Lazdijų rajono sodybų savininkai trina iš džiaugsmo rankas – per karščius žmonės plūste plūsta (nuotraukos)

Tiesa, garsiai girtis verslininkai neskuba – nuo šio sezono sugriežtėję higienos normų ir saugumo reikalavimai tokių sodybų savininkams pareikalavo ir papildomų išlaidų. Todėl kalbinami verslininkai negaili pagyrų vietos savivaldybei – vietos valdžios pastangomis, šiemet dalį būsimų išlaidų kompensuos rajono savivaldybės administracija iš biudžeto lėšų.

Beveik visose kaimo turizmo sodybose, kuriose apsilankė lrytas.lt, buvo neįmanoma nepastebėti verslo plėtros: rekonstruojamos, plečiamos senosios patalpos, statomi nauji nameliai, gerinama infrastruktūra, įrengiamos naujos erdvės aktyviam poilsiui.

Pasak Lazdijų turizmo informacijos centro direktorės Romos Stulgienės, Lazdijų rajone registruotų kaimo turizmo sodybų skaičius svyruoja apie 50. “Vienų sodybų leidimai tokiai veiklai pasibaigia, kitos atveria duris naujai, tad tikslus skaičius svyruoja vos ne kasdien. Turime sodybų, kurios skaičiuoja ir dvyliktąjį sezoną, turime ir tokių, kurios veiklą pradėjo vos pernai”, - sako savivaldybės viešosios įstaigos direktorė R.Stulgienė.

Para poilsio asmeniui kaimo turizmo sodybose Lazdijų rajone svyruoja nuo 25 iki 60 litų. Skiriasi ne tik kaina, bet ir paslaugos. Vienose sodybose į paslaugos kainą įeina ir vandens dviračiai, valčių nuoma, malkos židiniui, grilio nuoma, baidarės, kitur už tai tenka primokėti papildomai po litą kitą.

Ypač populiaru savaitgaliui išsinuomoti visą sodybą, bet tai ir nepigu - nuo 1,2 iki 6 tūkst. litų reiškia galimybę būti vieniems nuo penktadienio popietės iki sekmadienio vakaro. Savaitgaliais dažnai sodybas nuomojasi bendrovės, vestuvininkai, mergvakarių ar bernvakarių dalyviai.

Beveik visose sodybose už papildomą mokestį galima tartis ir dėl maitinimo, tačiau nameliuose įrengtose virtuvėlėse už tą patį patalpų nuomos mokestį maistą galima gamintis ir patiems.

Beveik visose sodybose galima derėtis - ypač didelės nuolaidos siūlomos nuolatiniams klientams. “Tačiau kai sumokėjęs 25 litus už parą asmuo pradeda piktintis, jog jam už tokią kainą šeimininkai nesiūlo nei oro balionų, nei jachtų, kartais pagalvoji, kad įžūlumu lietuviai lenkia kitas pasaulio tautas, mat atvykę užsieniečiai tokių reikalavimų niekuomet nekelia”, - stebėjosi ne vienas sodybos savininkas.

Kalbinti Lazdijų rajono kaimo turizmo sodybų savininkai neslepia – beveik kiekvienas jų turi nuolatinių klientų, kurie atvyksta poilsiauti ne pirmą sezoną. “Ne tik jie patys, bet ir jų draugai, pažįstami, giminės”, - sako Miškinių kaime sodybą “Pas Vytą” ant Galsto ežero kranto antrą sezoną nuomojantis Vytas Mileris.

“Geriausia reklama – iš lūpų į lūpas, yra buvę atvejų, kai naujus klientus priimdavome tik su senųjų rekomandacijomis”, - neslepia “Bertašiūnų vienkiemį” prie Trikojo ežero šeštą sezoną valdantis Gintas Dabašinskas.

“Mes jų net nevadiname klientais – poilsiautojai tampa bičiuliais, net draugais, kurių apsilankymas tampa ne tiek galimybe uždirbti, kiek puikiu laiko praleidimu su maloniais pašnekovais”, - sako dvyliktą sezoną kaimo turizmo verslu užsiimantis vyriausias šio verslo atstovas Lazdijų rajone 75 metų Aleksandras Augustinavičius.

