Premjeras Andrius Kubilius (nepamirškime, fizikas, kuriam lyg ir pakaktų profesinės kompetencijos suvokti visą su atomine energetika susijusią riziką), televizijos reporterių paklaustas, ką mano apie Fukušimos katastrofą ir jos pamokas, nevykusiai ir ciniškai, kaip pastaruoju metu jam įprasta, pajuokavo: girdi, atomines elektrines reikia statyti ne ten, kur dreba žemė ar ritasi cunamiai, bet tokiose šalyse kaip Lietuva, kurioms negresia gamtos kataklizmai. Tarsi būtų gavęs paties Aukščiausiojo garantiją, kad ir negrės…
Kiti tautos išrinktieji laikėsi kiek santūriau arba panašaus pobūdžio klausimus tiesiog nuleido negirdomis. Neverta apie tai kalbėti? Akivaizdu, kad valdžios viršūnės neturi supratimo, kaip pavojinga yra žaisti su procesais, kurių suvaldyti žmonija nėra pajėgi. Paprasti Lietuvos piliečiai šįkart, kaip ir daugeliu kitų atvejų, pasirodė esą sąmoningesni už savo išrinktuosius: internetu išplatino pareiškimą, raginantį stabdyti atominės energetikos plėtrą mūsų krašte (kartu su keliomis dešimtimis tūkstančių Lietuvos gyventojų jį pasirašiau ir aš), surengė protesto demonstraciją Vilniuje, sulaukusią (matyt, dėl dalyvių gausos) net ir žiniasklaidos dėmesio, nors ji darosi vis abejingesnė nebulvariniams įvykiams. Subruzdo ir įvairių atspalvių žalieji.
Keletą kartų, tiesa, dėl baltarusių atominės elektrinės, statomos Vilniaus pašonėje, aštriai pasisakė buvęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, tačiau panašu, kad tai šauksmas tyruose, nes dabartinė valdžia šios opios problemos nekėlė ir, regis, nesirengia kelti.
Po to bruzdesys nurimo ir kurį laiką tvyrojo keista nejauki tyla. Dabar, kai rašau šį straipsnį, tylą vis dažniau nutraukia pavienių entuziastų keisčiausi pasisakymai apie branduolinės energetikos perspektyvas. Leonas Ašmantas, buvęs energetikos ministras Kazimiros Prunskienės vyriausybėje, lengvabūdiškai pareiškė: „Milžiniška Japonijos jėgainės Fukušimoje katastrofa duos impulsą daugeliui veiksnių, susijusių su naujų atominių elektrinių statyba, tačiau branduolinė energetika išliks, atsities ir neš naudą žmonijai. Juk ne pati branduolinė energetika bloga savo esme. Nelaimė yra žemės drebėjimas, po to kilęs cunamis ir jo pasekmė – atsijungęs išorinis elektros tiekimas atominei elektrinei. Dėl to sutriko reaktoriaus, o vėliau ir panaudoto branduolinio kuro baseino, kuriame tas kuras laikomas, aušinimas. Trečios kartos branduoliniuose reaktoriuose, kuriuos gamina Prancūzija, Japonija, JAV, Rusija, Pietų Korėja, sustabdžius branduolinę reakciją, reaktorius aušinamas panaudojant gamtos dėsnių galimybes – natūralią aušalo konvekciją, tad papildoma elektros energija sukti siurblius jau nereikalinga. Galima drąsiai tvirtinti, kad juose tokia avarija kaip Fukušimos AE negalima.“
Įdomu, ar kitokios jau irgi negalimos?
Išaukštinęs naujųjų jėgainių technologinį patikimumą, buvęs ministras pridūrė, kad statyti atominę jėgainę Lietuvoje nerealu, nes investuotojų artimiausiu metu dėl įvairiausių priežasčių neatsirasią, tad lietuviams, pasak jo, nieko nenuveikusiems, kad laiku pritrauktų investicijas AE statyboms Visagine, nederėtų šiauštis prieš Baltarusijos statomą elektrinę Astrave.
