Netoli sostinės Kairo įsikūrusio lūšnyno gyventojas Hassanas Mahmoudas sakė, kad žmonės pasipiktinę. Pats H.Mahmoudas teigė po revoliucijos tikėjęsis gyvenimą pagerėsiant, tačiau viskas baigėsi tuo, jog jis prarado iki tol turėtą darbą suvenyrų ėmonėje, už kurį gaudavo po dešimt dolerių per dieną – Egipte nemenką pinigų sumą. Pasak H.Mahmoudo, vietos žmonės mąsto, ar nereikėtų dar kartą eiti į gatves – šį sykį iš bado.
Netrukus po praėjusį rudenį Egipte vykusių pirmųjų šalies istorijoje demokratiškų rinkimų siūlyta radikaliai apkarpyti valstybės subsidijas bei mažinti valdininkų skaičių, apriboti valstybės įtakos ekonomikai galimybes, rimtai svarstytas Musulmonų brolijos siūlymas apmokestinti kiekvieną valstybės musulmoną pusaštunto procento pelno mokesčiu, tokiu būdu praktiškai įgyvendinant pastarųjų religinį įsipareigojimą teikti labdarą. Anksčiau minėtas įstatymas nenumato pelno mokesčio taikymo kitų religijų atstovams, kas, manoma, greičiausiai paskatintų dalį musulmonų, ypač – fundamentalistų, nepasitenkinimą bei siekį jį išreikšti radikaliomis priemonėmis.
Vakarų demokratijos kalba apie krizės grėsmę, siūlydamos daugiau nei dvidešimties milijardų dolerių revoliucijoms Egipte bei Tunise remti. Egiptas bei Tunisas gundomi galimybe atleisti nuo dalies paskolų išmokėjimo bei Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo paskolomis.
Bet šie iššūkiai sunkiai įveikiami. Bandant patenkinti po revoliucijos išaugusį naujų darbo vietų poreikį bei padidinti atlyginimus neišvengiamai atsimušama į sumenkusį ekonominį potencialą.
Garsus Egipto ekonomistas Ahmedas Galalas pasakojo, jog į beviltišką situaciją patekusiai valstybės valdžiai netrukus po revoliucijos pažadėjus skubiai sukursiant per puspenkto šimto tūkstančių laikinų darbo vietų pastovių pajamų neturintiems asmenims norą kandidatuoti suskubo pareikšti daugiau nei septyni milijonai šalies gyventojų.
Laikinasis Egipto finansų ministras Samiras Mohamedas Radwanas BBC neseniai sakė, kad eidamas šias pareigas jaučiasi kaip kalinys. Europos gyventojams vis dar baiminantis neramumų neseniai revoliuciją išgyvenusioje šalyje, senieji Kairo turgūs aplankomi vos vieno kito praeivio. Pareigūno teigimu, daugiau nei dešimtadalį Egipto ekonomikos sudarančio turizmo sektoriaus pajamos sumažėjo net 40 procentų.
Revoliucijos grobio dalies reikalaujančių darbuotojų streikai nesiliauja krėtę ir taip trapios šalies pramonės. Verslininkų teigimu, ima atrodyti, jog didžioji dalis reikalavimų yra pasmerkti būti neįgyvendinti, nes tai daryti tiesiog beprasmiška.
Greitojo maisto restoranų tinklo „Americana“ direktorius Moatazas El Alfis pasakojo netrukus po revoliucijos patenkinęs darbuotojų prašymą didinti darbo užmokestį, tačiau praėjus vos mėnesiui šie vėl ėmė streikuoti, reikalaudami mokėti dar daugiau.
Pasak M. El Alfio, atsisakius nedelsiant patenkinti pageidavimą, keletas darbuotojų žiauriai sumušė kompanijos žmogiškųjų išteklių vadybininką, ir netrukus administracija buvo priversta uždaryti įmonę. M. El Alfis tikino, jog visi tiesiog stengiasi pasinaudoti revoliucija tam, kad patenkintų savanaudiškus interesus bei gautų naudos. Pamažu tai virsta chaosu, dūsavo vyriškis.
Kai kas teigia, jog bandymas išgyvendinti korupciją paskatino visišką stagnaciją verslo sferoje. Statybos darbų vykdytojo, 29 metų Ahmedo Habibo teigimu, įtakingiausi valstybės verslininkai buvo areštuoti, pasitraukė į užsienį arba buvo įbauginti tiek, jog bijo net pagalvoti apie tolesnę verslo plėtrą, juo labiau naujų verslų steigimą.
Anot jo, daug Egipto rangovų žemės sklypus, kuriuose buvo vykdomi statybos darbai, praeityje išpirko neteisėtais būdais, nes taip elgtis tuo metu buvo naudingiau, taigi, absoliuti dauguma darbų šiuo metu yra valdžios sustabdyti ir nebus tęsiami tol, kol pareigūnai neužtikrins jų teisėtumo. Bankai, pasak A. Habibo, nustojo teikti paskolas.
Daug Egipto ekonomistų bei jų kolegų iš Vakarų valstybių tvirtina, jog buvusio šalies prezidento Hosnio Mubarako valdžia iškreipė laisvosios rinkos idėją privatizacijos procesu, kurio metu ištekliai buvo paskirstyti konkretiems jų pasiekiamumą užsitikrinusiems asmenims.
