JAV 2008 m. atlikta apklausa parodė, kad beveik 70 procentų amerikiečių nesupranta, kaip veikia sudėtinės palūkanos. Panašiu metu Didžiojoje Britanijoje atlikta apklausa atskleidė, kad nesugebama atsakyti į paprasčiausią, regis, klausimą - kokia nuolaida perkant televizorių, kainuojantį 250 svarų, yra didesnė: 30 svarų ar 10 procentų? Galima daryti prielaidą, rašo N.Fergusonas, kad tik saujelė apklaustųjų būtų atsakiusi, kuo skiriasi skolomis dengti finansiniai įsipareigojimai ir kredito nemokumo rizikos apsikeitimo sandoriai.
Padėtis paradoksali, daro išvadą knygos autorius. Centriniai valstybių bankai testuoja visuomenių raštingumą ir pagrįstai skundžiasi, kad piliečiai tiek mažai išmano apie pinigus. Kita vertus, centriniai valstybių bankai iš esmės nieko nedarė, kad tokia situacija keistųsi. Klausimas kyla, ar ši pamoka išmokta?
Prieš porą dienų sužinojome Lietuvos banko atsakymą. Jį Baltijos agroverslo instituto kartu su Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija surengtoje apskrito stalo diskusijoje pateikė Lietuvos banko Valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas.
Pirmininkas pareiškė, kad jo vadovaujamas bankas atidžiai analizuoja bei atsakingai prognozuoja valstybės ekonominę raidą ir yra pasiruošęs finansų rinkos priežiūros pertvarkai. Pasak V.Vasiliausko, pastebimos Lietuvos ekonomikos spartėjimo tendencijos.
Jos augimas tampa tvaresnis.
Tezės buvo iliustruotos skaičiais (pavyzdžiui, BVP augimas nuo 1,3 proc. 2010 m. iki 4,8 proc. 2012 m., nedarbo lygio mažėjimas nuo 17,8 proc. 2010 m. iki 13,2 proc. 2012 m.). Dėl kai kurių iš jų buvo pasiginčyta, tačiau niekas nesiryžo paneigti – tendencijos leidžia kalbėti apie atsargų optimizmą.
Atsargumą gimdo realus prognostikos galimybių šiuolaikiniame, „globalios sumaišties“ vadinamame pasaulyje įvertinimas. Vien optimistinių prognozių paskelbimas gali sukelti prieštaravimus tarp subjektyvių lūkesčių ir šiandien objektyvių, bet rytoj netikėtai pakitusių socioekonominių sąlygų. Būtent todėl bankas ne tik konsoliduos šalies finansų rinkos priežiūrą, bet ir imsis įgyvendinti bendrą visuomenės švietimo šios rinkos klausimais programą.
Tiesa, ši programa, pripažino V.Vasiliauskas, dar nėra išskleista ir detalizuota. Lietuvos banko valdybos pirmininką galima suprasti. Lietuvis – ne britas. Suvalkijoje visi atsakys, kokia nuolaida tūkstantį litų kainuojančiam automobiliui yra didesnė: 101 litas ar 10 procentų.
Taigi reikia rimtai pagalvoti apie finansiniam švietimui skirtos programos sudedamąsias dalis, jų santykį su lietuvių finansinio raštingumo lygiu. Reikia tiksliai suskaičiuoti, kiek kainuos tokia finansų humanizavimo programa.
Vis dėl to panašu, kad ši programa gali atsirasti.
Peno optimizmui suteikia Lietuvos banko iniciatyva „Atsakingas skolinimas – užkarda naujiems „burbulams“ ir sprendimas atsisakyti jam priklausančių sanatorijų.