Vargetos agituoja už lietuvišką alų

Gurkšnoti alų per sostinę tekančios Vilnios pakrantėje – nelegalu. Tačiau vieša paslaptis, kad jaunimas mėgsta riziką.

Įdomiausia tai, kad jaunimas sulaukia įspėjimų ne tik iš policininkų, bet ir iš tarą renkančių vargetų.

„Kol su drauge išgėrėme po skardinę, buvo priėję net du benamiai ir išaiškino, kad geriame ne tokį alų, kokį derėtų”, – juokavo vilnietis studentas Lukas.

Pastabos jaunuoliai sulaukė ne dėl gėrimo stiprumo ar kokybės, bet dėl taros.

Mat už metalinę skardinę vargetos gauna varganus centus, o už stiklinius butelius, į kuriuos alų pilsto lietuviškos daryklos, imamas ir grąžinamas gerokai didesnis užstatas – ketvirtis lito.

Automobilių aikštelėje ties sostinės Savanorių prospekte esančiu „Rimi” prekybos centru įkurdintą antrinių žaliavų supirktuvę „Eko taškas” bemaž visada supa žmonės.

Vieni į eilutę rikiuojasi rankose spausdami po vieną kitą maišą, prigrūstą plastikinių butelių. Kiti atvažiuoja alaus ir plastikinių butelių prikimštais automobiliais.

Kalbinami jie dažnai suka akis į šalį – anoks čia uždarbis, kad vertėtų burną aušinti.

„Čia susirenka gamtos sanitarai. Daugiausia – pirmosiomis savaitės dienomis, šiek tiek mažiau – penktadienį ir šeštadienį”, – „Eko taške” besidarbuojantis Kęstutis vos spėjo kilnoti stiklinių butelių pilnas dėžes.

Jose – tušti buteliai nuo lietuviško alaus. Jų čia superkama daugiausia: per mėnesį – apie 32 tūkstančius.

Vilniuje tuo užsiimanti bendrovė „Ekstara” jau yra įrengusi šešiolika tokių „Eko taškų”.

Juose per mėnesį susikaupia apie 500 tūkstančių užstatinių butelių.

Tokie buteliai vargetoms – kone aukso vertės, mat užsieninio alaus ar kitų gėrimų buteliai prilyginami stiklo šukėms.

Tokia balta stiklo tara superkama po 14 centų, spalvota – po 11 centų. Tačiau ne už butelį, o už kilogramą.

„Nejaukiai čia jaučiuosi, – sako 61 metų Rima. – Bet turiu stovėti eilėje su visais varguoliais.

Visko prisiklausau. Tie žmonės dalijasi savo gyvenimo istorijomis.”

Rima nėra visiška varguolė. Ji dirba, tačiau gauna minimalią algą, o jos, kad ir kaip taupytų, nepakanka galui su galu sudurti.

Rimos uždarbis yra ganėtinai menkas. Vienas jos apsilankymas „Eko taške”, ir moteris iš jo išeina nešina vos 1,5 lito.

Į supirktuvę ji traukia maždaug kas antrą dieną. „Gal ir sukaupiu per mėnesį 12–15 litų. Už juos nors šuniui ėdalo nuperku”, – kalbėjo moteris.

Ji neslėpė: rinkti dvokiančius vyno ar šampano butelius jai gėda. Nesilenktų ir prie užsieninio alaus butelių.

Nes jie sunkūs, o atitempus net ir sklidiną maišelį uždarbis būtų menkas: už penkis kilogramus stiklo – vos pusė lito.

„Surenku viską. Surūšiuoju ir nešu čia.

Taip vienas kitas papildomas litas atsiduria kišenėje”, – greta Rimos eilėje stovintis vyresnio amžiaus vyras lyg gėdydamasis mostelėjo ranka į porą maišelių.

Viename – makulatūra, kitame – balto stiklo duženos.

Plastikinę tarą (PET butelius) nuo gėrimų į „Eko tašką” žmonės sutempia maišais. Už ją mokama nepaisant dydžio ir talpos: vienetas – 3 centai.

Aliuminio skardinės pačios pigiausios: už vieną mokama 2 centus. Bet surinkėjams ši tara yra bene patogiausias nešulys.

„Suspaudžiu skardines, supresuoju ir einu švilpaudama”, – nusijuokė Rima.

Prieš keletą metų įsigaliojus užstato už stiklinius butelius sistemai, daugelis prekybininkų purkštavo, esą jiems neapsimoka joje dalyvauti.

Tačiau dabar padėtis pasikeitė. „Galite bet kada atnešti tuščius butelius”, – patikino sostinės prekybos centre „Gedimino 9” esančios „Rimi” parduotuvės kasininkė.

