Padavėjų medžioklė kavinėse tęsiasi net ir įpusėjus vasarai

Tenedrįsta skųstis tie, kurie neranda darbo. Jo yra, tik reikia žinoti, kur ieškoti.

Didėjant emigruojančiųjų į užsienį srautui, laisvų padavėjų ir barmenų vietų – apstu. Ypač vasarą, kai kavinės staliukus išrikiuoja ir lauke.

Įsidarbinti bare ar prabangia laikoma lauko kavinėje net neturint panašaus darbo patirties – vieni juokai.

Tačiau yra ir kita medalio pusė – kavinių vadovai skundžiasi, kad šiais laikais rasti gerą ir sąžiningą darbuotoją – nelengva užduotis.

Pirmas bandymas įsidarbinti padavėja – nuolat sausakimšose picerijose. Išsiuntusi elektroninį laišką tinklui „Čili”, po kelių dienų gavau kvietimą ateiti pasikalbėti.

Be manęs, į „Čili” biurą atėjo ir abiturientų pora. „Kai bandžiau įsidarbinti į jų japonų restoraną, per pokalbį sėdėjome šešiese”, – prisiminė jaunuolis.

Jį atlydėjusi mergina nenori dirbti padavėja, svajoja įsidarbinti kosmetikos parduotuvėje. Tačiau picerijos darbuotoja įkalbinėjo ją išbandyti jėgas „Čili”.

„Mambo picoje” po keliolika minučių trukusio pokalbio su administratore turėjau kvietimą ateiti į darbą jau kitą dieną. Tiesa, paprašė atsinešti pasą ir „Sodros” pažymėjimą.

Tai, kad padavėjos darbo nesu ragavusi, atrodo, niekam čia nerūpėjo.

Bandomasis periodas, kaip ir visur, – trys mėnesiai. Tačiau jeigu vadovams nepatiktų, kaip dirbu, arba pati nenorėčiau suktis prie staliukų po 12–14 valandų per parą, bet kada galiu išeiti.

Atlyginimas priklauso nuo darbo valandų. Tačiau, anot administratorės, didžiąją jo dalį sudaro klientų palikti arbatpinigiai – jų su niekuo nereikia dalintis.

Prieš pasiūlant padirbėti picerijos administratorei rūpėjo tik viena – kuriame Vilniaus rajone gyvenu. Mat po vidurnakčio baigę darbą padavėjai ir barmenai turi patys pasirūpinti, kaip grįžti namo.

„Pirmą dieną neišsigąsk – vakare, kai prisirenka daug klientų, čia visi būna pikti, senbuvės padavėjos gali apšaukti, jeigu ko nors paklausi, bet klausk drąsiai. Ir įsiverk mažesnius auskarus”, – paprašė administratorė.

Šioje picerijoje reikalavimai keliami ne tik padavėjų papuošalams, bet ir aprangai. Būtina avėti juodus batus minkštu padu, kad vaikštant nekaukšėtų.

Kelnės taip pat turi būti juodos ir aptemptos – administratorė nebuvo sužavėta, kai pasakiau, jog turiu tik plačias linines.

Nors dirbti galėjau jau kitą dieną po pokalbio, tęsti eksperimentą nutariau didesnėje kavinėje. Nuvykau į bene gražiausioje vietoje Vilniuje įsikūrusį pramogų ir poilsio centrą „Belmontas”.

„Čia visada reikia padavėjų”, – atsakė jauna vasaros lauko kavinės „Belmonto kriokliai” padavėja, kai pasiteiravau darbo. Jau po kelių minučių bendravau su įstaigos administratore.

„Jei esi pilnametė, kada gali pradėti dirbti?” – nevilkindama laiko paklausė ji.

Už darbo pamainą, kuri kavinėje trunka nuo 10 valandos ryto iki maždaug vidurnakčio, padavėjams čia mokama 30 litų. Jei dirbi pusę pamainos – ir atlygis perpus mažesnis.

Naujokams už pirmąsias tris dienas nemokama. Jie gali tikėtis nebent arbatpinigių.

Sutarus dėl darbo lieka tik pasirūpinti drabužiais. Juodi batai, juodos kelnės, balti marškiniai – tarsi visiems Vilniaus padavėjams tai būtų privaloma uniforma.

10 litų už kelnes „Humanoje” ir 50 litų už batus kiniškų prekių parduotuvėje – tiek man kainavo pradėti padavėjos karjerą.

