Prezidento Kurbangulio Berdymukhamedovo paliepimu ties pakrante bus pastatyti septyni milžiniški viešbučių pastatai marmuriniais fasadais, dar bent dvidešimt trys numatomi patvirtintame projekte, kurio įgyvendinimui, kaip teigiama, iš Turkmėnistano valstybės iždo bus skirta iki 5 mlrd. JAV dolerių.
Nepaisant valstybės kontroliuojamos reklaminės kampanijos bei gausių investicijų, Turkmėnistanas išlieka viena iš labiausiai autoritarinio režimo paveiktų bei uždariausių valstybių pasaulyje. Prezidento K.Berdymukhamedovo žodis čia lemiamas, o opozicija šalyje, kurioje gyvena beveik pusšešto milijono gyventojų, neegzistuoja.
Septynios dešimtys tūkstančių Turkmėnabašio, naftos perdirbimo uosto, nuo kurio iki legendinės Avazos automobiliu tereikia pavažiuoti dvidešimt minučių, gyventojų apie ištaigingą kurortą žino nedaug. Per Turkmėnabašį besidriekiančiu greitkeliu keletą kartų per dieną pravažiuoja autobusas, pilnas susidomėjusių turistų bei netoliese esančio regiono oro uosto pareigūnų.
Turkmėnabašio bakalėjos parduotuvės mėsos skyriuje pirkėjams siūloma įsigyti į plastikinę dėžę sumestų galvijų kaulų bei musių apspistų dešrelių. Siera iš vietos naftos rafinavimo fabriko persisunkęs oras sunkus ir slogus.
Viso to pakanka, kad nemaža dalis miestelio gyventojų jaustų nostalgiją Saparmuartui Nijazovui, pirmajam Turkmėnistano lyderiui po Sovietų Sąjungos griūties, kurio valdymui buvo būdingas keistas asmenybės kultas, atspindimas miesto pavadinimo: Turkmėnabašis – sudurtinis žodis, kuris reiškia visų turkmėnų valdovą.
Pragyvenimui užsidirbantis senu „Opel“ automobiliu vežiodamas negausiai Turkmėnabašį lankančius turistus po miestą pragyvenimui užsidirbantis 22 metų amžiaus vietos gyventojas Vladas sako, jog S. Nijazovo valdymo metais žmonės gyveno lyg rojuje, tačiau tuomet to dar nesuprato.
Pavardės žurnalistams nepanoręs atskleisti Vladas buvo vienas iš nedaugelio Turkmėnabašio gyventojų, sutikusių, kad dalis jo pasakojimo būtų cituojama ir tokiu būdu taptų prieinama skaitytojams iš Vakarų. Didelė dalis vietinių, baimindamiesi, jog už tai jiems gali būti pateikti kaltinimai, atsisakė atskleisti net vardus. Vladas pasakojo, jog „senomis geromis dienomis“ galėdavęs pripildyti automobilio benzino baką vos už dolerį. Vaikinas teigė neįsivaizduojantis, kodėl viskas šalyje staiga tapo taip brangu. Niekas mums to neaiškina, atsidūsta.
Iš dujų eksporto Turkmėnistanas kasmet uždirba vis daugiau, šalies ekonomika auga neįtikėtinai sparčiai. Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, bendrasis šalies vidaus produktas šiais metais turėtų išaugti devyniais procentais, paties Turkmėnistano planai dar ambicingesni – vietos specialistai tikina bendrąjį šalies vidaus produktą šiais metais išaugsiant net keturiolika procentų.
Ekonominė Turkmėnistano perspektyva ilgajam laikotarpiui taip pat įspūdinga – prognozuojama, jog per artimiausius du dešimtmečius gamtinių dujų gamybos apimtis šalyje išaugs tris kartus. Šiuo metu Turkmėnistanas yra ketvirta daugiausia gamtinių dujų išgaunanti valstybė pasaulyje.
Vietos autorių veikaluose Avazos įkūrimas vadinamas beprecedenčių reformų šalyje sinonimu. Planuojama turizmo zona turėtų užimti daugiau nei penkių tūkstančių hektarų plotą. Dabartinis valstybės vadovas yra sakęs, jog pabaigus trečiąjį Avazos plėtros projekto etapą Turkmėnistanas turės savo Las Vegasą, pilną lošimo namų bei pramogų centrų. Iš Kaspijos jūros trykštantis fontanas, tvirtinama, primins legendinį Ženevos Jet d‘Eau, o septynių kilometrų ilgio kanalas statomas tam, kad dalis kurorto primintų Veneciją ar Amsterdamą.
Prie įėjimo į didžiausią komplekso viešbutį, „Watanchy“, lankytojai pasitinkami milžiniško paradine uniforma pasipuošusio valstybės lyderio portreto, kuriuo K.Berdymukhamedovas pamalonintas valstybės gynybos ministro iniciatyva. Turkmėnistano lyderis paragino jų portretais puošiamais viešbučiais pasirūpinti ir kitus įtakingus vietos pareigūnus.
