50 proc. studentų norėtų turėti nuosavą verslą, 80 proc. iš pastarųjų jau yra žengę nors žingsnį svajonės link.
Pasak populiariausio pasaulyje mobiliųjų žaidimų ir programų tinklalapio „GetJar” įkūrėjo Iljos Laurso, tokie skaičiai būdingi visam pasauliui. Lietuva – ne išimtis.
Tačiau mūsų šalyje slypi keletas pavojų. Jaunimui stinga žinių, kaip pradėti verslą. Dažną apakina ir greito pelno siekis – užuot siekęs didinti verslo vertę ir investuoti, jaunasis verslininkas nori iškart mėgautis uždarbiu.
Ryžtą tramdo ir sudėtinga teisinė bei mokesčių sistema, taip pat korupcija ir įsitikinimas, kad bus sunku konkuruoti su šešėliniu verslu.
Verslumą stabdo kuklumas
„Yra keli verslumo apibrėžimai. Tačiau jei verslumas – noras pradėti verslą, tai lietuviai yra versli tauta”, – mano I.Laursas.
Tačiau yra ir kitas apibrėžimas: verslus tas, kuris pasinaudoja kiekviena galimybe, žino ir moka, kaip bet kurią situaciją panaudoti savo naudai.
„Tarkime, Niujorke įsėdęs į taksi išgirstu pasiūlymą naudotis vairuotojo paslaugomis tiek, kiek noriu. Jis prisiderina prie mano darbotvarkės visas septynias dienas.
Toks elgesys – jau nebe noras rizikuoti, o sugebėjimas pasinaudoti galimybėmis.
Lietuva šiuo atžvilgiu smarkiai pralaimi tokioms šalims kaip Izraelis ar Amerika. Lietuviams užkalbinti žmogų nekuklu.
Tačiau nereiškia, kad tai blogai. Tiesiog reikia tai žinoti ir pasistengti prisitaikyti”, – patarimus jaunimui Pasaulio lietuvių ekonomikos forumo (PLEF) metu dalijo I.Laursas.
Jis savo verslą pradėjo prieš vienuolika metų: namuose, turėdamas penkis darbuotojus ir tiek pat kompiuterių.
Reikalams gerokai įsibėgėjus verslininkas sulaukė ir investuotojų paramos.
Svarbiausia – žmonės ir idėjos
Anot I.Laurso, pirmiausia lietuviams reikėtų ieškoti nišų interneto versle. Mat lietuviai yra išsilavinę, o apie technologijas nutuokia daugiau nei dažnas užsienietis.
I.Laursui pritarė ir garsus pokerio lošėjas, verslininkas, lažybų bendrovės „TonyBet” savininkas Antanas Guoga. Pasak jo, Lietuvoje itin perspektyvus informacinių technologijų (IT) sektorius, tad jaunimas turėtų pasirūpinti, kaip savo žinias parduoti užsieniui.
„Kaip parodė I.Laurso pavyzdys, pradėti verslą nereikia didelių sąnaudų. Užtenka suburti nedidelį kolektyvą, kuris norėtų aukotis bendram tikslui. Juk negali iškart mokėti didelio atlyginimo”, – sakė pokerio lošėjas.
A.Guoga tai įrodė savo pavyzdžiu: pradėjęs nuo trijų darbuotojų, jis subūrė kelias bendroves su keliasdešimt kartų didesniu kolektyvu.
„Svarbu parodyti žmonėms, kad juos ne išnaudoji, o laikai lygiaverčiais. Žmonės turi tikėti tuo, ką darai. Jei to pasieki, tuomet tavo įmonės galimybės kur kas didesnės”, – sakė A.Guoga, daugiausia laiko darbo reikalais praleidžiantis Londone, tačiau ketinantis visiškai įsitvirtinti Lietuvoje.
Verslo įmonių jis turi Vokietijoje, Amerikoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje.
Praverčia žvilgsnis iš šalies
Dar vienas sėkmingas pavyzdys – Lietuvoje jaunimo mėgstamas kavinių tinklas „Coffee Inn”. Jo bendrasavininkis ir vadovas Nidas Kiuberis įsitikinęs, kad lietuviai – labai verslūs ir veržlūs.
„Mums derėtų dažniau į save pasižiūrėti kitų akimis. Kad ir latvių. Jie mano, kad mes – veiklūs ir užsispyrę.
Mes dirbame ir kaimyninėje šalyje. Latviai sakė, kad esame kaip spyruoklė: persistengiame iškart atidarydami tris kavines”, – pasakojo N.Kiuberis.
