„Niekada nemaniau, kad ji visiškai saugi. Joks žmogaus kūrinys nėra tobulas. Tačiau ji mums tarnavo“, – sako K.Hayashi, gurkšnodama kavą Curugos mieste, turinčiame 14 reaktorių, išsidėsčiusių palei visą Fukujaus prefektūros pakrantę. Šis Japonijos regionas vadinamas „Atomine arkada“, nes turi daugiau branduolinių reaktorių nei bet kuri kita šalies vieta.
„Manau, būtų gerai atsisakyti branduolinės energijos, bet ką turėtume padaryti, kad to pasiektume?“ – svarsto 59 metų moteris. Jos sūnus ir sūnėnas taip pat dirba branduolinės energetikos srityje, o dukterėčia buvo priversta palikti namus, buvusius vos už 50 kilimetrų nuo Fukušimos.
„Mes pripratome prie tokio modernaus gyvenimo, taigi ar įmanoma jo atsisakyti?“ – klausia išties susirūpinusi K.Hayashi.
Japonija neturi lengvai prieinamų šaltinių, kurie galėtų pakeisti branduolinę energiją, kuri prieš krizę parūpindavo 30 proc. elektros. Tai viena iš priežasčių, kodėl šalies valdžia skuba įtikinti bendruomenes vėl paleisti sustabdytus reaktorius, kad patenkintų vasaros energijos poreikius.
Atsinaujinančių šaltinių įsisavinimas užims metų metus, o pastatyti daugiau šiluminių elektrinių yra brangu ir prisideda prie klimato atšilimo.
Tokiems miestams kaip Curuga – kur 1970 metais pradėjo veikti pirmasis Japonijos komercinis reaktorius – dilema labai asmeniška. Ištisus dešimtmečius valdžia liaupsino ir skatino branduolinę energiją kaip švarią, pigią ir saugią, tuo pat metu statydama reaktorius kaimo vietovėse, trokštančiose ekonominio atsigavimo.
„Jie pasakojo apie tvirtą gruntą, tačiau iš tikrųjų pasirinko tokius regionus kaip šitas todėl, kad čia žūtų mažiau žmonių“, – įsitikinusi kavinės darbuotojas Kazuya Ueyama, pabrėždamas, kad Fukujuje gaminama elektra maitina vakarų Japonijos megapolius. Jis sako nebegalintis klausytis žinių apie Fukušimą, nes jos jį pernelyg slegia: „Man skauda širdį.“
Vis dėlto miestuose, kur didelė gyventojų dalis dirba jėgainėse, o ūkis yra priklausomas nuo branduolinių subsidijų ir mokesčių, mažai kas drįsta atvirai kritikuoti atominę energetiką.
Curugos miesto taryba birželio gale priėmė deklaraciją, raginančią skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių plėtrą, tačiau po kelių dienų ją atšaukė, kai žiniasklaida deklaraciją pavadino antibranduoline. „Šis miestas negali atvirai pasisakyti, – sako tarybos narys Harumi Kondaiji. -
Žmonės stengiasi nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta Fukušimoje. Jie tarsi žiūri prie kažkokį filtrą ir bando save įtikinti, kad čia taip negali nutikti.“
Tačiau kaimyninės bendruomenės, kurioms tenka dalintis rizika, tačiau ne pajamomis, turi mažiau skrupulų. Ečidzeno mieste, kurio pusė teritorijos nutolusi mažiau nei 20 kilometrų nuo Curugos jėgainės, valdžia neseniai priėmė rezoliuciją, raginančią atsisakyti planų statyti du naujus Curugos reaktorius ir pamažu uždaryti senuosius.
Didžioji dalis iš 70 tūkst. Curugos gyventojų turėtų būtų evakuoti, jei dėl kokios nors avarijos teritorija 20 kilometrų spinduliu aplink jėgainę būtų paskelbta pavojaus zona. Meras Kazuharu Kawase pripažįsta, kad su tokia katastrofa miestas nesugebėtų susidoroti.