Išleisti keliasdešimt litų rūbams nebuvo gaila, nes tikėjausi, kad netrukus šiuos pinigus atgausiu, juk prestižinėmis laikomose kavinėse palikti arbatpinigių – gero tono ženklas.

Tačiau pirmoji darbo diena „Belmonto kriokliuose” uždarbiu nė nekvepėjo. Mano mokytoja tą dieną buvusi padavėja net neleido aptarnauti klientų – juk būčiau atėmusi iš jos arbatpinigius.

Kad patekau į nelabai draugišką kolektyvą, supratau vos įlipusi į mikroautobusą, kuris darbuotojus nuveža į darbą, o vakare – namo.

Nuo pat 10 valandos ryto visi paniurusiais veidais, o pokalbių tema viena – kaip tingisi dirbti.

Į kavinę darbuotojai renkasi likus porai valandų iki jos atidarymo.

Per tą laiką reikia nuvalyti stalus, išdėlioti valgiaraščius, nublizginti įrankius.

Pamačiusi, kokiomis mazgotėmis padavėjos čia blizgina įrankius, daugiau niekada čia nebevalgysiu. Dėmėtos ir riebaluotos audinių atplaišos iki kitos įrankių partijos valymo džiūsta ant eglės, augančios greta staliukų, šakų.

„Kaip smirdi”, – trindamos vandens lašelius nuo metalinių įrankių raukėsi padavėjos, tačiau atsinešti švarių šluosčių nė vienai nešovė į galvą.

Atrodo, aptarnaujančiam personalui į klientus šioje įstaigoje – nusispjauti. Atėjusių klientų čia nelabai kas pasitinka, o išeinantiesiems „viso gero” pasako nebent pro šalį einanti padavėja.

Vasaros kavinėje pagrindinėje erdvėje – 40 staliukų, juos aptarnauja apie dešimt padavėjų, tačiau juos prisikviesti išties sudėtinga. Padavėjos kreipia dėmesį tik į joms priskirtus staliukus, kitų klientų jos tarsi nemato.

Prieiti prie kliento ir paklausti, ar jam ko nors netrūksta, – mažmožis, kuriam negaištama laiko. Jei klientas nori dar ko nors užsisakyti, gali pamoti ranka arba pats prieiti prie baro.

Tiesa, kai kurios padavėjos po lauko kavinę laksto lyg patrakusios. Tačiau dauguma nepaiso net elementariausių klientų prašymų.

Vienai garbaus amžiaus moteriai užsisakius cepelinų be padažo, padavėja, nors ir matydama, kad lėkštėje – kalnas grietinės, nunešė ją klientei.

„Nevalgykite tos grietinės”, – patarė viešniai.

Įdomu tai, jog „Belmonto krioklių” padavėjai stebisi, kodėl klientai palieka taip mažai arbatpinigių.

Restorano administratorė į darbuotojų bendravimą su klientais taip pat nekreipia dėmesio. Atrodo, pagrindinė jos užduotis – jaunus vaikinus ir merginas įbauginti, kad nemaigytų mobiliojo telefono, rūkyti eitų po vieną ir priiminėtų staliukų užsakymus telefonu.

„Čia – sukarinta darbo stovykla, visi iš čia bėga nė mėnesio neišdirbę”, – pasiskundė viena padavėja. Apie tai, kad kitą dieną neateisi į darbą, nieko nereikia informuoti, mat beveik visi dirba be sutarčių. Negana to, padavėjai išmokyti neduoti klientams čekių.

Baigę darbą ketvirtą valandą ryto ir nusnūdę vos kelias valandas padavėjai į sostinės Senamiestyje įsikūrusį restoraną „Dominikonų karčema” renkasi geros nuotaikos.

Keli čia dirbantys vaikinai laido juokelius ir draugiškai vieni iš kitų šaiposi. Bet vos tarpdury išvysta svečią, kaipmat pasikeičia – tampa mandagūs.

Įsidarbinti šiame restorane irgi nebuvo sudėtinga.

Man patarė gyvenimo aprašymą atsiųsti elektroniniu paštu.

Penktadienį išsiuntusi trumpą laišką, po pusvalandžio sulaukiau skambučio, o jau sekmadienį susipakavusi anksčiau įsigytą uniformą išėjau į darbą.

Šiame restorane patys padavėjai suinteresuoti mokyti naujoką, kad šis kuo greičiau taptų komandos nariu. Todėl, priešingai nei „Belmonto kriokliuose”, čia padavėjai skatino eiti pas klientus.