Už naktį „Watanchy“ viešbutyje daugiau nei tris šimtus dolerių mokantys svečiai iš užsienio turi iškęsti tikrą biurokratizmo pragarą iki galų gale yra aprūpinami viza, be to, nemaža dalis prašmatnaus viešbučio personalo akivaizdžiai sutrinka, išgirdę tokius, rodos, įprastus žodžius kaip internetas ar bevielis ryšys, jau nekalbant apie pageidavimą gauti patvirtinimą elektroniniu paštu.
Net ir išties aukšto lygio „Watanchy“ viešbučio restorane daugumos siūlomų patiekalų skonis verčia prisiminti Sovietų Sąjungą, o likus kelioms minutėms iki dešimtos valandos vakaro – kaip ir visur kitur šalyje – išjungiamas elektros tiekimas.
Dėl kurorto plėtros su žeme sulyginti privatūs vietos gyventojams priklausę vasarnamiai, pastatyti netoli pakrantės dar sovietmečiu. Prisistatyti griežtai atsisakęs vieno Avazos viešbučių apsauginis pasakojo kažkada viename medinių dviaukščių pakrantės vasarnamių, priklausiusių jo klasės draugės tėvams, kartu su draugais šventęs mokyklos baigimą.
Neseniai tą namą nugriovė, atsiduso vaikinas, rankos mostu parodydamas į netoli kanalo stūksantį statybinių atliekų kalną. Apsauginio teigimu, jo buvusios klasės draugės šeimai neišmokėta jokios kompensacijos. Pasak vaikino, daliai nepasitenkinimą itin aršiai demonstravusių žmonių kaip kompensacija už nugriautus vasarnamius buvo pasiūlyti nedideli žemės sklypeliai dykumoje.
Avazos kurortas lankytojus akina prabanga ir didybe, tuo tarpu gretimame Turkmėnabašyje žmonės tebegyvena taip pat skurdžiai – gal net skurdžiai – kaip prieš dešimtis metų. Įprastas vaizdas Turkmėnabašyje – ant aptriušusių virvių, nutiestų tarp gretimų dviaukščių ar triaukščių sovietinio stiliaus pastatų džiūvantys drabužiai bei patalynė. Miestelio keliai nešvarūs ir duobėti.
Kažkada Turkmėnabašis vadinosi Krasnovodsku. Šis miestas buvo Rusijos tramplinas į Vidurinę Aziją XIX a., kai Rusijos imperija dėl įtakos pastarajame regione varžėsi su britais. Šiandien pagrindiniame miesto turguje pardavėjų gerokai daugiau nei pirkėjų: nedaug vietinių įperka šviežią avieną, kurios kilogramas kainuoja maždaug keturis dolerius, nedaug ką domina ir žuvų pardavėjų liaupsinami gyvi eršketai – už kilogramą sveriančią žuvį prašoma kiek daugiau nei vienuolikos dolerių.
Kilogramą rūkytos didžiojo eršketo filė siūloma įsigyti už 35 dolerius, tiek pat sidabrinės pilkosios kefalės – už pustrečio dolerio. Kefalės ikrus pardavinėjanti Anna už kilogramą delikateso prašo 1200 dolerių. Mergina šypsodamasi pasakoja, jog ką tik pro šalį praėjusi į Avazoje vykstančią konferenciją gamtinių išteklių tema atvykusių verslininkų grupė išpirko beveik viską. Kiekvienas verslininkas, anot jos, įsigijo nuo penkiasdešimties iki šimto gramų ikrų, kad turėtų kuo smaguriauti grįžę į viešbutį. Anna pasakojo per mėnesį retai kada uždirbanti daugiau nei 250 dolerių.
Daugelis Turkmėnistano gyventojų už buityje naudojamas dujas, vandenį bei elektrą vis dar nemoka nė cento – kažkada tuo pasirūpino ekscentriškasis S.Nijazovas. Avazos kurortas Turkmėnistano piliečiams taip pat taiko lengvatinius tarifus – naktis prašmatniuose viešbučiuose vietiniams kainuoja bent tris kartus pigiau nei svečiams iš užsienio, dažniausiai tarp penkiasdešimties ir šimto dolerių.
Ikrų pardavėja Anna prisipažino dažnai aplankanti Avazą. Mergina pasakojo, jog net ir lengvatinės kainos už naktį ištaigingame viešbutyje didžiajai daliai vietinių yra neįkandamos, tad dažniausiai vykstama vienai dienai – tiesiog pasigrožėti miestu. Anna tvirtino labiausiai esanti sužavėta Avazos fontanų – mergina apgailestavo, kad Turkmėnabašyje iki šiol nesama nė vieno.