Salučių kaime ant Ilgio ežero kranto esančios sodybos “Likimo ratas” šeimininkas neslepia, kad, pavyzdžiui, dviejų maskviečių šeimų jie sulaukia jau aštuntus metus iš eilės: “Ir poilsiui jie skiria ne keletą dienų, bet mėnesį, net pusantro.”

Valtys, vandens dviračiai, sūpynės, žvejybos įrankiai, baidarės, pirtys, kubilai, žirgai, karietos, šeimininkų kepama duona, naminis medus ar savininko žuvienė – tai siūlomos pramogos, kurios paprastai įeina į sodybos nuomos kainą. Tačiau vien to, ką pripažįsta visi kalbinti verslininkai, neužtenka, kad poilsiautojai vėl norėtų grįžti ilsėtis ir kitąmet. Vienas iš viliojimo meno atributų – asmeninės sodybų ar net jų šeimininkų gyvenimų istorijos, kurių mielai klausosi terasose vakarais susėdę poilsiautojai.

A.Augustinavičius, buvęs sovietų armijos karininkas, mielai pasidalins mintimis apie tai, kaip dvylika kartų gyvenime keitęs gyvenamąją vietą, išmaišęs pusę Europos ir visą buvusią Sovietų sąjungą, tryliktam namui išsirinko atokią paežerę Dzūkijos vienkiemyje: “Čia ir uždariau savąjį likimo ratą.” Tokiu pat “Likimo rato” pavadinimu jis įregistravo ir savo kaimo turizmo sodybą.

Paterų kaime ant Samanio ežero šeštą sezoną poilsiautojus priimanti Jono Liaukonio šeima savo svečius ne tik vaišina šeimininkės kepama namine duona, toli išgarsėjusiais jo ūkio sūriais, bet ir nepamiršta pridurti, kad svečiuojatės literatūros grando, šviesios atminties poeto Sigito Gedos tėviškėje.

“Kai kurių miestiečių šeimų atžaloms didžiausias stebuklas būna paglostyti gyvą gaidį ar užlipti ant sodyboje besiganančio žirgo – neretas vaikas tokių “cūdų” gyvenime nėra matęs”, - neslepia šeimininkas J.Liaukonis.

Išskirtinės, Dzūkijai nebūdingos architektūros Bertašiūnų vienkiemio nuolatiniai lankytojai seniai susibūrę į mėgėjišką tinklinio komandą, kuri rungtyniauja net šalies lygose. Vakarais sodyboje vyksta ne tik čia gyvenančių sodybų klientų koncertai, poezijos vakarai, bet ir kuriami video filmai, statomi spektakliai.

“Vienas iš kiekvienais metais “privalomų” renginių – inkilų diena, kai suvažiuojama į sodybą ir gaminame inkilus - jais apkarstytas jau visas svirno kraigas, ir, kas svarbiausia, visuose juose iki vieno kasmet apsigyvena varnėnai”, - sako sodybos savininkas G.Dabašinskas.

Paukščių “bendrabutis” yra ir Miškinių kaime kaimo turizmo sodybą turinčio V.Milerio kieme. “Neapsirikite, tas dviejų aukštų “kotedžas” – tai Seimo bendrabutis; kaip ir visose bendruomenėse, paukščių bendruomenėje irgi yra šioka tokia hierarchija”, - sodybos šeimininko V.Milerio humoro jausmo turėtų pavydėti ne vienas politikas ar šou laidų vedėjas.

Jo žmonos Onutės garbei kasmet rengiamose Oninėse sodyboje dalyvauja keli aplinkiniai kaimai – tą dieną sodyba poilsiautojams nenuomojama, o į vaišes susirenka arti šimto žmonių. Dar vienas šios sodybos unikalumas – pirtis žolės stogu; naujai įrengtą pirtį V.Mileris apsėjo vadinamąja japoniška pieva – šienauti nereikia, o iedų gausa džiugina akį.

Kai Akmenių kaime ant to paties pavadinimo ežero kranto “Vilijos” sodybą šeštus metus turinčiam Gintarui Anuliui skambina būsimi jaunavedžiai ar krikštynų, mergvakarių organizatoriai, verslininkas nenustemba, jog vienas pirmųjų klausimų būna apie galimybę paplaukioti šeimininko turima jachta “Skorpionas”.

