Šiandien prisiminęs tas kalbas vaikinas tik karčiai šypteli: čia, Ispanijos pietuose, jis gyvena miško pakraštyje pastatytoje pašiūrėje, greta panašiomis sąlygomis įsikūrę šimtai kitų imigrantų. Iš Afrikos kilęs vaikinas įsikūręs netoli Palos de la Frontera kaimo. Vos atvykęs drauge su keletu likimo draugų Amadou susirentė laikiną pašiūrę iš kartono ir plastiko.
Vandenį gerdavo ir tebegeria iš atviro čiaupo, tikina, jog nei jis, nei kuris nors iš čia esančių neturi supratimo, ar tai saugu, tačiau turint omenyje faktą, jog nė vienas jų dar nenumirė, matyt, taip. Po šešerių metų, praleistų Europoje, Amadou liko toks liesas, kad galėtų nesunkiai pasislėpti už telegrafo stulpo, vaikino akys lengvai pageltusios.
Bandydamas sukurti laužą iš neseniai surinktų žabų Amadou tarsteli nesantis laukinis ir pripažįsta, jog tokios gyvenimo sąlygos jį žeidžia. Pasak vaikino, europiečiai yra šventai įsitikinę, jog jų gimtasis žemynas labiau civilizuotas nei bet kuri kita pasaulio dalis, tačiau, sako jis, čia, kur mes gyvename, taip pat yra Europa, ir civilizacijos pėdsakų šioje vietoje – apgailėtinai nedaug.
Politiniai neramumai Libijoje bei kitose Šiaurės Afrikos valstybėse paskatino nemažą dalį vietos gyventojų per Viduržemio jūrą patraukti į Europą. Naujausiais duomenimis, į Italijai priklausančią Lampedūzos salą jau atvyko daugiau nei 25 tūkst. pabėgėlių, šimtai kitų patraukė į Maltą. Pradžioje valtimis atkakdavo daugiausiai atvykėliai iš Tuniso, vėliau ėmė plūsti ir subsaharinės Afrikos valstybių gyventojai.
Ekspertų teigimu, dar tūkstančiai kitų – nemaža dalis jų, paprastai – Somalio, Eritrėjos, Senegalo bei Nigerijos piliečiai, laukdami palankios galimybės patekti į Senąjį žemyną po Šiaurės Afriką bastosi keletą metų – artimiausiu metu pasieks Europą vedini tvirto įsitikinimo, jog čia jų laukia geresnis gyvenimas.
Tačiau Amadou ir daugeliui greta įsikūrusių panašaus likimo afrikiečių, daug dienų praleidžiančių pajūryje be maisto ir vandens, Europoje laukė ne geresnis gyvenimas, o tokie sunkumai, apie kokius anksčiau jie nesusimąstydavo. Tą savaitę, kai netoli Palos de la Frontera įkurtoje atvykėlių iš Afrikos gyvenvietėje lankėsi žurnalistai, Amadou sakė valgantis ne dažniau nei du kartus per dieną, dažniausiai – lipnią iš miltų ir aliejaus pagamintą masę, kurią kalbėdamas vaikinas maišė šaka. Pasak jo, toks maistas nėra skanus, tačiau alkį numalšina.
Ispanijos valdžia spėja, jog Andalūzijos miškuose gyvena daugiau nei dešimt tūkstančių imigrantų iš Afrikos. Miškingas pietų Ispanijos regionas garsėja gausiai čia užderančiomis braškėmis, avietėmis ir gervuogėmis; tūkstančiai atvykėlių taip pat apsistoja regionuose, kuriuose auginamos alyvuogės, apelsinai bei įvairios daržovės. Daugelis jų pasakoja istorijas, panašias į Amadou.
Žvelgiant nuo važiuojamosios kelio dalies, afrikiečių susiręstos pašiūrės primena tarp medžių įspraustus eskimų iglu. Priartėjus akis ima badyti skurdas ir nešvara. Daugybė šiukšlių, aplink zuja musės. Ant šakų kabo nudėvėti nuo purvo sustirę drabužiai.
Diego Canamero, Andalūzijos ūkininkų sąjungos, bandančios atstovauti atvykėliams iš Afrikos, pirmininko teigimu, imigrantų gyvenvietėje galima aptikti visko – žiurkių, pelių, blusų ir net gyvačių. Tačiau, anot jo, miško gyventojai namuose likusiems artimiesiems tiesos nieku gyvu nepasakotų: jie siunčia giminaičiams į Afriką nuotraukas, kuriose pozuoja greta greitkelio pakraštyje palikto „Mercedes“ – tokias, kurių vaizduojama „tikrovė“ kažkada sužavėjo Gambijoje gyvenusį Amadou, vieną iš nedaugelio gyvenvietėje apsistojusių asmenų, sutikusį kalbėtis su žurnalistais.
Tiek melų, liūdnai linguoja galva D.Canamero, tačiau pasakoti tiesos nelaimėliams neleidžia gėda. Į Europą afrikiečiai paprastai atvyksta už Juodajame žemyne paliktų artimųjų ilgą laiką kauptus pinigus.
