Sunkmetis spaudžia dėvėtų drabužių pirkėjams ašaras: įpratę už kelis litus įsigyti kokybiškų, madingų ir beveik nedėvėtų rūbų, lietuviai vis dažniau grįžta namo tuščiu krepšiu.
Sudilęs, apsipūkavęs, apiplyšęs, dėmėtas – vieną po kito stūmiau pakabus su dėvėtais drabužiais Paberžės turgelyje.
Sunkmetis negailestingai išrinko geresnės kokybės drabužius iš Lietuvos skudurynų.
Valandos laimikis – dvi suknelės ir kelnės. Visi gerokai padėvėti, bet guodžiausi, kad drobė nuo dėvėjimo tik gražėja.
„Nenorėkite, kad būtų kaip pernai. Prekių nebėra. Nusiperki maišą po 26 litus už kilogramą ir verkti norisi.
Jau geriau pirkti šeimyninius maišus po 7 litus, bet ten vien skudurai”, – dejavo pardavėja, išvydusi mano nusivylimą.
Maišas skudurų – už 100 litų
Nebegelbėja ir pažintys su tiekėjais.
Veltui moteris prašo, kad krautų tik sukneles, ir žada mokėti brangiau.
Visą vasarą nesulaukia žadėtos siuntos. O daug sveriančių džinsų, kurie pastaruoju metu dažniausiai sudaro dėvėtų drabužių siuntas, jau seniai niekam nebereikia.
Dėvėtų drabužių tiekėjai pradėjo siūlyti naujovę – maišus, kur už kiekvieną ten esantį drabužį reikia mokėti po 30 ar daugiau litų. Bet turi pirkti viską, išsirinkti patikusių drabužių niekas neleidžia.
Už tokį maišą gali tekti pakloti ir kelis šimtus litų, tačiau pardavėjai garantuoja – esą jie atrinkę geriausius rūbus. Tuomet visą maišą parsiveži, peržiūri ir randi tik skudurus.
Turgaus prekeiviai pasakoja ir apie maišus, kuriuose kiekvienas drabužis kainuoja po šimtą litų.
„Kur tokius rūbus parduoda?” – klausiu susidomėjusi. Pasirodo, tiek įkainojami maišai su kailiniais. Bet už tokią kainą sunešiotų kailinių irgi niekam nereikia. Šlamštas, palyginti su tuo, ką veždavo prieš metus.
Išvakarėse mano pašnekovės kaimynas prašė patarimo: be jokių pažinčių įsigijo dėvėtų drabužių už 700 litų, bet niekas iš jo tų drabužių neperka.
Dėvėtų drabužių prekybos veteranės nuosprendis buvo negailestingas – tokių skudurų ir ji neparduotų.
„Geriau būtų pirkęs darbo drabužių – tokius visada parduos”, – buvo įsitikinusi ji.
Liks ištikimi turgui
Šia situacija džiaugėsi tik netoliese įsitaisę kiniškomis prekėmis prekiaujantys turgininkai.
Vis dažniau nusivylę dėvėtais drabužiais pirkėjai užklysta prie jų prekystalio.
„Jie išprotėjo – už suplyšusį kostiumėlį prašo 40 litų, o mes naują kartais parduodame už 30 litų”, – stebėjosi kiniškų prekių pardavėja.
Jie pranašavo greitą tokios prekybos pabaigą, nes girdėjo, kad dėvėtų drabužių tiekėjai vėl rengiasi pakelti kainas.
Tačiau turgeliai bent kol kas nesiskundžia paklausa.
„Kas iki šiol rengėsi dėvėtais drabužiais iš Europos, ir toliau taip rengsis. To, kas turguje liko, mums užteks”, – aiškino 58 metų architektė, sutikta Paberžėje. Nesvarbu, kad vakarietės kasmet nebekeičia garderobo.
Jos įsitikinimu, per išpardavimus prekybos centruose galima įsigyti tik kur nors Azijoje pasiūtų drabužių, kuriuos tenka išmesti po kelių skalbimų.
O turgelyje sumedžiotą žinomos kompanijos dėvėtą drabužį galima vilkėti mažiausiai trejus metus. Ypač jei jis gerai sukirptas ir su geros kokybės pamušalu.
Užėmė prabangių rūbų nišą
Sumažėjusi pasiūla negąsdina ir pasirausti tarp skudurų atėjusios 54 metų Audronės, įpratusios apsipirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse bei prekyvietėse. Ji pastebėjo, kad šiemet lietuvės vis dažniau mezga ir siuva pačios.