Nepaisant to, jis entuziastingai laukia, kol Japonijos atominės energijos kompanija įgyvendins dviejų naujų reaktorių statybos planus. Jėgainės pajėgumų didinimas – tai dalis nacionalinės energetikos politikos, kurios tikslas buvo iki 2030 metų elektros iš branduolinės energijos dalį padidinti iki daugiau nei 50 proc.
Šalies ministras pirmininkas Naoto Kanas šiuo metu peržiūri planą ir tvirtina sieksiąs, kad iki kito dešimtmečio vidurio atsinaujinančios energijos dalis padvigubėtų iki 20 proc. K.Kawase mano, kad branduolinės energijos proporcija ilgainiui mažės, tačiau labai pamažu.
„Manau, kad naujieji reaktoriai bus saugesni, o prisiminus, kiek daug laiko reikia perėjimui, šis planas remtų branduolinę energiją, – sako jis. – Taigi aš neabejotinai noriu, kad jie būtų pastatyti“.
Vis dėlto nemažėjanti politikų parama branduolinei energijai susiduria su vis didesniu jėgaines turinčių miestų nerimu, kuris trukdo planams vėl paleisti sustabdytus reaktorius.
Šiuo metu iš 54 komercinių Japonijos reaktorių veikia tik 19, o kiti bus uždaryti planinėms patikroms artimiausiais mėnesiais. Tad jei nė viena elektrinė nepradės vėl dirbti, iki kitų metų balandžio visos nustos gaminti elektros energiją. Šaliai grėstų energijos trūkumas, kuris neigiamai atsilieptų ekonomikai.
„Fukušima buvo šokas“, – sako taksistas Tadashi Kubota, laukiantis keleivių Mihamos geležinkelio stotyje. Maždaug 10 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje stovi trys Kansajaus elektros energijos kompanijai priklausantys reaktoriai, taip pat ir 40 metų senumo Mihama Nr.1. „Dabar saugumo mitas sugriautas. Tačiau beveik visų darbo vietos susijusios su Kansajaus elektra, taigi niekas negali atvirai kalbėti“.
Pasak Mihamos mero Jitaro Yamaguchi, net 70 proc. buvusio žvejų miestelio, kurio pavadinimas reiškia „gražus paplūdimys“, iždo įplaukų priklauso nuo branduolinės energetikos pramonės.
Neoficiali Mihamos gyventojų apklausa iškart po Fukušimos avarijos atskleidė, kad pusė pajuto nerimą, o dalis pirmą kartą panoro, kad reaktoriai būtų uždaryti.
68 metų J.Yamaguchi, kurio ilgametis tikėjimas branduoline energija nė kiek nesusvyravo, linksta pritarti, kad Mihamos pirmasis reaktorius būtų įjungtas, vos tik bus atliktas saugumo patikrinimas.
Ar jo pavyzdžiu paseks ir Fukujaus gubernatorius Issei Nishikawa, kurio leidimo taip pat reikia, kol kas neaišku. I.Nishikawa yra sakęs, kad prieš duodamas leidimą norėtų, jog centrinė valdžia priimtų naujus, branduolinei energetikai po Fukušimos skirtus saugumo standartus.
Aktyvistai įsitikinę, kad gubernatoriui artimiausiais mėnesiais teks atlaikyti augantį spaudimą, ypač jei kiti reaktoriai liks išjungti. Cinikai sako, kad jis netgi derėsis, jog mainais už reaktorių paleidimą būtų nutiestas ilgai laukiamas greitųjų traukinių linijos pratęsimas iki Curugos.
„Žmonės pripratę matyti tik ekonominę naudą“, – sako 75 metų aktyvistas Miwako Ogiso, kuris jau tris dešimtmečius Fukujuje kovoja su branduoliniais milžinais. Neretai vienas pats. „Tačiau dabar žmonių, susirūpinusių dėl savo gyvybės, daugėja“, - sako M.Ogiso.