Konkurenciją geriausiai užtikrintų aktyvi rinka, o ne kova su jos nebuvimo pasekmėmis, baudos, mano Š.Keserauskas. Tačiau nedaug lėšų turinčiai tarybai nelieka laiko net įvertinti įstatymų projektų ir įspėti, kurie jų gali sukelti problemų.
„Įstatymai Konkurencijos tarybai suteikia tokią nepriklausomybę, kokia yra ne visur pasaulyje. Bet jei neturi priemonių tyrimams atlikti, neturi žmonių – tai kas iš to teisinio nepriklausomumo?“ - sakė jis interviu lrytas.lt.
- Kainos Lietuvoje auga. Kai kuriuose sektoriuose – greičiau nei užsienyje. Kodėl?
- Kartais kainos kyla dėl objektyvių priežasčių, nesusijusių su konkurencijos teisės pažeidimais. Jei kainos kyla dėl pažeidimų, tai jau mūsų kompetencija – lieka klausimas, ar turime pajėgumų tiems pažeidimams nustatyti.
Su konkurencijos trūkumo pasekmėmis galime kovoti, kiek tik norime. Svarbiau būtų stiprinti laisvą rinką, naikinti neprasmingus ribojimus į ją įeiti. Dėl kai kurių ribojimų atliekame tyrimus. Žinoma, yra ir biurokratija, korupcija, o tai galbūt atbaido naujus žaidėjus įeiti į Lietuvą.
Kuo daugiau žaidėjų rinkoje, tuo sunkiau susitarti bei tuo nestabilesni yra karteliai, nes atsiranda noras apgauti kitus kartelio narius.
Bet būna, kad trijų žaidėjų oligopolija tampa labai konkurencinga, o šešių žaidėjų oligopolija – stagnuojanti ir apmirusi. Svarbiausia – kokios kliūtys įeiti į rinką, taip pat kokia teisinė aplinka.
Apie padėtį konkrečiose rinkose kalbėti galėčiau tik atlikęs tyrimą. Bet paprastai konkurencija pakankamai gerai veikia rinkose, kur pardavinėjamos prekės į Lietuvą lengvai atvežamos, lengvai juda šalies viduje. Tokių rinkų Lietuvoje nemažai.
- Kodėl itin retai pagaunami stambieji konkurencijos pažeidėjai?
- Tam vien tarybos pajėgumų neužtenka. Reikia geresnio bendradarbiavimo su žmonėmis, organizuojančiais viešuosius pirkimus, kad būtų atkreiptas dėmesys, kas vyksta. Be to, amnestijos programa neveikia veiksmingai.
Tokia programa lėmė proveržį aiškinantis kartelius Europos Sąjungos šalyse bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji reiškia, kad pirmas prisipažinęs ir kitus įdavęs kartelio narys nebaudžiamas. Kartais net prasideda lenktynės, kas bus pirmas.
Lietuvoje nuo 2008-ųjų buvo sulaukta dviejų prisipažinimų. Galima diskutuoti, ar dėl tų prisipažinimų buvo iškeltos rimtos bylos, tačiau vis dėlto jų bent buvo.
Ne įmonės skundžia įmones, o konkretus žmogus vienoje įmonėje skundžia konkretų kitos įmonės žmogų. Lietuvoje ryšiai tarp žmonių yra labai glaudūs. Šalis gerokai mažesnė, nei JAV. Kartelio partneris gali būti tavo labai geras pažįstamas. Galite gyventi gretimuose namuose, vaikai gali eiti į tą pačią mokyklą.
Manau, reikia stengtis ugdyti pasitikėjimą, aiškiai parodyti, kas vyks, jei bus prisipažinta, taip pat - kokio prisipažinimo tikimės. Nes verslininkai mėgsta tikrumą. Jei jie mumis nepasitiki, tai įstatymai gali būti patys tobuliausi, tačiau niekas jais nesinaudos. Turime tiesiog gerai dirbti.
- Konkurencijos tarybos skiriamos baudos paprastai nebūna didelės, o ir skiriamos ne dažnai. Ar tai nesumažina atgrasomojo poveikio?
- Mes prižiūrime Reklamos ir Konkurencijos įstatymų pažeidimus. Reklamos bylose baudos yra nedidelės.
Baudos už konkurencijos pažeidimus priklauso nuo įmonės dydžio. Stambiausia galima bauda – dešimtadalis įmonės pajamų. Tai įmonei būtų daug, bet jei įmonė nėra didelė, tai keliasdešimties tūkstančių litų bauda rinkai įspūdžio nepadarytų. Tad ir atgrasomasis poveikis yra mažesnis.
