Europos pabaiga - Portugalijoje: po poros dešimtmečių šventės ne pagal išgales prasidėjo pagirios

Iš Kaskaiso ir Ginčo pakeliui į Rokos kyšulį kelis kilometrus pakrante driekiasi dvikryptis dviračių takas. Kas 50 m išdėstyti specialūs šviestuvai apšviečia raudoną asfaltą naktį. Vis dėlto dviratininkų šiame kelyje išvysi nedažnai – net dieną, nes vėjas čia visuomet pernelyg stiprus.

Prabangus dviračių takas primena geresnius laikus, kai portugalai tebetikėjo jų išteklius esant neribotus. Tuo metu Lisabonoje pastatytas „Colombo“ – didžiausias prekybos centras Europoje.

Taip pat vos per du dešimtmečius pasirūpinta moderniausiais futbolo stadionais bei daugybe naujų kelių, įskaitant 2,7 tūkst. km greitkelių, daugumą – šešių eismo juostų. Nemažai tų greitkelių šiandien beveik nevažinėjami.

Daugelis dalykų Portugalijoje yra tiesiog per dideli, o besaikiškumo pasekmės, kaip liudija dabartinė situacija, – skaudžios.

Balandžio mėnesį valstybei teko kreiptis euro zonos finansinės pagalbos fondo paramos, tačiau pastaroji finansines problemas Portugalijai leido pamiršti tik labai trumpam. Tai, kokia rimta iš tiesų yra situacija, paaiškėjo mėnesio pradžioje „Moody‘s“ reitingų kompanijai Portugalijos skolinimosi reitingą sumažinus iki neinvesticinio lygmens.

Finansiškai Portugalija akivaizdžiai persistengė, ir tai neišvengiamai baigsis problemomis kovojant su krize. Ar tai reiškia, kad euro zonai teks susidurti su dar viena Graikija?

Naujoji centro dešiniųjų Portugalijos vyriausybė, vadovaujama premjero Pedro Passos Coelho, patvirtino drastišką taupymo programą, kuria numatoma skirti mažiau lėšų sveikatos priežiūros sektoriui bei sumažinti atlyginimus valdininkams.

Prieš dvi savaites P.P.Coelho paskelbė, kad programa bus dar griežtinama, mat netikėtai paaiškėjo, jog valstybės biudžete yra skylių, apie kurias anksčiau nebuvo įtariama. Kiek anksčiau ministras pirmininkas įspėjo valstybės piliečius, kad šie turi pasiruošti „dvejiems sunkiems metams“.

Lisabonos verslininkė Margarida Sa Pereira rengiasi sunkiems laikams. M.Sa Pereiros šeima nuo 1789-ųjų sostinės Loreto gatvėje pardavinėjo žvakes. Prieš Velykas šeimos parduotuvėje prekiaujama kiaušinio formos žvakėmis, prieš Kalėdas – žvakėmis, imituojančiomis kalėdines eglutes. Visos jos gaminamos rankomis iš aukščiausios kokybės vaško.

Už prekystalio stovi pati M.Sa Pereira, mažutė moteris į akį krintančiais akiniais. Visos parduotuvės sienos užimtos prekių lentynų – lygiagrečiai pritvirtintos jos siekia lubas.

Laikas bėga, tačiau žvakių panorusių klientų nematyti. M.Sa Pereira sako, kad per pastaruosius keletą mėnesių klientų pastebimai sumažėjo. Lyg to nepakaktų, naujoji valstybės valdžia siekia papildomai apmokestinti švenčių laikotarpio pelną. M.Sa Pereira, mažiausiai ketvirtį metinio pelno uždirbanti prieššventinėmis ir šventinėmis dienomis, sako, kad Kalėdos jų šeimos verslui bus sunkios.

Portugalai gyveno ne pagal išgales ištisus dešimtmečius, kita vertus, jie taip darė todėl, kad buvo klaidinami. Iš pradžių Europos Sąjunga (ES) sugundė Lisaboną bendrosios pagalbos programomis.

Nuo tada, kai Portugalija tapo ES (tuomet – Europos Bendrijos) nare 1986-aisiais, iš Briuselio valstybė gavo per 55 mlrd. eurų. Tuomet bendros valiutos įsteigimas įkvėpė ekonomiką dar vienam šuoliui.

Staiga Portugalija įgijo kredito prieinamumo galimybę, prilygstančią didžiosioms ES valstybėms – Vokietijai ir Prancūzijai.

Portugalai ilgainiui pamėgo greitus automobilius ir prabangius apartamentus – už viską mokėdami pasiskolintomis lėšomis. Tačiau toks klestėjimas buvo apgaulingas, nes iš tiesų neturėjo nieko bendra su tikruoju valstybės ekonominiu pajėgumu.