Amerikos universiteto Kaire prezidentė, polititologė Lisa Anderson pastebi, jog tarp kapitalizmo ir korupcijos egzistuoja didelis skirtumas, bet H. Mubarako valdžia, atrodo, pastarąjį faktą buvo linkusi ignoruoti.
Seniai atgyvenusios Egipto kairiųjų partijos po revoliucijos netikėtai prisikėlė naujam gyvenimui, vedinos šūkių, kuriais reikalaujama didinti darbo vietų valstybinėse įstaigose skaičių, kelti minimalų darbo atlygį ir galbūt netgi racionalizuoti privatizuotas pramonės šakas.
Vienos Egipto kairiosios pakraipos partijų, „Tagammu“, pirmininko Rifaato el-Saedo teigimu, šiuo metu šalyje vyraujama supuvusio kapitalistinio režimo, pritvinkusio tokių pat supuvusių korumpuotų kapitalistų. Pasak jo, jei dabartinės situacijos keisti savo noru nepasiryš patys kapitalistai, tai už juos padarys valstybė.
Musulmonų brolija, islamo religijos atstovų grupė, traktuojama kaip vienas geriausiai organizuotų politinių judėjimų Egipte, neseniai pirmą kartą viešai prakalbo apie šiuo metu vykstančius ekonominius procesus bei tai, kokiu būdu, judėjimo lyderių nuomone, jie turėtų būti kontroliuojami. Vienas iš judėjimo siūlomų kovos su įsisenėjusiu skurdu šalyje būdų – jau minėtas musulmonams privalomas labdaringas antpelnio mokestis, vadinamasis zakatas.
Brolijos ekonomistas Abdelis Hafezas el-Sawy interviu teigė judėjimo atstovus pateikus siūlymą valdžiai reikalauti iš visų šalyje gyvenančių islamo religijos atstovų aukoti pusaštunto procento pajamų valdžios prižiūrimai nevalstybinei labdaringai institucijai, kitaip tariant, mokėti pajamų antpelnio mokestį.
Nors labdaros metu surinktos lėšos būtų skiriamos pagelbėti skurstantiems nepriklausomai nuo jų išpažįstamos religijos, A.Hafezas el-Sawy patikino, jog Egipto krikščionys bei kitų konfesijų žmonės nuo mokesčio būtų atleisti.
Pasak jo, judėjimas nenori versti krikščionis imtis tokių veiksmų, kuriuos atlikti jie nejaučia jokio poreikio. A.Hafezo el-Sawy teigimu, Brolijos atstovai tiesiog siekia anksčiau minėto mechanizmo institucionalizavimo tikėdami, jog tokiu būdu gali būti efektyviai pasipriešinta skurdui šalyje.
Kylančios liberalų partijos desperatiškai siekia įtikinti tęsti ankstesnio valstybės prezidento H.Mubarako pradėtą ekonominio atvirumo skatinimo politiką, suprantama, atsisakant prieštaringų elementų. Partijos „Egipto laisvė“ aktyvistas, jos programos ekonomines nuostatas kuriantiss Mohamedas Menza pasakojo, kad jo partija siekia administracinės reformos įgyvendinimo.
Administracinė reforma, pasak M.Menzos, reikštų, jog tokios valdžios įstaigos kaip Sveikatos ar Švietimo ministerija garantuos veiksmingesnę pagalbą skurstantiems žmonėms. Jo teigimu, senasis režimas deklaravo siekį sumažinti valstybės paramą, tuo tarpu realybėje valstybės įtaką žmonių gyvenimui reikia ne mažinti, o pasirūpinti jos našumu.
Dažniausiai akcentuojamos valstybės subsidijos energijai ir maisto produktams, nes abiem atvejais laiduojama nauda tiems, kuriems parama nereikalinga, bei neužtikrinama pagalba tiems, kuriems jos reikia labiausiai.
Būdama gamtines dujas perdirbanti valstybė, Egiptas šiuo metu investuoja maždaug dešimtadalį bendrojo vidaus produkto, taigi, daugiau, nei skiriama sveikatos priežiūrai ar išsilavinimui, tam, kad dujų, dyzelinio kuro bei elektros energijos kainos būtų palaikomos žemesnės nei kainos tarptautinėje rinkoje. Ekonomistai ir liberalai tvirtina, jog anksčiau minėtomis subsidijomis užtikrinama neproporcingai didelė parama tiems asmenims, kurie namuose išgali įsirengti oro kondicionavimo sistemą ir vairuoja prašmatnius sportinius automobilius.
Palaipsnis subsidijų nutraukimas užtikrintų pakankamas lėšas skurstančiųjų ir darbininkų klasės atstovų paramai, tvirtina Ragui Assaadas, dirbantis ekonomikos dėstytoju Minesotos universitete. Yra daug pakankamai žemai kybančių vaisių, kuriuos nuskinti nėra taip sunku, šypteli jis.
Bet kuriuo atveju, vietos gyventojų kantrybė – ne geležinė. 45 metų amžiaus Khaledas Younis guodėsi neseniai buvęs priverstas atleisti aštuonis žmones iš netoli Kairo įsikūrusio lūšnų kvartalo, kuriems mokėdavo už smulkių turistams skirtų suvenyrų gaminimą. Anot jo, daugelis jo pažįstamų tiki šią revoliuciją buvus vietos skurdžiams mestu prakeiksmu. Žmonės čia tiesiog nori išgyventi, sakė K.Younis.