Netruko atsiliepti ir dar vienas auksaburnis – Kęstutis Masiulis. Kone antrindamas buvusiam energetikos ministrui, Seimo narys suskato gąsdinti tautiečius baisiais padariniais šalies ekonomikai, jei nebus pastatyta sava atominė elektrinė. Buvęs politologas, politikos mokslų pagrindus dėstęs Mykolo Romerio universitete, aiškina: „Lietuvos atominė elektrinė yra pagrįsta ekonomiškai ir jos pastatymas spręstų mūsų ekonomines problemas, o dalis elektros būtų eksportuojama jau sutartais keliais į šiaurę ir pietus. Tuo tarpu rusiškų elektrinių tikslas vienas – sužlugdyti Visagino atominę elektrinę ir išlaikyti Baltijos regioną Rusijos energetikos įtakoje. Ilgą laiką Lietuvos koziris derybose su investuotojais ir partneriais buvo tai, kad visuomenė palankiai žiūri į atominę energetiką. Tai neturėjo patikti strategams Kremliuje. Ir štai jau kokį pusmetį kaip pilypai iš kanapių pradėjo lįsti seniai užmiršti energetikos „ekspertai“ ir visur vykdyti „aiškinamąjį darbą“, kaip nereikia Lietuvai elektrinės.“
Nesunku atspėti, į ką, žongliruojant Maskvos korta ir pasitelkus liaudišką leksiką, nukreiptas parlamentaro kritikos smaigalys. Vis dėlto svarbiausia ne tai. Nepaisant akivaizdaus nesutarimo, kur – Lietuvoje ar Baltarusijoje – turėtų išdygti atominė jėgainė, abu tariami oponentai kuo puikiausiai sutaria dėl vieno – atominė energetika yra ekonomiškai svarbi, efektyvi, technologiškai saugi, todėl ilgai ir laimingai tarnaus regiono gerovei. Tiesa, nei Ašmantas, nei Masiulis kažkodėl nepasako, kad šiuo metu ilgiausias atominio reaktoriaus galiojimo laikas yra vos keturiasdešimt metų… Tiek energetikos specialistas, tiek ir politikas nė kiek neabejoja, kad naujos kartos branduolinė jėgainė bus aplinkai ir žmonėms nė kiek nepavojingas pasakų aitvaras, sukrausiantis neregėtus turtus tiems, kurie jį prisijaukins. Pasvarstykime, ar ši „branduolinių entuziastų“ peršama vizija iš tikrųjų tokia būtina, geistina, priimtina ir nepavojinga.
Praėjusio amžiaus abejonės
Hamishas McRae, tyrinėjantis ateities technologines ir ekonomines galimybes, primena: XX a. 6-ajame dešimtmetyje buvo šventai tikima, kad branduolinė energija greitai taps visiškai pigi, todėl jos tiekimo nereikės nei riboti, nei fiksuoti kokiais nors apskaitos prietaisais. Branduolinė elektra bus tiesiog tiekiama į vartotojų butus „už itin kuklų mokestį, panašiai kaip yra tiekiamas vanduo. Palyginti su anglimi, pagrindiniu gamtiniu kuru, naudotu elektros energijos jėgainėse, ji būsianti itin švari, o atliekų šalinimas anuomet net nebuvo suvokiamas kaip problema. Šios gražios viltys netrukus išsisklaidė. Branduolinės energijos kaštai yra dideli; kai kurių branduolinių reaktorių saugumas abejotinas, nerasta jokio politiškai priimtino būdo, kaip tvarkyti branduolines atliekas“.
Taip naiviai ir trumparegiškai mąstyti nuteikė sparti inovacijų ir technologijų plėtra, įgavusi naują pagreitį, kai Vakarai atsipeikėjo po Antrojo pasaulinio karo. Technologinė pažanga žadėjo, kad netrukus prasidės pergalinga kosmoso užkariavimo era, matyt, todėl kilo ir neregėtas mokslinės fantastikos bumas. Laikui bėgant, technologinių utopijų banga atslūgo, bet branduolinė energetika ir toliau liko prioritetine kryptimi. Vakarų šalys kasmet statė naujas branduolines jėgaines, nors bendrame pasaulio energetikos resursų balanse ji užėmė (ir užima) gana kuklią vietą.
8-ajame dešimtmetyje įsisukus atominės energetikos plėtros smagračiui, išryškėjo daugybė su ja susijusių globalaus masto prolemų, apie kurias anksčiau net nenumanyta. Kilo vis daugiau ginčų ir abejonių, ar atominė energetika yra panacėja, geriausias būdas patenkinti energijos poreikį. Atominės bombos, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje amerikiečių numestos ant Hirošimos ir Nagasakio, visam pasauliui pademonstravo siaubingą naikinantį atomo potencialą.