„Tik atsipalaiduok, viską išmoksi”, – draugiškai patarė jaunuoliai. Tą dieną buvau išmokyta ne tik tinkamai ant stalo išdėlioti įrankius, bet ir dirbti su kasos aparatu.

Ir įrankius šveisti čia malonumas – visos šluostės švarios. Dėl to neatsisakiau visiems darbuotojams tą dieną paruoštų koldūnų – restorano virtuvė pasirodė patikima.

„Aš nedirbu ten, kur man nepatinka. Čia dirbu beveik metus. Vadinasi, viskas gerai. Svarbiausia – gerai aptarnauti kiekvieną klientą, bet kai jų nėra, gali daryti ką nori”, – papasakojo vienas „Dominikonų karčemos” padavėjų.

Sekmadienį šiame restorane žmonių beveik nebuvo, tačiau padavėjai nesuko sau galvos – arbatpinigių jie gaus kitą dieną.

„Pavaikysime, kad suprastum, koks tai darbas”, – šyptelėjo kolega, kai atėjau padirbėti pirmadienį per pietus. Privalėjau spėti aptarnauti kone vienu metu prie trijų staliukų papietauti susėdusius žmones.

Tuomet ir supratau, ką reiškia dirbti padavėja – kol vieniems neši duoną, kiti jau baigia valgyti sriubą, tad reikia nurinkti indus. O virtuvėje jau skamba skambutis. Vadinasi, antrieji patiekalai taip pat paruošti. Bėgu iš vieno kavinės galo į kitą.

Maždaug per valandą uždirbau 9 litus. Mano patyrę kolegos per dieną vidutiniškai uždirba šimtą litų arbatpinigių.

Neseniai sostinės Vilniaus gatvėje pradėjusioje veikti terasoje „Boom boom” klientus vis dar aptarnauja patys savininkai. Todėl įsiprašyti į jų kolektyvą nebuvo sunku. Pakako užsukti ir pasakyti, kad noriu dirbti.

„Kol viskas įsivažiuos, miegu po 3–4 valandas per parą, todėl ieškome patikimo žmogaus. Gerą darbuotoją rasti sunku”, – kalbėjo baro šeimininkė Indrė.

Bet man leido pabandyti. Tiesa, neslėpė, kad daug neuždirbsiu, o pavargti teks.

Savaitgalį į terasą atėjau sutartu laiku, apie 18 valandą. Šeimininkų dar nebuvo. Po keliolikos minučių pasirodžiusi moteris paaiškino, kad paskutinius klientus išleido apie 6 valandą ryto – ištvermingi vyrai šventė gimtadienį.

Nuvalėme stalus, sudėjome nešvarius indus į indaplovę – kol pasirodys pirmieji klientai, turėjome laiko pasišnekučiuoti ir išgerti kavos.

„Dirbant prie baro pasitaiko visko. Kokių tik klientų nebūna – ir šypsotis reikia, ir klausytis jų, ir išgerti su jais tenka. Bet apsimeti blondine, ir viskas gerai”, – juokėsi jauna terasos šeimininkė.

Pasak jos, jei nori, kad klientai ne tik paliktų arbatpinigių, bet ir sugrįžtų kitą kartą, reikia gerai pamalti liežuviu ir nuolat šypsotis.

Tą vakarą teko ne tiktai aptarnauti, bet ir pašokti su vienu įsilinksminusiu baro svečiu, išklausyti gyvenimo istorijų.

Iš pradžių nuoširdžiai pabandžiau gilintis į vienišo vyro pasakojimą.

Tačiau vėliau supratau, kad nebūtina atidžiai klausytis, užtenka pritariamai linkčioti galva. Žmogus tiesiog nori kalbėti – apie savo meilę, karą išgyvenusią senelę, praėjusių Joninių nuotykius ir mėgstamą muziką.

Nors ir stengiausi negirdėti, įkaušusio vyro istorijos išvargino labiau nei lakstymas su padėklu.

Padavėjo darbas, kad ir ką rodytų Holivudas, nėra nei romantiškas, nei juolab lengvas. Tačiau jo yra, bent jau vasarą. O įsidarbinti Vilniuje padavėju, matyt, gali bet kuris pilnametis, kartais net neturėdamas asmens dokumento ir nemokėdamas nė vienos užsienio kalbos.