Net dabar Amadou nesvarsto galimybės grįžti į Gambiją. Vaikino teigimu, mirtis Ispanijos miške įsikūrusiame lūšnyne jam yra patrauklesnė nei grįžimas namo tuščiomis rankomis. Amadou tikino, jog artimieji jį pasmerktų, manydami, jog turtų jis nesusikrovė vien todėl, kad nieko nedirbo – žmonės Afrikoje šventai įsitikinę, jog Europoje nestinga nei darbo, nei pinigų.
Imigrantai – beveik visi jie vyriškos lyties – paprastai prisilaiko drauge su atvykėliais iš tos pačios šalies ir stengiasi gauti darbo vietos ūkiuose. D.Canamero teigimu, dažniausiai jiems pasiūlomi patys nepatraukliausi darbai, pavyzdžiui, tręšti daržus pesticidais. Dauguma jų dirba neoficialiai – be sutarties, be dokumentų, be garantijų.
Pasak D.Canamero, pakankamai dažnai čia atvyksta policija ir buldozeriais sulygina su žeme imigrantų susiręstas pašiūres. Policininkai, ūkininko teigimu, paprastai ignoruoja čia gyvenančius žmones bei jų gyvenimo sąlygas, paprasčiausiai apsimeta jų nepastebintys, tai – vieša paslaptis.
Palos de la Frontera meras situaciją komentuoti atsisakė, tačiau gretimo Moguero miestelio, kuriame įsikūrusi netgi dar didesnė imigrantų gyvenvietė, lyderis Jose Volante sutiko tarti keletą žodžių šia tema. Pasak jo, miestelis tiesiog neturi pakankamai lėšų, kad galėtų kokiu nors būdu pagelbėti imigrantams. Norėtume jiems padėti, tačiau ta problema mums tiesiog per didelė, apgailestavo jis.
Šiltą vakarą dalis nelaimėlių lošia kortomis, prisėdę ant plastikinių pesticidų konteinerių ar iš sąvartyno parsineštų sulūžusių baldų. Kiti išvykę į miestelį – keletą eurų sugebėję uždirbti laimingieji skuba vietos parduotuvėse įsigyti maisto.
Miestelio baruose atvykėliai – nepageidaujami svečiai net ir tuo atveju, jei sukrapšto pakankamai pinigų susimokėti už bokalą alaus ar stiklą vyno, nes, pasak D.Canamero, netvarkingai apsirengę ir blogu kvapu atbaido lankytojus, be to, net jei ir perka, neįperka daug, galiausiai – dauguma jų išpažįsta islamą.
Praėjusiais metais vykstant pasaulio futbolo čempionatui vietos Ūkininkų sąjunga į miške įsikūrusią gyvenvietę atgabeno milžinišką televizorių, kad futbolą dievinantys Juodojo žemyno gyventojai galėtų pasimėgauti rungtynėmis.
Amadou pasakojo vykdamas į Europą gavęs motinos palaiminimą, tačiau tėvas apie sūnaus sprendimą sužinojęs gerokai vėliau. Iš Gambijos Senegalo kryptimi dviračiu Amadou pasileido 2002-aisiais. Senegale vaikinas tikėjosi surasti į Kanarų salas plaukiančią valtį.
Valties Amadou sulaukė tik po dvejų metų – ir ne iš Senegalo – teko vykti net iki Bisau Gvinėjos. 11 dienų iki Kanarų salų plaukusioje valtyje grūdosi 131 žmogus, paskutines penkias paras keleiviams teko praleisti be maisto ir vandens. Amadou pasakojo, jog žmonės valtyje be perstojo vemdavo. Vienas valties keleivių mirė – rytą tai pastebėjus jo kūnas buvo išmestas į vandenyną. Vaikinas pasakojo, jog valčiai pasiekus krantą dauguma jų jau vargiai bepaėjo, jis pats, kaip teigė, jautėsi lyg stipriai įkaušęs.
Kanarų salose Amadou keturiasdešimt dienų praleido areštinėje, vėliau buvo nugabentas į žemyninę Ispaniją, kur afrikiečiui nurodyta skubiai palikti šalį. Amadou teigimu, tuomet jam atrodė, jog uždirbs milijonus, tačiau netrukus jis atsidūrė drauge su dešimtimis likimo draugų vienoje iš daugelio Andalūzijos miškuose įsikūrusių nelegalų gyvenviečių.
Jei pasiseka, Amadou laikinai gauna darbo pas vietos ūkininkus, kurie už dešimt valandų alinančio darbo afrikiečiui moka trisdešimt eurų. Pasak vaikino, nuo tada, kai prieš šešerius metus atvyko į Europą, jis uždirbo apie 12 tūkst. eurų ir maždaug trečdalį šios sumos išsiuntė Afrikoje likusiems artimiesiems. Su šeimos nariais vaikinas nesikalbėjo beveik metus, nes neturi pakankamai pinigų telefono automatui.
Visiems šiais laikais sunku, atsidūsta afrikietis.