Didėjantis branduolinės energijos naudojimas taikiais, visų pirma elektros gamybos, tikslais (ypač aktyviai to ėmėsi technologiškai pirmavusios Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija, dar keletas šalių) pagrįstai kėlė visuomenės nerimą. Vakarų siekis plėtoti branduolinės energetikos sektorių rimto intelektualų atkirčio sulaukė dar prieš Černobylio katastrofą – daug mokslininkų ir visuomenės veikėjų ėmė raginti, kad iš viso būtų atsisakyta branduolinės energetikos, ir pateikė rimtų argumentų, kokius pavojus kelia ši technologija, kokie rizikos faktoriai susiję su jėgainių statyba ir eksploatacija. Atominės energetikos priešininkai bandė įrodyti, koks rizikingas yra branduolinės energetikos „verslas“, kokie pražūtingi gali būti jo padariniai. Garsus ekonomistas Ernstas Fritzas Schumacheris (jo pasiūlytą budistinės ekonomikos koncepciją aptariau straipsnyje KB nr. 5) pabrėžė, kad didelio masto branduolinės nuotekos sukels baisius ir neatitaisomus pokyčius, nes jonizuojanti radiacija yra vienas iš grėsmingiausių gamtos teršalų ir kelia didžiulį pavojų žmonių išlikimui. Schumacheris aiškino: žmonės jau pamatė branduolinės bombos griaunamąją jėgą, tačiau „pavojus, kurį žmonijai kelia vadinamasis taikus atomas, gali būti dar didesnis. Tai akivaizdus pavyzdys, kad įsigali ekonomikos diktatūra. Ar statyti įprastines jėgaines, naudojant anglį, naftą, ar branduolines, nusprendžiama ekonominiais sumetimais, o „socialinių pasekmių“, kurias gali sukelti pagreitintas anglies pramonės nureikšminimas, visiškai nepaisoma. Kad branduolio skaldymas kelia išskirtinį, su niekuo nesulyginamą, unikalų pavojų žmonijos egzistencijai, nėra suvokta ir niekada neminima“.
Remdamasis gamtos mokslininkų atliktais tyrimais, Schumacheris priminė: šiuolaikinis žmogus geba kurti radioaktyvius elementus, tačiau jis yra bejėgis pašalinti radioaktyvumą ar bent sumažinti jo lygį; to negali atlikti jokia cheminė reakcija, joks fizinis įsikišimas – tą padaryti įstengia tik laikas. Tačiau kokia kaina? Vieni branduolinių atliekų elementai tampa perpus mažiau kenksmingi po beveik penkiasdešimties metų, o kiti – tik praėjus beveik šešiems tūkstantmečiams ir jokia žemės vieta nėra apsaugota nuo ilgalaikio radioaktyvių medžiagų poveikio biologiniam ciklui.
Tai nuolatinė grėsmė, atominis Damoklo kardas virš žmonijos galvos. Maža to, branduolinių atliekų saugojimas pats savaime yra didžiulė ir, ko gero, neišsprendžiama problema, nes branduolinių reaktorių „negalima išardyti ir perkelti, šimtams, o galbūt tūkstančiams metų jie paliekami ten, kur buvo, ir nepaliaujamai kelia grėsmę visoms gyvybės rūšims, nutekindami radioaktyvumą į orą, vandenį ir dirvą. Niekas nemąsto apie šių šėtono malūnų skaičių ir vietas, kurių rasis vis daugiau ir daugiau. O kam mąstyti? Juk nebus nei žemės drebėjimų, nei karų, nei pilietinių neramumų, nei maišto protrūkių, kurie nuvilnijo per Amerikos miestus [galėtume pridurti – nei terorizmo išpuolių, drebinančių pasaulį – A. S.]“, – ironizavo Schumacheris, klausdamas, nejaugi ateitis neverta nė sudilusio skatiko, palyginti su ekonomine nauda, gaunama čia ir dabar?5
Nors savo svarstymus jis grindė biologijos ir kitų mokslų išvadomis, tačiau nemanė, kad priimti sprendimus piliečiai turėtų patikėti mokslininkams. Žmonijos išlikimo požiūriu, užuot davus valią beribei mokslinei vaizduotei, kur kas svarbiau mokslinius tyrimus nukreipti teisinga kryptimi. Ši kryptis, pasak Schumacherio, turi remtis neprievartiniu harmoningu žmogaus santykiu su gamta – reikia pagaliau liautis su ja kovojus, diegti netriukšmingus, mažai energijos suvartojančius, ekologiškus ir ekonomiškus gamybos metodus ir procesus vietoj dabartinių triukšmingų, brutalių, be to, paliekančių daugybę atliekų… Tai tik vienas pavyzdys, kad jau aname amžiuje bandyta malšinti savižudišką technologinį azartą, deja, sveiko proto argumentai branduolinės energetikos plėtros entuziastų taip ir nesustabdė.