O iki šiol dažniausiai tarybai pavykdavo išsiaiškinti kartelinius pažeidimus, ypač viešuosiuose pirkimuose, kuriuos atlikdavo tik mažos įmonės.
Beje, niekas nėra padaręs tyrimo, koks yra baudų ir sankcijų atgrasomasis poveikis Lietuvoje. Taryba tik dabar pradėjo vertinti, kokį poveikį mūsų veiksmai daro rinkai. Apie rezultatus kalbėti per anksti.
- Prekybos tinklams suvaldyti pernai balandį buvo priimtas net specialus įstatymas, apribojantis, kaip jie gali dirbti su savo tiekėjais. Jo įgyvendinimą prižiūri Konkurencijos taryba. Kokie jo rezultatai?
- Specialus įstatymas galioja nelabai ilgai, gal per anksti sakyti, kokios jo galiojimo pasekmės.
Mūsų veiksmai įgyvendinant šį įstatymą nemaža dalimi priklauso nuo to, ar gausime geros informacijos apie pažeidimus iš prekybos tinklų tiekėjų.
Viešai besipiktinančių tiekėjų yra daug, bet dažniausiai arba niekas iš viso nepateikia reikalingos informacijos, arba pateikiama informacija būna labai fragmentiška. Tai suprantama – niekas nenori konfliktuoti su stambiomis įmonėmis.
O jei nesulaukiame pakankamai įrodymų, kad pažeidimas įvyko, tai kaip galime juos surinkti patys? Šis įstatymas mums numato mažiau galių, nei Konkurencijos įstatymas. Pastarąjį taikyti galime tik jei kuris nors tinklas yra pripažįstamas turintis dominuojančią galią.
Šis įstatymas gina tiekėjus nuo prekybų tinklų. Pasaulyje paprastai laikoma, kad jei prekybos tinklai stipriai konkuruoja dėl pirkėjų, tai jų turima didelė galia derėtis su tiekėjais nėra svarbi problema. Nes tokiu atveju išsiderėtas nuolaidas prekybos tinklai bus suinteresuoti perduoti pirkėjams.
Taigi konkurencija dėl pirkėjų yra svarbiau, nei prekeivių santykiai su tiekėjais.
Norint pagerinti konkurenciją tarp prekybos tinklų svarbu stengtis atverti rinką naujiems pardavėjams. Pavyzdžiui, jei konkrečioje vietoje jau veikia trys prekybos centrai, gal ketvirtą parduotuvę reikėtų leisti statyti tik šioje vietoje dar nedirbančiam prekybos tinklui. Jei ten bus geresnė konkurencija, visiems bus geriau.
- Jūsų institucijos atlyginimai nėra dideli: pirmininkas uždirba 3,8 tūkst. litų, specialistai 1,9-2,5 tūkst. litų. atskaičius mokesčius. Kas pritraukia žmones dirbti pas jus, o ne versle?
- Metinis mūsų biudžetas ir darbuotojų atlyginimai matomi internete. Nėra ką prie tų skaičių pridurti – jie nedideli. Žmonių, kurie nori čia dirbti, atsiranda, nes darbas įdomus, bet negalima pasikliauti mintimi, kad idealistų niekada netrūks ar kad dabar dirbantys žmonės nepasitrauks.
Lūkesčiai, susiję su Konkurencijos taryba, yra labai dideli. Jei rimtai norime, kad lūkesčiai būtų įgyvendinti, juos reikėtų pagrįsti atitinkamu finansavimu.
Įstatymai Konkurencijos tarybai suteikia tokią nepriklausomybę, kokia yra ne visur pasaulyje. Bet finansavimas yra silpnoji mūsų pusė. Nes jei neturi priemonių tyrimams atlikti, neturi žmonių – tai kas iš to teisinio nepriklausomumo?
Jei pinigų skyrimas priklauso nuo kažko, kas gali kasmet spręsti, kiek skirti pinigų, faktinis nepriklausomumas gali likti labai menkas. Tų pinigų trūksta ne automobiliams ar brangiems baldams pirkti, o tam, kad taryba turėtų kompiuterius ir programinę įrangą tyrimams geriau atlikti, analizuoti paimtą informaciją.
Taip pat tam, kad taryba galėtų pritraukti ir išlaikyti kvalifikuotus žmones. Konkurencija yra unikali teisės sritis, jos specialistų nedaug. Kiekvienas yra be galo brangus.
