Prieš kelias savaites Silvio Berlusconi pasiskundė, kad šalies finansų ministras Giulio Tremonti „nėra komandos žaidėjas“. Kadangi Italija turi skolų, prilygstančių 120 proc. jos metinių pajamų, o rinkos G.Tremonti pasitiki ir laiko jį taupiu, buvo nuspręsta, kad Italijos finansai suprastės.
Vertybinių Italijos popierių palūkanos šovė aukštyn. Ispanijos vertybinių popierių palūkanos sekė iš paskos.
Italijos krizė yra ribinis momentas Europos Sąjungai (ES) ir jos dešimtmetį trunkančiam vienos valiutos eksperimentui. Galimybė, kad „užkratas“ iš periferinių krizės apimtų šalių – Graikijos, Airijos, Portugalijos – staigiai persimes į pagrindines, nebėra vien tik teorinė.
Įmanoma nuo bankroto išgelbėti Graikiją. Bet visoje Europoje turbūt nėra tiek pinigų, kad būtų galima išgelbėti Italijos ar Ispanijos, kurių pajamos – ir skolos – skaičiuojamos trilijonais, ekonomiką.
Taip, nei vienai, nei kitai šaliai staigus pavojus negresia. Ir taip, vadinamieji „streso testai“ ką tik parodė, kad didieji Europos bankai išlaikytų rimtą recesiją. Tačiau rinkos nerimas dėl Italijos ir Ispanijos rodo, kad abejų šalių rizika yra nepriimtinai aukšta. Be to, „streso testai“ nenagrinėjo, kas įvyktų, jei Graikija atsisakytų mokėti skolas.
Atėjo laikas kontinento lyderiams – Prancūzijai ir Vokietijai – pripažinti, kad Graikijos skola, kuri viršija 150 proc. šalies metų pajamų, turi būti restruktūrizuota.
Taip pat turbūt reikia pasielgti su Airija ir Portugalija.
Kalbama, kad Vokietija ir Prancūzija ketvirtadienį ES šalių vadovų susirinkime taip ir padarys. Bet tokių kalbų buvo ir anksčiau.
Galimi sprendimai, kurie, kalbama, yra aptariami – pavyzdžiui, naudoti Vokietijos remiamą specialų fondą Graikijos skolai išpirkti, arba nukelti privačių investuotojų įsigytų obligacijų išmokėjimo datą – gali būti per silpni, o jų griebtasi per vėlai. Be to, neaišku, kaip į tokius sprendimus reaguos reitingų agentūros.
Europai reikia savo Breidžio plano. Šis JAV projektas prieš 20 metų leido investuotojams pakeisti Lotynų Amerikos šalių obligacijas į kiek mažiau pelningas, tačiau garantuotas patikimu užstatu. Bankai uždirbo mažiau, tačiau galėjo nenurašyti skolos. O svarbiausia – Lotynų Amerikos šalys galėjo liautis mokėti palūkanas ir pradėti rūpintis augimu – to desperatiškai reikia ir prasiskolinusioms Europos Sąjungos šalims.
Kai gaisrai periferijoje bus užgesinti, Italija, Ispanija ir kitos didelės šalys su didelėmis skolomis privalo imtis struktūrinių reformų, kurios skatintų greitesnį augimą.
Suprantama, Prancūzijos ir Vokietijos vadovai iki šiol problemą bandė spręsti taip, kad tai kuo mažiau kainuotų jų bankams ir mokesčių mokėtojams. Graikijos ir kitų už suteikiamas paskolas buvo reikalaujama taupyti. Tačiau paskolų kaina Graikijai, Airijai ir Portugalijai yra per aukšta.
Jos sumą turės pasidalinti kreditoriai, skolininkai ir mokesčių mokėtojai iš stiprių šalių, daugiausia – iš Vokietijos. Visiems finansinis smūgis bus rimtas. Bet geriau, kad jis būtų suduotas iš anksto žinant, kas ir kaip vyks – jei tai dar įmanoma.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy sako, kad yra pasišventę ES ir bendrai jos valiutai. Jei jie sako tiesą, jiems reikės už tai sumokėti.