Pramogų ir poilsio centro „Belmontas” vadovas

„Pas mus yra padavėjų, dirbančių jau 5–6 metus. Vadinasi, ne viskas taip blogai.

Vasarą padirbėti dažniausiai ateina studentai. Stengiamės priimti tuos, kurie jau turi panašaus darbo patirties. Tačiau kiek pats matau, iš pradžių visi sako, kad labai nori dirbti, o jau per pietus jaučiasi pavargę ir pradeda rodyti kaprizus.

Padavėjus mokome ne tik bendrauti su klientais, bet ir stalus prižiūrėti. Kuo toliau, tuo daugiau dėmesio viskam skiriame, nes sulaukiame lankytojų pastabų.

Neseniai pas mus su personalu pradėjo dirbti buvęs didelio restoranų tinklo vadovas. Jis beveik kasdien čia būna, pats prižiūri, kaip dirba žmonės.

Kai priėmėme šį žmogų, padaugėjo nepatenkintųjų darbu pas mus.”

Terasos „Boom Boom” bendraturtis

„Būna, kad man skambina pažįstami ir klausia, ar negalėčiau į darbą priimti jų vaikų. Tačiau tokių įsipareigojimų vengiu, nes įdarbinti draugo dukterį, žmoną ar pažįstamą – didelė atsakomybė. Tektų mokyti dirbti, nurodinėti – atsirastų vidinis konfliktas.

Jeigu naujas žmogus nori ne tik nunešti lėkštes ar vien pilstyti alų, o normaliai pabarmenauti, reikia mokytis. Pagrindinių žinių apie gėrimus, kokteilių, kavos ruošimą ir svarbiausių įgūdžių galima įgyti per kelias savaites.

Tačiau kitas dalykas yra komunikabilumas. Barmenas, padavėjas neturi bijoti žmonių, turi eiti ir su jais bendrauti. Tokias savybes žmogus turi turėti iš karto. Jų įgauti gali nebent per ilgą laiką.

Kol kas planuojame bare darbuotis dviese, patys. Papildomų žmonių ieškosime nebent padėti mums savaitgaliais.”

Restorano „Dominikonų karčema” vadovė

„Šiuo metu būsimas krepšinio čempionatas yra sukėlęs psichozę. Darbuotojų poreikis yra didesnis, dėl to gerų darbuotojų rasti sunkiau.

Galbūt kiti restoranai darbuotojams prižada nežinia ką, juos taip prisivilioja, bet mes jau porą savaičių niekaip nerandame žmonių. Jau dvi savaites kviečiame dirbti ir padavėjus be patirties. Vasarą visi nori dirbti Palangoje.”

Restoranų „La Provence”, „Žemaičių smuklė” savininkas

„Problemų dėl padavėjų turime ir mes. Dėl aptarnavimo kokybės skundų gauname daugiau negu dėl virtuvės darbo. Tačiau pas mus dirba padavėjas, kuris kitais metais išeis į pensiją, – šį darbą jis dirbo visą gyvenimą.

Tačiau tokių savo darbą dievinančių padavėjų yra vos 10 procentų. Kas visi likę? Tie, kurie neranda savo vietos gyvenime, ne patys gabiausi ir ne patys gražiausi.

Padavėjo profesija Lietuvoje vertinama kaip nevykėlių profesija. Tačiau tai lygiai toks pat garbingas darbas kaip ir kiti. Geras padavėjas turi būti itin subalansuotų smegenų, gerai psichologiją išmanantis, lankstus ir kantrus žmogus.

Geras padavėjas gali dirbti bet kokį darbą, tačiau ne bet kas gali dirbti padavėju.

Dažnai tėvai stumia savo vaikus padirbėti padavėjais, kad jie taptų savarankiškesni. Tačiau jei vaikas nenori, jis dirbs blogai. Tokių darbuotojų dažniausiai atsiranda vasarą.

Taip pat blogai, kai padavėjai Lietuvoje ima dirbti tik dėl arbatpinigių. Jie įvertina klientą, nustato, ar jis paliks arbatpinigių, ir jei mano, kad nepaliks, nesistengia jo tinkamai aptarnauti. Tai yra bloga praktika.

Mums kiekvienas svečias yra karalius. Tačiau nesame tarnai. Turi būti abipusė pagarba.

O kol kas Lietuvoje ne visi gerbia aptarnaujantį personalą. Jeigu svečias padavėją kvies švilpdamas ir rėkaudamas, jam ir į lėkštę galima prispjauti.