Tačiau, anot jo, lietuviai linkę nesidalyti savo verslu su kitais, o į partnerius žvelgia įtariai. Taip pat lietuviai pamiršta pasidžiaugti versle patyrę sėkmę.
Gąsdina mokesčių sistema
Pasak „GetJar” vadovo I.Laurso, lietuvius nuo savo verslo neretai atgraso keletas baimių. Viena jų – mokesčių ir teisinių dalykų išmanymo stygius.
„Pradėdamas verslą jautiesi it nerdamas į šaltą vandenį, o jei prisideda ir papildomas nerimas dėl įstatymų ir mokesčių, ryžtas ir noras išgaruoja. Lietuvos mokesčių sistema – viena sudėtingiausių pasaulyje.
Valstybė tikrai nenuskurstų, jei pirmuosius metus verslininkas nekreiptų dėmesio į mokesčių subtilybes.
Po metų jis pasisamdytų profesionalų buhalterį, būtų priverstas pats atlikti auditą, nes to reikalautų partneriai ir investuotojai.
Ilgainiui jo verslas tikrai taptų švarus”, – įsitikinęs I.Laursas.
Anot jo, su darbuotojais atsiskaitydami vokeliuose verslininkai siekia padidinti pelną, bet taip daroma žala įmonės vertei. Mat taip besielgianti bendrovė negali būti kotiruojama biržoje, jos niekada niekas nepirks.
„Atsidūręs biržoje gali uždirbti šimtus kartų daugiau nei dalydamas darbuotojams vokelius. Tačiau verslininkai dažniausiai taip elgiasi ne norėdami būti nesąžiningi – jiems tiesiog stinga žinių”, – doro verslo pranašumus vardijo I.Laursas.
Emigracija – ne blogis
Į PLEF susirinkę verslininkai daug dėmesio skyrė ir jaunimo emigracijai, svarstė, ką daryti, kad gimtinė būtų patraukli jaunimui.
„Ne tik Lietuvoje aukštas jaunimo nedarbo lygis. Taip yra visoje ES.
Nereikėtų muštis į krūtinę ir kaltinti vien save”, – mano bendrovės „Strategic Staffing Solutions International” vadovas Lietuvoje Andrius Francas.
Jis mano, kad baimintis dėl svetur išvykstančių protų nederėtų: „Juk didelėms tarptautinėms bendrovėms ateiti į mūsų šalį impulsą suteikė su Lietuva susiję žmonės, gyvenantys tose valstybėse, kuriose jos veikia.
Jauni lietuviai gali įsitvirtinti didelėse tarptautinėse kompanijose ir vėliau prisidėti prie plėtros Lietuvoje.
Negalima trenkti koja į duris ir liepti visiems grįžti. Jei mokslininkas įsitvirtino svetur, jam reikia leisti ten būti, nes jis duos naudos pasauliui.”
Kelią užkerta patirties stygius
Rita Karavaitienė
Personalo įmonės „CV Online” atstovė
„Jaunimo nedarbo lygis Lietuvoje aukštas – apie 30 proc. Be aukštojo išsilavinimo, iš pretendentų reikalaujama mokėti užsienio kalbų. Šiuo metu, be anglų, vokiečių, lenkų, rusų, vis paklausesnės tampa italų, ispanų, prancūzų, Skandinavijos šalių kalbos.
Taip pat tarp darbdavių reikalavimų yra ir asmeninės savybės – ryžtingumas, veržlumas. Tačiau jauni žmonės dažnai būna pernelyg ambicingi. Tarkim, atėję į pokalbį jie sako po dvejų metų įsivaizduojantys save skyriaus vadovais.
Darbdaviai dažnai kelia dar vieną reikalavimą, kuris, deja, užkerta kelią jaunam žmogui, – tai darbo patirtis.
Lietuva yra paslaugų šalis, ne gamybos, ne žemės ūkio. Todėl daugiausia reikia pardavimo vadybininkų, prekybininkų, finansų, administravimo sričių specialistų. Pamažu atsigauna transporto sritis.
Jaunam žmogui būtina nuo ko nors pradėti – kad ir nuo žemiausio laiptelio, imtis trumpalaikių projektų, savanorystės. Svarbu, kad jaustumeisi reikalingas. Jei per metus po studijų nesusirandi darbo, kyla didelė grėsmė, kad bedarbiu tapsi ilgam.”