip Lenkijoje padarė. Penkias darbo dienas padirbai, savaitgalį pabuvai su šeima, kaip baltas žmogus”, – pridūrė kitas vyriškis. Taip į pokalbį įsitraukė iki 10 jurbarkiečių.
Jų amžius įvarius – nuo 20 metų iki žilo plauko sulaukusio. Tikino, kad vienas kitą pažįstantys. „Kaip nepažinosi, kai tenka tiek ilgai eilėje laukti”, – sakė jie. Žinoma, nė vienas nenorėjo sakyti savo vardų, pavardžių, fotografuotis, atskleisti, kiek uždirba. Bet šnekėjosi mielai. Taip greičiau bėga laikas.
Vyrai neslepia, kad prekyba rusišku benzinu jiems yra pagrindinis pajamų šaltinis. „Reikia važiuoti. Apsimoka. Nėra ką daryti. Beliktų tik vogti. Bet nėra iš ko ir ką. O ir nemoku”, – sakė jie, į Pogranično miestelį iš Jurbarko važiuojantys kas antrą, kas trečią dieną.
Pakalbintus vyrus, nuo jauno iki seno, piktina kalbos, kad rusiškas benzinas padeda susikrauti turtus, pasistatyti namus.
Laukiantieji Ramoniškių pasienio kontrolės punkte negali skųstis ir maistu. Jiems atvežami karšti patiekalai. Kasdien, kartą per dieną, atvažiuoja vieno Šakių restorano „pikapas”, prikrautas įvairių gaiviųjų gėrimų ir karštų patiekalų.
Vienas muitininkas juokavo, kad žmonės ras išeitį. „Vis tiek susidarys 10 kartų per mėnesį. Nupirks vizą žmonai. Vieną dieną važiuos vienas, kitą kartą kitas. Dar sūnui nupirks, ir važiuos jie visi”, – sakė jis, prisiminęs vieną vairuotoją rekordininką, per mėnesį sieną kirtusį 44 kartus.