Dvi pirmosios valandos tokio plaukiojimo kainuoja 200 litų, kiekviena kita – po 50 litų už valandą. “Užsakymų netrūksta, mat jachtoje ar plaukiant ja nufilmuoti ar nufotografuoti vaizdai vėliau atsiperka šimtą kartų – geromis emocijomis”, - sako verslininkas G.Anulis.

Anksčiau vyravusią tendenciją, kai kaimo turizmo sodybose paprastai šeimininkaudavo savininkų samdyti prižiūrėtojai, pastaruoju metu keičia nauja. Visose sodybose, išskyrus pačiame Lenkijos – Lietuvos pasienyje įsikūrusioje “Vilijoje”, šeimininkai sodybose gyvena patys. Pasikeitė ir sezoniškumas – beveik visos kaimo turizmo sodybos klientus priima ištisus metus, nors anksčiau sezonas trukdavo tik šiltuoju metų laiku.

“Vieną dieną supratau, kad nenoriu gyventi taip, kaip gyvenau iki šiol. Ir tuomet atsidūriau čia”, - savo verslo, o gal greičiau – savo gyvenimo istoriją pasakoja “Bertašiūnų vienkiemio” savininkas kaunietis G.Dabašinskas.

“Pardaviau sėkmingą verslą ir atvažiavau į žmonos tėviškę. Kvailiais visa giminė vadino, kai tempiau į paežerę akmenis, valiau pakrantės meldus. O aš žiemą praleidau užpustytas, tik su vilkšuniu prie namelio durų – prisikeliu, atkasu takelius ir laukiu savaitgalio, kai žmona atvažiuos. Be jos sunku čia būtų”, - pašnekovui pritaria ir jo kolega sodybos “Pas Vytą” savininkas V.Mileris.

J.Liaukonis, V.Mileris, G.Dabašinskas, A.Augustinavičius – visų jų sodybose mačiau vykstančius statybos darbus - nauji nameliai, statomi valymo įrengimai, tiesiami takeliai, kalamos naujos pavėsinės, lieptai.

Tik J.Liaukonis pasinaudojo Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis verslui plėsti, kiti gi remontus ir naujas statybas vykdo iš uždirbtų lėšų, santaupų ar banko paskolų.

Kaimo turizmo sodybų savininkai neslepia – vietos valdžia, savo strateginiame plėtros plane turizmą įrašiusi kaip vieną prioritetinių savivaldybės plėtros krypčių, padeda šiam verslui.

“Keliolika sodybų dalyvaujame savivaldybės pateiktoje paraiškoje, pagal kurią mūsų sodybose bus įrengti valymo įrengimai. Žinant, kiek šiais laikais tokie darbai kainuoja, taip pat taio, jog reikalavimai higienos normoms yra nuo šio sezono labia griežti, ši parama bus didelė.

Taip pat šiemet iš verslo paramos fondo buvo skirta lėšų, už kurias buvo atlikti vandens kokybės tyrimai sodybų paplūdimiuose. Galimybė visose sodybose naudotis kokybišku internetu – irgi savivaldybės vykdyto plačiajuosčio interneto plėtros projekto pasekmė.

Visos mūsų sodybos nemokamai reklamuojamos Lazdijų turizmo informacijos centro tinklapyje, beveik visiems pagelbėta kuriant nuosavas interneto svetaines, turime galybę informacinės medžiagos, nemokamai gautos ir dalijamos mūsų klientams. Tai – didelė parama, to nenuneigsi. Žinoma, yra ir sričių, kur būtų gerai jausti didesnę valdžios paramą – ypač kelių valymas, greideriavimas. Su pavydu žiūrime į lenkiją – ten, norint teikti kaimo turizmo paslaugą, maitinimą joje nereikia tiek biurokratinių reikalavimų, mažesni mokesčiai”, - sako “Vilijos” savininkas.

Dar viena kaimo turizmo verslo plėtrai trukdanti sritis – gausybė valstybės saugomų teritorijų – regioninių parkų, buveinių, draustinių.