Branduolinės energetikos ateitis po Fukušimos: negi dar negana pamokų?
Černobylio atominės elektrinės avarija, kurią, kaip manoma, sukėlė eksperimentas – siekta padidinti reaktoriaus saugumą (!) priverstinio uždarymo atveju,6 bene pirmą kartą pasauliui pademonstravo, kad „taikus“ atomas turi dar didesnį naikinamąjį potencialą negu branduolinė bomba. Tiesa, ir iki Černobylio būta grėsmingų incidentų – 1957 m. Urale, vietovėje, kur Sovietų Sąjunga laidojo atomines atliekas, mįslingomis aplinkybėmis įvyko branduolinis sprogimas, žuvo nemažai žmonių. 1979 m. Pensilvanijos valstijoje sutriko atominės jėgainės prie Harisburgo reaktoriaus aušinimas ir susiklostė avarinė situacija, nors branduolinio sprogimo, laimė, išvengta. Po septynerių metų įvyko kraupi Černobylio katastrofa…
Pasaulio žiniasklaida nesiliauja domėtis ilgalaikiais šios avarijos padariniais, tačiau kai kurioms didžiosioms valstybėms, ypač Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Prancūzijai, tai netrukdo didinti investicijų į atominės energetikos plėtrą. Technologijos tobulėja, naujos kartos reaktoriai yra patikimesni, nuolatos didėja energijos poreikis – štai argumentai, kuriais Vakarai grindžia savo pasirinkimą plėtoti branduolinę energetiką, nepaisydami mokslininkų, mąstytojų, ekologų ir tos visuomenės dalies, kuri nusistačiusi prieš „taikų atomą“, perspėjimų.
Pasitaikė atvejų, kad net tos koalicinės Europos šalių vyriausybės, kuriose nemažai vietų turėjo žalieji, priimdavo sprendimus, palaikančius atominės energetikos plėtrą. Tai grindžiama ekonomine neišvengiamybe ir šios energetikos šakos efektyvumu, tačiau ir toji „neišvengiamybė“, ir „efektyvumas“ yra veikiau mitas negu realybė – šiuo metu branduolinės jėgainės tenkina vos 11 proc. pasaulio energetikos poreikių, daugiau kaip 60 proc. elektros energijos pagaminama naudojant natūralias gamtines iškasenas, nemenka dalis tenka medžiui – manoma, kad jis teikia daugiau kaip 15 proc. pasaulio energijos. Tai rodo, kad kalbos apie branduolinės energetikos reikšmę ir neišvengiamybę, švelniai tariant, yra gerokai perdėtos.
Tačiau nė kiek neperdėta yra tolesnės atominių jėgainių plėtros grėsmė. Ne mažiau pavojingas ir kai kurių „specialistų“ mąstymas. Antai dar iki cunamio ir žemės drebėjimo sukeltos avarijos Fukušimoje grupė žmonių iškėlė ieškinį Japonijos vyriausybei, reikalaudama salų branduolinėse jėgainėse (tarp jų, beje, ir Fukušimoje) padidinti saugumo standartus. Teisme liudijęs žinomas mokslininkas Haruki Madarame teigė, kad klausimo apie absoliutų saugumą ir patikimumą apskritai nederėtų kelti: girdi, atominių elektrinių iš viso nebūtų galima statyti, jei inžinieriams tektų iš anksto numatyti visus ir kiekvieną gedimą… Likimo ironija – likus vos metams iki Japoniją ir pasaulį sukrėtusių įvykių, šis neatsakingai samprotaujantis specialistas buvo paskirtas šalies branduolinio saugumo komisijos pirmininku.