Apskritai Lietuvoje nėra nei padavėjų rengimo, nei arbatpinigių kultūros. Jeigu padavėjai būtų normaliai rengiami ir turėtume normalią arbatpinigių kultūrą, gal žmonės ir dirbtų geriau.

Tačiau pirmiausia žmogus turi turėti vidinę kultūrą. Jei jis ką nors mėgins daryti nenatūraliai, nieko neišeis.”

Laikinai einanti Lietuvos darbo biržos komunikacijos skyriaus vedėjo pareigas

„Prieš dvi savaites bedarbių sumažėjo 3,8 tūkstančio.

Sezoninių darbų pasiūla šiemet atsirado ankstyvą pavasarį, ypač daug darbo pasiūlymų sulaukėme gegužę. Palyginti su praėjusiais metais, tokių darbų poreikis išaugo beveik tris kartus.

Daugiausia sezoninių darbų pasiūlymų užregistruota pajūrio regione – Klaipėdoje, Palangoje, Kretingoje. Ieškoma virėjų, barmenų, padavėjų, kambarinių, indų plovėjų.

Maždaug ketvirtadalis sezoninių darbų yra statybų sektoriuje. Šiuo metu yra apie 450 laisvų sezoninio darbo vietų, 39 jų – padavėjams, barmenams. O nuo sausio iki gegužės buvo įregistruota apie 1,3 tūkst. laisvų darbo vietų šių profesijų atstovams.

Įsidarbinant padavėju reikia kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, sveikatos pažymos.

Šiuo metu darbo biržos duomenų registre – 231,2 tūkst. bedarbių.”

Vasarą Palangos kavinėse darbuojasi šimtai sezonui priimtų darbuotojų, tačiau darbdaviai ne visuomet lieka patenkinti jų darbu.

Kavinės „Feliksas” (nuotr.) ir restorano „Žuvinė” savininkė Rūta Sakalauskienė teigia, kad Palangos kavinės jokios kvalifikacijos neturintiems darbuotojams vasarą tampa savotiškomis profesinio rengimo mokyklomis.

Prieš sezoną R.Sakalauskienė į vieną vietą turėjo dešimt norinčių dirbti, tačiau nelengva iš karto atsirinkti galintį ir norintį dirbti.„Padirba savaitę ir pradeda niurzgėti, kad jam per sunku. Su tokiu tenka išsiskirti. Gerai, kad į jo vietą turime kitą kandidatą, bet ir vėl loterija”, – pasakojo verslininkė.

Anot R.Sakalauskienės, geriausi darbuotojai yra studentai, kurie moka užsienio kalbų, nesivaržo bendrauti su klientais. Jie dažniausiai įdarbinami padavėjais.

Šiemet nemažai buvo norinčių dirbti vidutinio amžiaus moterų, atvažiavusių net iš Skuodo ar Jurbarko. Jos nebijo juodo darbo ir yra nepamainomos pagalbininkės virtuvėje, dirba indų plovėjomis. Tačiau su jomis kita bėda. Dažnai tokios moterys – taurelės mėgėjos, nevengia praleisti darbo dienos.

Didžiausia darbuotojų kaita – tarp besimokančių ar šiemet mokyklą baigusių jaunuolių. Jie įsivaizduoja, kad viską išmano, nori uždirbti daug, tačiau sunkaus darbo vengia.

Kavinės „Molinis ąsotis” savininkas Klaidas Pakutinskas šiais metais priverstas nuolat ieškoti naujų darbuotojų, nes daugelis išvažiuoja dirbti į užsienį. Praėjusį mėnesį dėl šios priežasties kavinė atsisveikino jau su 4 darbuotojais.

„Norinčių dirbti į jų vietą randame iš karto, tačiau bent šiokią tokią darbo kavinėse patirtį turinčių žmonių net labai trūksta”, – sakė palangiškis.

Ištisus metus dirbančios kavinės „Elnio ragas” savininkas Raimundas Kubilius prieš kiekvieną sezoną sulaukia būrio ieškančių sezoninio darbo.

„Mane pribloškia pirmas jų klausimas: „kiek mokėsite? Aš tuomet jiems atsakau, galbūt jūs man turėsite primokėti už tai, kad išmokysime dirbti virėjais ar padavėjais”, – jaunuolių mąstysena stebėjosi verslininkas.