Pagyvenęs vyriškis prisiekė Alachu pasirūpinsiąs, jog bet kuris gręžinius ėmęs gręžti asmuo būtų suplėšytas į gabalus. Šeichas Rashashas šyptelėjo pelkėse galint įvykti bet ką.
Pietų Irako pelkės, kurių vietoje kažkada būta legendinio Biblijoje aprašomo Edeno sodo, ilgą laiką garsėja kaip pavojingas kontrabandininkų, plėšikų bei pagrobėjų prieglobstis. Gentys čia gyvena tiesiog virš vieno gausiausių šalyje naftos telkinių. Derybos su vietos gentimis yra vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo kada nors teko susidurti tarptautinėms naftos kompanijoms. Manoma, jog pastarojoje teritorijoje esama tiek naftos, kiek dar niekuomet nebuvo aptikta vienoje vietoje.
Po 2003-aisiais įvykusio amerikiečių įsiveržimo veikiai suimtas ir po kelerių metų mirties bausme nubaustas buvęs Irako prezidentas Saddamas Husseinas pelkių arabus kaltino išdavyste 1980-1988 m. karo su Iranu metu. Norėdamas išvaikyti tarp nendrių stiebų besislapstančius vietinius, S. Husseinas pasirūpino, kad pelkės būtų užtvenktos ir nusausintos.
Imara gentis gyvena pelkės pakraštyje. Bekraštėje dykynėje vis dar galima išvysti palmių, deginto purvo trobelių, užsistovėjusio vandens kanalų ir aprūdijusių vamzdžių – visa tai užsilikę nuo tų laikų, kai čia būta derlingos žemės. Gelbėdamasis nuo alinančio vasaros karščio reguliariai pajudinama palmės šakele šeichas Rashashas pasakojo regioną esant nepaprastai atsilikusį - nėra mokyklų, ligoninių, kelių, elektros, stinga vandens.
Nafta – ilgus metus trukusių karinių konfliktų bei ekonominių sankcijų nualinto Irako ekonomikos stuburas. Bagdadas pasirašė dešimtis susitarimų su naftos kompanijomis, leisdamas eksploatuoti didelę dalį šalies naftos telkinių, iš kurių išgauta nafta galėtų praturtinti Iraką tiek, kiek kažkada praturtino Saudo Arabiją bei užtikrintų milijonus reikalingus suniokotos valstybės atstatymui.
Irake funkcionuojančioms tarptautinėms naftos kompanijoms nuolat tenka susidurti su sunkumais – nuo saugumo stokos iki griūvančios infrastruktūros, logistinių kliūčių bei biurokratijos. Rusijos naftos koncernas „Lukoil“ drauge su konsorciumo partneriu norvegų „Statoil“ eksploatavimo darbams rengia West Qurna Phase Two naftos telkinį, kurio dalis apima Imara genčiai priklausančių ūkių teritorijas, vietiniai baiminasi dėl iškeldinimo.
Dauguma genties narių neraštingi, jų šansai išgyventi už ūkių ribų – daugiau nei abejotini, tad naftos kompanijos reikalaujamos pasirūpinti deramomis kompensacijomis arba užtikrinti iškeldinamiems asmenims darbą.
Šeichas Rashashas pasakoja susitikęs su naftos kompanijų atstovais tam, kad paaiškintų, dėl ko nerimauja jo gentainiai, bei perspėjęs kai kuriuos genties narius esant pasiryžus teikti ieškinius valstybės kontroliuojamai vietos įmonei „South Oil Co.“ reikalaujant išmokėti kompensacijas.
Nesileisdamas į detales, genties galva patikino, jog keletui darbininkų jau buvo sutrukdyta įvykdyti jiems patikėtas užduotis. Pasak jo, kompanijoms atstovaujantys darbuotojai turėjo prailginti kai kuriuos vamzdžius, tačiau teritorijos, per kurią būtų driekęsi prailginti vamzdžiai, gyventojai šiuos įspėjo neleisiantys dirbti tol, kol kompanijos neimsiančios samdyti jų vaikų.