Dabar portugalams nebeliko nieko kita, tik taupyti visais įmanomais būdais. Penktadaliu mažesnės iš tabako mokesčių gautos pajamos gegužės mėnesį liudija, kad diržus veržiasi net rūkoriai. Dar vienas nuosmukio ženklas, ypač mažesniuose šalies miestuose, – parduotuvių vitrinose pastebimi skelbimai apie likvidaciją.

Į krizę valstybė įklimpusi labai giliai, vis dėlto atrodo, kad blogiausia – vis dar prieš akis. Naudos siekis auga, skolintis darosi vis brangiau, bankai skolina mažiau pinigų, kompanijos liovėsi investavusios, dėl skolų krizės dalis įmonių bankrutuoja, toliau auga nedarbas.

Stebėtina, tačiau beveik nematyti, kad su visu tuo būtų kovojama. Daugumą portugalų tiesiog ištikti šoko.

Kitaip nei graikai, portugalai nepasidavė kvestionuotinoms verslo idėjoms. Portugalijos bankai neišdavė tiek rizikingų paskolų, kiek buvo išduota Airijoje. Čia, kitaip nei Ispanijoje, nekilnojamojo turto kainos nepasiekė neregėtų aukštumų. Portugalija beviltiškai įsiskolinusi, valstybės ekonominė ateitis, geriausiu, atveju atrodo esanti neaiški. Susirūpinę portugalai nepaliauja tarpusavyje aiškintis, kaip visa tai galėjo nutikti.

Vieną galimų atsakymų sufleruoja mažas žavus Figeiro dos Vinjoso miestelis kalvotoje ir miškingoje vidurio Portugalijoje netoli Koimbros miesto.

1993-iaisiais gamyklą čia pastatė vokiečių drabužių gamybos kompanija „Gerry Weber“. Fabrike kelnes ir švarkus siuvo per 160 moterų. Gamykloms darbuotojoms buvo mokama nedaug, „Gerry Weber“ taip pat skirtos ES subsidijos – Briuselis padengė maždaug 3 mln. eurų visos kompanijos į gamyklą investuotos sumos.

Praėjus dešimčiai metų gamykla netikėtai sustabdyta. Figeiro dos Vinjoso savivaldybės tarybos narys bei miestelio mero dešinioji ranka Jorge‘as Dominguesas dar pamena, su kokia nuostaba buvo sutikta naujiena apie gamyklos užsidarymą. „Visi buvome labai nusivylę“, – sakė jis.

J.Dominguesas stovi priešais gamyklos – balto dviejų aukštų pastato – įėjimą. Pastato langus dengia nuleistos žaliuzės, viename jų matyti užrašas, skelbiantis, kad jis parduodamas. Rankos mostu parodydamas aukštyn J.Dominguesas pasakoja, kad fabriko vadovybė, vokiečiai, paprastai dirbdavo viršutiniame pastato aukšte.

2003-iaisiais gamybą nuspręsta perkelti į Rumuniją, kur sąnaudos tuomet buvo beveik perpus mažesnės nei Portugalijoje. Gamykloje dirbusios miestelio moterys tapo globalizacijos aukomis.

Panaši lemtis per pastarųjų keleto metų laikotarpį ištiko daugelį portugalų – viena po kitos tarptautinės kompanijos ėmė uždarinėti šalyje veikiančias gamyklas. Vien avalynės pramonėje darbo neteko per 50 tūkst. asmenų. Ketvirčio visų darbų 2003–2006 m. laikotarpiu netekta dėl produkcijos perkėlimo – paprastai į kurią nors Rytų Europos valstybę arba Tolimuosius Rytus. Palyginimui: Vokietijoje dėl produkcijos perkėlimo netekta vos apie 7 proc. darbų.

Per šį laikotarpį Portugalija nesugebėjo toliau kopti ekonominės plėtros kopėčiomis taip, kaip praeityje tai padarė Pietryčių Azijos valstybės, iš pigių masinio vartojimo prekių gamintojų sėkmingai virtusios našiomis technologinės produkcijos tiekėjomis.

Portugalijos ekonomika metų metus žingsniavo vandeniu, nespėdama drauge su sparčiai augančiomis pajamomis. Darbo vieneto kaina Portugalijoje nuo 1996-ųjų išaugo trečdaliu daugiau nei Vokietijoje. Kitaip tariant, Portugalija tapo per brangi viskam, kas joje galėtų būti gaminama.

Žinoma, esama išimčių. „Volkswagen“ gamykla į pietus nuo Lisabonos esančioje Palmeloje vis dar sėkmingai funkcionuoja. Daugiau nei 3 tūkst. gamyklos darbuotojų – paprastai – eksportui – surinkinėja „Sharan“, „Eos“ ir „Scirocco“ modelius.