Totorių gatvėje esančios „Maxima” alkoholinių gėrimų skyriuje stovėjo vos pora apytuščių užstatiniams buteliams skirtų dėžių.

Nepaisant to, kad alumi prekiaujama kasdien, ši tara, pasak skyriuje dirbančio pardavėjo, superkama tik antradieniais ir ketvirtadieniais.

Pasak „Maxima LT” atstovų, tokia padėtis – tik šioje parduotuvėje. Mat joje nėra daug vietos ir sunku privažiuoti krovininiams automobiliams.

Kitose tinklo parduotuvėse buteliai superkami nuolat.

„Ir šitie?” – baksteliu pirštu į baltarusiško alaus butelius, stovinčius ant prekystalio. „Ne. Butelių nuo importinio alaus apskritai nesuperkame”, – nukirto pardavėjas.

Tačiau iki šiol stiklinius butelius supirkti vengia nedidelės parduotuvės.

Jos dar prisimena laikus, kai už 25 centus pardavusios butelį su gėrimu, už atneštą tuščią pirkėjui grąžindavo tik 15 centų ir dar gaudavo keletą centų už supirkimą iš alaus gamintojų.

Dabar parduotuvėms už priimamą butelį lieka tik 3 centai, todėl jų vadovai teisinasi, kad už nemažą vargą gauna pernelyg menkas pajamas.

„Tačiau užstatinės taros nenorinčių priimti parduotuvių vadovai nesusimąsto, kad atnešęs tuščius butelius pirkėjas dažniausiai ten pat ir apsiperka.

Atsisakantys priimti butelius prekybininkai netenka ir dalies pirkėjų”, – sakė užstato sistemą koordinuojančios viešosios įstaigos „Desa” vadovas Saulius Galadauskas.

Jis vadovauja ir Lietuvos aludarių asociacijai. Mat būtent alaus gamintojai ir buvo šios sistemos sukūrimo iniciatoriai.

Tiesa, tie patys aludariai kartais varo į neviltį taros supirkimu nusprendusius užsiimti verslininkus.

Palangoje prieš tris savaites atidarytas antrinių žaliavų supirkimo kioskas netrukus nuvylė čia takus jau spėjusius praminti miesto gyventojus ir poilsiautojus.

Ši supirktuvė jau dvi savaites nebepriima užstatinių stiklo butelių.

„Prieš pradėdami veiklą Palangoje sulaukėme „Švyturio” ir „Kalnapilio” alaus daryklų atstovų patikinimų, kad mūsų supirkti buteliai bus išvežami.

Tačiau kai supirktuvę Palangoje žmonės per pirmąją savaitę užvertė buteliais, alaus gamintojai dingo, o sutarčių dėl butelių išvežimo pasirašyti neskuba”, – sakė supirktuvę įsteigusios bendrovės „Bizard Decisions” vadovas Martynas Macys.

Dabar nedidelis kioskas ir netoli esantis apie 20 kvadratinių metrų ploto sandėlis užgriozdinti buteliais. Jų susikaupė keletas tūkstančių.

Kioske turėtos dėžės buvo pripildytos jau per pirmąsias dienas, todėl darbuotojai butelius priiminėjo maišais. Dabar jau nebetelpa ir šie.

Palangos supirktuvė taip pat priima plastikinius butelius, įvairių gėrimų skardines, makulatūrą, stiklinius neužstatinius butelius.

Tačiau ir nedideliais kiekiais nešama tara bei makulatūros stirtos greitai taip užgriozdino visus kiosko kampus, kad supirktuvės darbuotojams nebėra kur kojos įkelti.

Anot M.Macio, artimiausiu metu sutartis dėl butelių išvežimo turi būti pasirašyta su „Švyturio” alaus darykla, tačiau ji atsiims tik savo butelius.

Trečdalis „Kalnapilio” alaus butelių dar liks, nes bendrovė supirktuvės vadovams pranešė, kad sutarties pasirašymą kol kas atideda.

Gėrimų gamintojams sugrįžta daugiau nei 90 procentų panaudotų alaus butelių.

Pernai Lietuvoje buvo parduota 178,7 mln. gėrimų butelių, o į apyvartą sugrįžo 164,6 mln.

Didžiausi butelių supirkėjai yra „Maxima”, „Iki”, „Rimi” prekybos centrai.

Sugrąžinamų butelių skaičių būtų galima dar labiau padidinti, nes kažkur pradingsta nemažai stiklinės taros – per 10 mln. butelių.

Nors įstatymas prekybininkus įpareigoja supirkti užstatinę tarą, tai daroma nenoriai. Priimti butelius atsisakančios parduotuvės dažnai dangstosi dėžių arba butelius turinčių priimti darbuotojų trūkumu.