Valstybės kontroliuojamos įmonės „South Oil“ vadovas Dhiya Jaffaras žiniasklaidai neseniai pranešė apie „LUKoil“ sprendimą atidėti “West Qurna Phase Two” naftos telkinio eksploatavimo iki 2013-ųjų, kaip teigiama, iš dalies dėl to, jog kompanijos atstovams nepavyko susitarti su ten įsikūrusios genties atstovais.
D.Jaffaro teigimu, susidurta su problemomis kompensuojant žmonėms nuostolius už žemę, kurios šie netenka. Pasak jo, dalis vietos gyventojų turi oficialius dokumentus, liudijančius žemę esant jų nuosavybe, kiti žemę tik nuomoja, ir tai klaidina tarptautinių kompanijų atstovus.
24 metus trukusiu Saddamo Husseino valdymo laikotarpiu ūkininkams buvo leidžiama gyventi ir auginti pasėlius greta naftos telkinių sudarius metų trukmės žemės nuomos sutartis su Naftos ministerija. Dabar, ūkininkų teigimu, kompensuoti dėl prarandamos žemės patiriamus nuostolius prašomi pareigūnai delsia ir bando vilkinti problemos sprendimą.
Irako naftos ministerija praeityje yra teigusi, jog kai kuriais atvejais valdžia gali pasiūlyti ūkininkams kompensaciją grynaisiais ar žemės sklypu kitoje vietoje, tačiau bet kokiu atveju naftos telkiniai visuomet yra valstybės nuosavybė.
Tikėdamasi išspręsti anksčiau minėtus nesklandumus, Naftos ministerija įsteigė komitetus, kuriems patikėtos derybos su greta “West Qurna Phase Two” ir “Majnoon” naftos telkinių įsikūrusiais gyventojais. Majnoon naftos telkinys bus eksploatuojamas olandų „Royal Dutch Shell“ bei Malaizijos naftos kompanijos „Petronas“.
Netoli Al Chajuto, kur įsikūrusi Imara gentis, gyvenantys kitos genties – Bani Mansour – atstovai sako susiduriantys su analogiškomis problemomis – jiems priklausanti dirbama žemė yra tiesiai virš “West Qurna Phase One” naftos telkinio, kurio eksploatacija didžiąja dalimi užsiima amerikiečių kompanija „ExxonMobil“.
Pasak vietinių, regionas pastaraisiais metais buvo nuniokotas, „South Oil“ prigręžė gręžinių ir nutiesė vamzdžius per pasėliais apsodintus dirbamos žemės plotus, kokiu nors būdu kompensuoti dirbamos žemės savininkų patirtus nuostolius kompanijos atstovai atsisakė.
Genties vadas, šeichas Wafisas Abdul-Razzakas tikino, jog jei jam už tai būtų sumokėję, jis nedvejodamas būtų pasitraukęs iš regiono. Nėra nieko, dėl ko aš trokščiau pasilikti – jokių paslaugų, ligoninės ar klinikos, stinga švaraus vandens, o elektra būna tik dvi valandas per parą, sakė vyriškis.
Kaimelyje, kuriame įsikūrusi Bani Mansour gentis, vandens kanalai jau metų metus pavirtę į užsistovėjusio vandens baseinėlius, pilnus šiukšlių ir nešvarumų. Pūvantis naftos vamzdis tyso ties siauru praėjimu tarp keleto lūšnų. Vamzdžio viduje mėgsta žaisti murzinos vietinių atžalos basomis kojomis.
Vienas genties atstovų Doueiras Azabas guodėsi, jog jauni genties žmonės priversti sėdėti be darbo, o žemę, kurioje užaugintais pasėliais būtų galima gelbėtis nuo bado, atėmė naftos kompanijos. D.Azabas pasakojo, jog naftos gręžinį jam priklausančiame žemės sklype 1973-aisiais išgręžusi Irako valdžia iki šiol neišmokėjo jokios kompensacijos. Tai toks absurdas – gyvename virš naftos ežero, o naudos iš to – jokios, sakė irakietis.