Viešai esame paskelbę, kad vykdome apie 20 vykstančių tyrimų. Kiti nėra vieši. Nors dešimt kartų didesnėje konkurenciją prižiūrinčioje komisijoje Didžiojoje Britanijoje, kur dirbau, tyrimų atliekama mažiau.
Pagal dabartinius įstatymus privalome pradėti tyrimą pagal beveik visus gaunamus skundus. Užuot skyrusi visas jėgas svarbiausiems tyrimams, nedidelė žmonių grupė turi tirti viską, kas gaunama. O kiekvienam tyrimui reikia panašaus skaičiaus žmonių, laiko ir pinigų, nors rezultatai skirtingi.
Žmonės užsikasę po bylomis, prevenciniam darbui - tirti, ar valstybė arba savivaldybė neketina priimti teisės akto, kuris ribotų konkurenciją, – laiko nelieka.
Neturiu iliuzijų, kad mūsų atlyginimai kada nors prilygs advokatų kontorai. Bet jie turi būti tokie, kad žmogus karjeros pradžioje ar viduryje sakytų, jog nori čia dirbti, jam tai bus geras laiptelis. Lietuvoje iš privačios praktikos žmonių beveik neateina. Didžiojoje Britanijoje pereidavo net advokatų kontoros partneriai, kurie gaudavo mažesnį, bet pakankamai gerą atlyginimą ir įdomų, specializuotą darbą.
- Politikai ne sykį yra pateikę įtarimų, kad viena ar kita verslo sritis yra sudariusi kartelius. Tarp įtariamų buvo ir bankai, ir drabužių bei avalynės pardavėjai, ir didieji prekybos tinklai. Kiek kartų bandėte patikrinti šiuos teiginius?
- Ar buvo bandyta tirti politikų pateiktus kartelius, ar ne, jūs žinoti negalite. Visi patikrinimai yra atliekami to neviešinant.
Politikai, kalbėdami apie kartelį viename ar kitame sektoriuje, kur auga kainos, mums tikrai nepadeda. Norėdami gauti sankciją patikrinti kartelį, atlikti poėmius įmonių patalpose užtrunkame kelias dienas. Jei įtarimai bus paskelbti viešai, gali įvykti taip, kad po to mes nieko neberasime.
Jei po politikų pasisakymų pradėtume tyrimą, būtų sakoma, kad vykdome politinį užsakymą. Todėl net jei įtarimai pasirodytų esantys pagrįsti, įmonės teisme galėtų ginčyti, kad jas tikrindami mes buvome suinteresuoti.
O jei tyrimo nepradedame, gali nukentėti pasisakančio žmogaus įvaizdis. Nes jis šneka, o taryba nereaguoja.
Gailiuosi, kad nepavyko nusimesti kainų reguliatoriaus įvaizdžio, todėl atsiranda blogų lūkesčių: štai, kainos kyla, o Konkurencijos taryba nieko nedaro. Jei mus vertina pagal kainų kitimą, tai, žinoma, esame vertinami neigiamai. Norėčiau, kad lūkesčiai būtų teisingi. Tada bus prasmė į mūsų veiklą investuoti.
Konkurencijos taryba negali reguliuoti kainų, konstitucinė santvarka tai draudžia. Galų gale nesame tam pasiruošę, nėra specialistų, kurie žinotų, kokios kainos teisingos.
***
Konkurencijos tarybos darbo vertinimas: du balai iš penkių
Konkurencijos tarybos darbą antimonopolinės ir konkurencijos teisės žurnalas „Global Competition Review“ šįmet įvertino dvejomis žvaigždutėmis iš penkių.
Žurnalo apklausti Vilniaus advokatai svarstė, kad didžiausios tarybos problemos - nepakankamai specialistų ir mažas finansavimas. Pinigų neužtenka specialistams samdyti ar naujiems apmokyti.
Teisininkai sakė, kad tarybos specialistai noriai bendradarbiauja, tačiau trūksta specialistų, kurie būtų atėję iš privačiojo sektoriaus.
Aukščiausiai – penkiomis žvaigždutėmis – įvertintos konkurenciją prižiūrinčios institucijos JAV ir Didžiojoje Britanijoje.
Pati Konkurencijos taryba „Global Competiion Review“ nuomonę laiko teigiamu įvertinimu. Pasak jos, vien patekti į žurnalo vertinamųjų sąrašą yra garbė, kuri neteko nei Latvijos, nei Estijos, nei kai kurių kitų Europos Sąjungos šalių institucijoms.