Pirmadienį buvęs D.Britanijos užsienio sekretorius Jackas Straw pareiškė, kad euras lėtai merdi. Vienas parlamentinės Leiboristų partijos narių tvirtino eurozoną nebegalint ilgiau išlikti dabartinėje padėtyje ir paragino Jungtinės Karalystės valdžios atstovus rengtis netrukus įvyksiančiam jos žlugimui.
Antradienį Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Cameronas patikino nemanantis, jog euras žlugs, mat, anot jo, „valstybės narės neleis tam įvykti“. Bet kuriuo atveju, D.Cameronas akivaizdžiai laimingas, kad Didžioji Britanija nėra įsivedusi euro.
Finansų rinkos euro ateities atžvilgiu nusiteikusios gerokai skeptiškiau nei Europos politikai. „VTB Capital“ stratego pasaulinei rinkai Neilo MacKinnono teigimu, kiekvienas ekonomistas pritartų, jog Graikijos įsiskolinimo kreivė netoleruotina. Pasak jo, nereikėtų atmesti galimybės, jog, pasiekusi tam tikrą stadiją, Graikija nutars, jog pasitraukimas iš Europos pinigų sąjungos jai būtų neabejotinai priimtinesnis nei finansinis asketizmas.
Ekonomikos ir verslo tyrimų centras (CEBR) prognozuoja, kad eurozona neabejotinai žlugs per artimiausius penkerius metus, greičiausiai – jau 2013-aisiais.
Tačiau kas eurozonos žlugimo atveju liktų iš euro bei dabartinio jo – svarbiausios rezervo valiutos bei antros patikimiausios valiutos po Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio – statusui? Manoma, jog investuotojų pasitikėjimas euru neišvengiamai žlugs.
Po to, kai gegužės mėnesį vokiečių žurnalas „Der Spiegel“ pranešė dėl situacijos Graikijoje atsiradus rimtai euro panaikinimo grėsmei (pastaroji informacija Atėnų netrukus buvo paneigta), valiuta patyrė didžiausią dvi dienas trukusį nuosmukį nuo 2008-ųjų gruodžio.
CEBR duomenimis, yra keletas priežasčių, skatinančių neabejoti greitu eurozonos žlugimu: visų pirma, itin lėtai atsigaunanti ekonomika Graikijoje, Portugalijoje, Ispanijoje bei Italijoje, antra, griežti finansiniai suvaržymai, trečia, blankus eksporto augimas, galiausiai, institucijų bei valstybių nenoras prisidėti prie finansinės pagalbos. CEBR tvirtinimu, tuo atveju, jei eurozona nežlugs, ekonominis augimas Pietų Europos valstybėse kiekvienais metais iki 2015-ųjų smuks vidutiniškai po pusantro procento.
Tvirtinama, jog vienintelė galimybė šiuo metu eurozonai priklausančių valstybių ekonomikoms atsigauti - pasitraukimas iš eurozonos bei valiutos devalvavimas ir griežta finansų kontrolė, leisianti šalims likviduoti įsiskolinimus.
CEBR generalinis direktorius Douglasas McWilliamsas tikino, jog anksčiau ar vėliau tiek Graikijos gyventojai, tiek tarptautiniai kreditoriai pavargs kovoti pralaimimame mūšyje ir ryšis palikti pinigų sąjungą.
Tikėtina, jog analogiškas sprendimas bus priimtas ir kitų valstybių. Pasak D.McWilliamso, finansinės pagalbos planai bei skolų reorganizavimas greičiausiai atitolins eurozonos žlugimo momentą, tačiau bet kokiu atveju jo atėjimo nebus išvengta. Specialistas sakė, jog šiuo metu ašinės eurozonos valstybės, ypač – Vokietija, tebėra pakankamai suinteresuotos užtikrinti euro stabilumą, tačiau greitai finansinės pagalbos kaštai taps pernelyg dideli.
Graikijos pasitraukimas iš eurozonos būtų nepaprastai kenksmingas Prancūzijos bei Vokietijos bankams, nepaprastai pažeidžiamiems situacijos pastarojoje Viduržemio jūros regiono valstybėje.
D.McWilliamsas priduria, jog domino efekto pavojus reiškia, jog artimiausiu metu bankų sektoriui prireiks panašaus finansinės pagalbos plano kaip tas, kuris buvo pasitelktas po „Lehman Brothers“ bankroto. Būtent dėl anksčiau minėtos priežasties, jo teigimu, turėtų būti tęsiama finansinė pagalba bei skolų restruktūrizavimas silpnesnėms eurozonos valstybėms. Vienintelis už euro išlaikymą blogesnis dalykas šiuo metu būtų sprendimas palikti eurozoną, reziumavo.