Technologijos sparčiai tobulėja ir daug kas ima gyventi klaidinga iliuzija, neva jos garantuoja saugumą. Todėl nenorima mokytis iš klaidų. Černobylyje beveik penkiasdešimt tūkstančių aplinkinių gyventojų pradėta evakuoti praėjus pusantros valandos po avarijos, o Japonijos vyriausybei prireikė trisdešimties (!) valandų, kad pripažintų Fukušimos katastrofos mastą ir evakuacijos būtinybę. Nei energetikos kompanija “Tokyo Electric Power” (TEPCO), nei Japonijos branduolinės energetikos priežiūros tarnyba, nei vyriausybė nenumatė, kad salas gali ištikti tokia didžiulė stichinė nelaimė. Gamta neprognozuojama, bet šis faktorius specialistų ataskaitose apie elektrinės saugumo garantijas net nefigūravo.
Lietuvių atominės energetikos specialistas Ašmantas irgi lengva ranka žarsto patikinimus apie trečios kartos reaktorių neįveikiamumą. Ko jie verti? Ir kas galėtų tokias garantijas suteikti? Gal buvęs ministras, dabar prisistatantis branduolinės energijos ekspertu, o gal dabartinis premjeras, kuris aiškina, esą „tokiose šalyse kaip Lietuva“ iš principo negalimi ne tik cunamiai, bet ir kitokie gamtos kataklizmai?
Matyt, yra įsitikinę, kad „ašara Dievo aky“ apdrausta ne tik nuo jų, bet ir nuo visą pasaulį drebinančių terorizmo išpuolių, pilietinių neramumų, jau nekalbant apie svarbiausią faktorių – žmogaus neišvengiamai daromas klaidas. Kas mus nuo viso to apdraudė? Ko vertos yra garantijos, duodamos tų, kurie nėra pajėgūs susitvarkyti nei su žmonių sukeliamų katastrofų, nei juo labiau su gamtos gaivalų padariniais?
Anglų ekonomistas Jamesas Robertsonas, vadinamas „žaliosios ekonomikos“ krikštatėviu, tvirtina, kad branduolinė energetika yra „centralizuota technologija, kuri potencialiai pražūtinga žmonių sveikatai ir aplinkai, kuri primeta didžiulius kaštus ir neapskaičiuojamą riziką ateinančioms kartoms, atitraukia dėmesį nuo energijos konservavimo ir decentralizuotos energijos tiekimo galimybių ir kurios naudojimas daugelyje besivystančių šalių dar labiau padidina jų priklausomybę nuo industrializuoto pasaulio“9. O kaip šias problemas suvokia fizikai?
Lietuvių išeivijos fizikos profesorius, su kuriuo mėginau kalbėtis apie atominės energetikos keliamą pavojų žmonijos ateičiai, samprotavo taip optimistiškai, kad beveik nenusileido buvusiam energetikos ministrui. Tačiau yra ir kitokių nuomonių. Pavyzdžiui, garsi Kanados fizikė Ursula Franklin griežtai atsisakė dalyvauti mokslo projektuose, kurių paskirtis ieškoti būdų, kaip pašalinti atomines atliekas. Jos moralinė pozicija aiški ir nedviprasmiška: dalyvauti tokiuose projektuose reikštų tik atitolinti branduolinės energetikos keliamas problemas, nes išspręsti jų neįmanoma.
Mokslininkė sakė sutiksianti imtis tokių projektų tik tuo atveju, jei Kanada atsisakys plėtoti atominę energetiką. Franklin yra įsitikinusi: bet koks mokslininkų bendradarbiavimas, šalinant branduolinę taršą, iš tikrųjų „yra kvietimas tų teršalų gaminti dar daugiau“.10 Vyriausybės, kai renkasi technologijų plėtros kryptį, dažnai nesiskaito su piliečių nuomone, nors Kanadoje branduolinė energija apskritai neegzistuotų, jei jos „tyrimų ir plėtros neremtų viešasis sektorius, jei ji negautų pramonės paramos ir valstybės paskolų“11. Įdomu, ar daug kas iš Lietuvos mokslininkų mąsto taip drąsiai ir nesuinteresuotai?