Į sumenkusius skudurynus jau įsisuko ir vietos rinka. Vis dažniau čia parduodami Lietuvos gyventojų atnešti drabužiai. Kai kurie jų siūlomi ir po litą.
Be to, keičiasi ir dėvėtų drabužių parduotuvės – atidaroma vis daugiau brangesnių salonų, prekiaujančių itin stilingais dėvėtais drabužiais.
Dizaineriai pasirūpina, kad tokiose parduotuvėse atsidurtų geriausias laimikis iš mažų miestelių turgaviečių. Kas nori stilingai rengtis dėvėtais drabužiais – turės mokėti daugiau.
Pašnekovė šiemet neblogai apsipirko Ignalinos dėvėtų drabužių turgelyje. Tačiau jai teko rinktis iš dar pernai matytų prekių.
45 metų vilnietė tikino savaitgalį įsigijusi dvejus itin puikius džinsus – taigi pasiūla tebėra nebloga. Už džinsus sumokėjusi 3 litus, nunešė juos siuvėjai patrumpinti už 20 litų.
Moters manymu, krizė Lietuvoje privertė ant žemės nusileisti daugybę nosį nuo skuduryno sukusių ponių.
Dabar jos sudaro didesnę konkurenciją nuolatinėms dėvėtų drabužių pirkėjoms.
Apsipirkti rieda traukiniu
Didžiausias dėvėtų drabužių turgus yra Varėnoje. Tačiau patys pardavėjai pavydi Utenos prekiautojams. Jų žiniomis, tenykščiai prekeiviai turi labai gerus ryšius su tiekėjais ir gauna geresnės kokybės prekių.
Pernai geromis prekėmis garsėjęs Kretingos turgus šiemet savo gerbėjas nuvylė.
Vilnietės vertina Švenčionėlių turgų.
Vien dėl galimybės pasirinkti geresnių drabužių pirkėjai nepagaili kelių dešimčių litų kelionei traukiniu iš Vilniaus pirmyn ir atgal.
Spintos – jau pilnos
„Gal mes per daug išpuikome. Jei socializmo laikais mums kas nors būtų pasiūlęs tai, kas dabar laikoma prastu asortimentu, gal būtume mirę iš džiaugsmo.
Gal jau įpratome, kad skuduryne viskas gražu ir pigu, todėl norime vis gražiau ir pigiau. Tai negalėjo trukti amžinai”, – sakė 41 metų kaunietė Rūta.
Ji pripažino pastaruoju metu vis dažniau išeinanti iš dėvėtų drabužių parduotuvių nieko nepešusi, tačiau tai aiškina savo padidėjusiu sąmoningumu: „Kam man dar vieni dėvėti marškinėliai, jeigu namuose jau turiu keturiasdešimt.”
Jos manymu, lietuvės jau prisipirko tiek dėvėtų drabužių, kad vis dažniau slenka su jų maišais prie neseniai gatvėse atsiradusių drabužių konteinerių.
Nauji apdarai – pramoga
Kad dėvėtų drabužių rinka keičiasi, pastebėjo ir Londone gyvenanti rašytoja Zita Čepaitė. Pasak jos, dėvėtais drabužiais prekiaujantiems emigrantams atėjo sunkūs laikai – Jungtinėje Karalystėje žmonės nebe taip dažnai atnaujina spintų turinį.
Anksčiau vaikščiojimas po parduotuves ir pirkimas buvo atsipalaidavimas, pramoga bei psichologinės iškrovos forma.
Jei patyrei stresą – eini apsipirkti. Jei neturi kur tų pirkinių dėti, viską atiduodi labdarai. Visko buvo daug – ir pinigų, ir įperkamų drabužių.
Dabar, kai pinigų mažiau, moterys ieško kitų būdų atsipalaiduoti.
Drabužių pardavėjai Didžiojoje Britanijoje skundžiasi, kad per ekonominę krizę apyvarta sumažėjo.
Sužlugdė labdaros prestižą
Gyvendama Londone Z.Čepaitė dažnai užeidavo pasidairyti į parduotuves, prekiaujančias žmonių suneštais drabužiais, o pelną skiriančias labdarai.
Dabar šių parduotuvių lentynos kur kas skurdesnės. Parduotuvių savininkai dėl to kaltina rytų europiečius, kurie sužlugdė labdaros prestižą. Tarp dažniausiai minimų nelegalių dėvėtų rūbų surinkėjų – lietuviai.