Praėjusį pirmadienį Prancūzijos ir Vokietijos prekybos lyderiai išsiuntinėjo atvirus laiškus žiniasklaidai įspėdami, jog euro žlugimas turėtų lemtingas pasekmes visam Senajam žemynui.
Iki šiol nė viena valstybė nėra palikusi eurozonos – tai būtų tarsi šuolis į nežinomybę, ir vienas iš didžiausių dabartinių finansų rinkos rūpesčių yra vadinamasis „netikėtų pasekmių“ įstatymas. Pinigų sąjungos įtvirtinimo sutartyse nėra nuostatų, reglamentuojančių valstybių narių pasitraukimą, taigi, stokojama elemento, kuriuo būtų garantuojamas betarpiškas eurozonos tęstinumas.
Europos centrinis bankas (ECB) prasitarė apie didelę riziką, sunkumus bei reikšmingas teisines komplikacijas tuo atveju, jei kuri nors eurozonai priklausanti valstybė nutartų susigrąžinti ankstesnę valiutą.
Įspėta, jog Graikijai pasitraukus iš eurozonos šalyje cirkuliuojantys euro banknotai turėtų būti pakeisti naujais drachmų banknotais ECB kontroliuojamos procedūros metu.
Anksčiau minėtu atveju iškiltų būtinybė reorganizuoti net paprasčiausias finansines operacijas, tokias, kaip įprastos paskolos ar turto įkeitimas, jau nekalbant apie daugiamilijardinius tarptautinius verslo sandėrius. Toks procesas greičiausiai taptų pasauliniu minų lauku, o su juo susijusių problemų sprendimas teismuose užtruktų ištisus metus ar net dešimtmečius.
Atkurtos drachmos vertė euro bei kitų valiutų atžvilgiu neabejotinai būtų menkesnė, palyginti su buvusia prieš euro įvedimą. Tai suteiktų šiokios tokios naudos eksportuojant prekes bei skatinant turizmą. Tačiau, Graikija eurozoną paliks greičiausiai tik tuomet, kai taps visiškai nepajėgi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, tad finansų rinkos atsisakys teikti paskolas Atėnams.
Bet kuriuo atveju, Graikijos pasitraukimas iš eurozonos veikiausiai paragintų analogiškai veikti ir kitas valstybes, sąlygodamas konkurenciją devalvuojant valiutas bei panaikinant bet kokius privalumus pirmajai šį žingsnį pasiryžusiai žengti valstybei.
Vašingtone įsikūrusio Politinių ir ekonominių tyrimų centro direktorius ekonomistas Markas Weisbrotas teigė, jog tuo atveju, jei apsispręstų pasitraukti iš eurozonos, Graikija nedaug ką teprarastų. M.Weisbrotas linkęs lyginti dabartinę situaciją Graikijoje su 2000-ųjų finansine krize Argentinoje, kai valstybė staiga tapo nemoki ir paskelbė atsiejanti nacionalinę valiutą nuo JAV dolerio.
Daug ekonomistų Argentinai tuomet prognozavo katastrofą, tačiau šalies ekonomika netrukus atsistatė. Pagrindinė spartaus Argentinos atsigavimo priežastis buvo šalies išsilaisvinimas nuo konkrečios fiskalinės bei monetarinės politikos, stabdžiusios augimą, rašė „New York Times“. Greičiausiai, tokia pati ateitis lauktų Graikijos, jei ši apsispręstų pasitraukti iš eurozonos.
Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas prieštaravo kolegai tvirtindamas, jog neadekvatu lyginti Graikiją ir Argentiną, nes Pietų Amerikos valstybėje krizės laikotarpiu tebecirkuliavo pesas, dėl ko valiutos atsiejimo nuo dolerio procedūra buvo nepalyginamai paprastesnė. P.Krugmanas teigė nesantis radikaliai priešiškas Graikijos pasitraukimo iš eurozonos atžvilgiu, tačiau sakė dar nesijaučiantis pajėgus komentuoti galimų tokį Viduržemio jūros regiono valstybės sprendimą lydėsiančių pasekmių bei patikino, jog, jo nuomone, šiuo metu tinkamiausia strategija būtų skolos restruktūrizavimas.
Bet kuriuo atveju, nemaža dalis pripažintų analitikų ima svarstyti tai, kas dar taip neseniai atrodė nesvarstytina.