Japonijos vyriausybė, nors nesugebėjo laiku užkirsti kelio branduolinei katastrofai, nors demonstravo visišką bejėgiškumą pavojaus akivaizdoje, regis, vis dėlto įsisąmonino skaudžias Fukušimos pamokas. Praėjus dviem mėnesiams po salas nusiaubusio cunamio, premjeras Naotas Kanas pagaliau pareiškė, kad vyriausybė atsisako daugelį metų puoselėtos vizijos plėtoti branduolinę energetiką, o juk per artimiausius du dešimtmečius planuota salose pastatyti dar 14 branduolinių jėgainių. Beje, Japonijoje 54 branduoliniai reaktoriai tiekia 30 proc. šalies suvartojamos elektros energijos. Premjeras patikino, kad Japonija eksploatuos atsinaujinančius energijos šaltinius. Šiuo metu jie sudaro 20 proc. šalies energetikos resursų, o ateityje jų panaudojimas bus didinamas,12 nepaisant laikinų kliūčių, kurios atsiras dėl ekonomikos reorganizavimo. Tai lūžis japonų sąmonėje. Bet jis įvyko ne tik dėl šiurpios katastrofos, o ir todėl, kad šioje šalyje šaknis giliai įleidusi šintoizmo pasaulėjauta, regis, vėl atsitiesia – jos neįstengė nurungti nei beatodairiškai diegtas technologinis optimizmas, nei supaprastinta vartotojiška ekonominės gerovės samprata.
Tačiau naujausios žinios verčia suglumti ir sunerimti. Neseniai Tarptautinis PEN klubas savo nariams visame pasaulyje išplatino tokią informaciją: š. m. balandžio mėnesį Japonijos vyriausybė pranešė Fukušimos mokyklų vadovybei, kad vaikams leistina radiacijos norma padidinama 20 kartų, o tai reiškia, kad dabar ji kelis kartus viršija lygį, kuris sukelia leukemiją.
Dar vienu absurdu laikytina tai, kad Japonijai sustabdžius atominės energetikos plėtrą, šios šalies verslo kompanijos pasisiūlė statyti Visagino atominę jėgainę…
Lietuvai, deja, nepakako Černobylio ir Fukušimos pamokų. Mums norisi patiems nudegti nagus, bet negi mažai juos nudegėme per Černobylio branduolinį gaisrą? Ką reiškia fariziejiški ekonominiai argumentai apie branduolinės energijos privalumus? Negi dar neatėjo laikas mąstyti kitaip? Ar turi teisę tie, kurie šiandien gyvena ir kloja pamatus „šėtono malūnams“, spręsti ne tik už save, bet ir už tuos, kuriems dar tik bus lemta gyventi? Ar galima nusavinti jų ateitį, siekiant patenkinti trumpalaikius ir merkantilius savo interesus?
„Šiandien visas pasaulis apie atsinaujinančią energiją kalba su tokiu pritarimu, tarsi kalbėtų apie gerą orą. Niekas lyg ir neginčija, kad ji – pagrindinis energijos resursas ateityje. Tačiau šis suvokimo poslinkis įvyko vos prieš keletą metų“, – rašė Hermannas Scheeras.
Kaip ir daugelis kitų atominės energetikos analitikų, Scheeras pripažįsta, kad esminės problemos, susijusios su atomine energetika, buvo ir yra neišsprendžiamos, pradedant didėjančiomis grėsmėmis dabar veikiančių senų jėgainių saugumui ir baigiant tomis, kurias sukelia jų suvartojamo vandens kiekis, poveikis žmonių sveikatai, žemės ir vandens tarša.
Deja, Lietuvoje dar neatsirado taip mąstančiųjų „kritinė masė“, per du nepriklausomybės dešimtmečius nepriimta sprendimų, kurie galėjo ir turėjo atverti kelią energetikos alternatyvoms. Dejuodami, kokia brangi vėjo ar saulės energija, šioje srityje pasistūmėjome gerokai mažiau negu mūsų kaimynai Rytų ir Vidurio Europoje. Tačiau liūdniausia, kad ir visuomenės protas miega – neįvyko joks esminis sąmonės proveržis, kuris padėtų suvokti: branduolinės energetikos plėtra yra tiesiausias kelias į niekur, jos žala nepalyginama nei su emigracija, kad ir koks būtų jos mastas, nei su materialiniais sunkumais, kurie neišvengiami, nes įveikus vienus, iškart atsiranda naujų… Jei sąmonės lūžis būtų įvykęs, šiandien niekas nesvaičiotų apie atominės energetikos „naudą“ ir visa Lietuva, užuot ieškojusi Visaginui mistinių investuotojų, su artimiausiais kaimynais išeitų į gatves protestuoti, kad ir Europai, ir pasauliui primintų – Astravo branduolinės jėgainės statyba Vilniaus pašonėje yra dar vienas „šėtono malūnas“, keliantis grėsmę viso regiono ateičiai. Bet kaip protestuosi, jei pats rengiesi pasikinkyti „taikų“ atomą?