Anglijos spaudoje nuvilnijo bent keli skandalai dėl lietuvių bandymų sufalsifikuoti gerą vardą turinčių labdaros organizacijų maišus, kuriuose vietos gyventojai būdavo įpratę palikti drabužius, paaukotus Afrikos ar Azijos vargšams.
Britai nusivylė, kad jų aukojamus rūbus ir patalynę atvykėliai iš Rytų Europos tiesiog parduoda, o pinigus pasilieka sau.
Vis dažniau britai tiesiog išmeta drabužius į gatvės konteinerius. Tai patogu, nes dėl nieko nereikia sukti galvos.
Bet lietuviai įsigudrino ir juos ištuštinti, pasitelkę naivius mažo ūgio tautiečius.
Maždaug prieš metus britų spauda rašė apie vieną lietuvį, kuris žuvo įstrigęs dėvėtų drabužių surinkimo konteineryje. Iš jo liko kyšoti tik vyro kojos.
Pareigūnai nusprendė, kad vyras buvo benamis ir ieškojo rūbų apsirengti.
Dėvėti drabužiai brangsta
Egidijus Dapšas
Dėvėtų drabužių rūšiavimo įmonės „Mitoda” direktorius
„Pastaruoju metu į Lietuvą įvežamų drabužių kokybė suprastėjo. Sunkmetis padarė savo darbą – žmonės išmeta mažiau gerų drabužių. Geresni drabužiai keliauja iš šalių, kurias krizė mažiau palietė, – Olandijos, Šveicarijos.
Drabužius rūšiuojančios kompanijos vis dažniau į parduoti skirtus maišus sudeda visą šlamštą. Tie rūšiuotojai, kurie skudurus siunčia perdirbti, geros kokybės prekes parduoda tik saviems. Šiuo metu trūksta geresnės kokybės drabužių, todėl tiekėjai renkasi tuos, su kuriais jau seniai dirba.
Visuose versluose būna pakilimų ir nuosmukių.
Šiuo metu dėvėtų drabužių versle nuosmukis, tačiau, manau, sunkūs laikai praeis.
Mūsų skaičiavimais, Lietuvoje iš dėvėtų drabužių verslo gyvena apie 50 tūkstančių žmonių. Jie surenka drabužius, juos atveža, rūšiuoja, prekiauja turguose ir parduotuvėse.
Šiuo metu nėra patikimų duomenų, kiek į Lietuvą įvežama dėvėtų drabužių. Gali būti, kad per mėnesį Lietuvą pasiekia mažiausiai tūkstantis tonų dėvėtų drabužių.
Kol kas tiekėjai neplanuoja branginti dėvėtų drabužių siuntų – nebent brangs degalai.
Ne kartą girdėjau piktinantis, kad lietuviai Anglijoje įvedė savo tvarką. Žmonės investavo, pastatė konteinerius, o lietuviai iš ten juos išsiveža.
Ar tai ne vagystė? Atvežti į Lietuvą šie drabužiai patenka į juodąją rinką ir sukelia problemų tiems, kurie moka mokesčius.”
Įstrigo konteineryje
Vieną istoriją apie dėvėtų drabužių rinkėjų kasdienybę rašytoja Z.Čepaitė aprašė savo naujoje knygoje „Emigrantės dienoraštis”.
Kartą naktį taksistu dirbančiam lietuviui kolegos anglai pranešė apie riksmą nesuprantama kalba, sklindantį iš gatvėje stovinčio dėvėtų drabužių konteinerio. Jų nuomone, tas riksmas priminė lietuvių kalbą.
Nuvykęs prie nurodyto konteinerio taksistas tikrai sutiko tautietį.
„Ratavokit! Ratavokit!” – toks tarmiškas šauksmas buvo girdėti iš dėvėtų drabužių talpyklos. Konteineryje įkalinto lietuvio istorija buvo trumpa.
Ką tik atvykęs į Londoną lietuvis pagal skelbimą įsidarbino dėvėtų drabužių surinkėju. Darbdaviams buvo svarbus jo mažas ūgis, be to, dirbti reikėjo naktimis. Darbdaviai įstūmė lietuvį pro angą į konteinerį, kur Londono gyventojai meta dėvėtus drabužius, ir liepė iš ten padavinėti maišus.
Susirinkę visus maišus darbdaviai nurūko neatsiskaitę, o lietuvį paliko likimo valiai. Laimės ieškoti atvykęs emigrantas tuščiame konteineryje neturėjo ant ko pasilypėti ir pradėjo šauktis pagalbos žemaitiškai.