Kompanija išsiderėjo lanksčias taisykles su darbo taryba, galingu darbuotojų renkamu jų interesams atstovaujančiu organu, dėl kurių ekonominio nuosmukio laikotarpiu atsirado galimybė panaikinti iki 22 darbo dienų per metus.

Tačiau šiuo metu darbo gamykloje tiek daug, kad laikotarpis, kai fabrikas sustabdomas vasaros atostogoms, šiais metais sutrumpintas nuo įprastų trijų savaičių iki vos dviejų.

Palmelos gamykla atneša maždaug 1,6 mln. eurų metinių „Volkswagen“ biudžeto įplaukų – tai prilygsta maždaug 1 proc. viso šalies BVP. Dėl anksčiau minėtos priežasties pagal „Volkswagen“ standartus nedidelė gamykla šiuo metu yra stambiausia šalies užsienio investicija.

„Volkswagen“ padalinio Portugalijoje vyriausiasis finansų kontrolės specialistas Jurgenas Hoffmanas sako, kad gamyklą įsuko viesulas. Šiais žodžiais jis taip pat apibūdina pagrindinę tvirtos atramos pramonei stokojančios Portugalijos ekonomikos problemą. Portugalijai reikia daug daugiau kompanijų, kurios investuotų į šalį ir gamintų prekes eksportui.

Portugalijos BVP, siekiantis 166 mlrd. eurų, yra beveik toks pat, kaip dviejų didžiausių Vokietijos įmonių – automobilių gamintojo „Daimler“ ir elektronikos giganto „Siemens“. Portugalijos problema yra ta, kad šalyje per mažai gaminama ir per daug vartojama.

Balanso stoką iš dalies gali paaiškinti istorinis kontekstas: valstybė stokoja konkurencijos ir verslumo tradicijų. Portugalijos valdžia ilgus metus nevaržoma disponavo dominuojančia pozicija – tokia padėtis neatrodė nepriimtina valstybei, kurioje 1936-aisiais įsigalėjo dešiniųjų diktatūra, nutraukta tik 1974-ųjų Gvazdikų revoliucijos, po kurios ilgametį autoritarinį režimą šalyje pakeitė demokratija. Drąsos ir ryžto – savybių, kuriomis kažkada charakterizuota atradėjų ir užkariautojų tauta, šiandien beveik nelikę.

Šių dienų Portugalija – akivaizdžiai pernelyg biurokratizuota valstybė. Iš 5 mln. darbingo amžiaus šalies asmenų 750 tūkst. dirba viešajame sektoriuje, už tąi jiems gerai mokama.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (Organisation for Economic Co-operation and Development – OECD) duomenimis, Portugalijos viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai gerokai pranoksta privačiame sektoriuje dirbančių asmenų uždarbį.

Vis dėlto dauguma valstybės institucijų yra neproduktyvios ir stokoja efektyvumo. Mokesčių grąžinimo procedūra neretai užtrunka gerokai ilgiau nei turėtų, valstybinės įstaigos nuolat vėluoja apmokėti sąskaitas, o leidimo išrūpinimo procesas dažnai virsta laukimo žaidimu.

Pavyzdžiui, nusprendus statyti sandėlį, visų formalumų tvarkymas Portugalijoje vidutiniškai užtrunka 287 dienas. OECD vidurkis – 157 dienos.

Naujoji valstybės valdžia paskelbė kovą neefektyvumui – na, bent jau savo galimybių ribose. Siekiama sumažinti neatliktų procesų nebaigtoms nagrinėti byloms teismuose apimtį, tačiau net ir naujai nustatytas laikotarpis užtęstiems procesams pabaigti gali trukti iki dvejų metų. Toks abejingas ir net aplaidus požiūris pastebimas ir privačiame sektoriuje.

Bavarijos užsienio prekybos centro išleistas Potencialiems investuotojams skirtas lankstinukas informuoja, kad „viršesnes pareigas užimantys asmenys Portugalijoje į darbą atvyksta tarp pusės dešimtos ir dešimtos valandos ryto.“ Lankstinuke taip pat teigiama, jog „pietūs portugalams yra šventas metas“ ir tuomet jų nevalia trukdyti.

Dar vienu „vertingu“ patarimu potencialiems investuotojams prigrasoma „nemėginti trikdyti įprastos rutinos tarp pirmos ir trečios valandos po pietų“.

Dalis investuotojų taip pat atbaidomi dėl kvalifikuotų darbuotojų stokos. Vos 15 proc. darbingo amžiaus portugalų turi universiteto diplomą, palyginti – ES vidurkis siekia maždaug 30 procentų. Be to, nemažai jaunų žmonių taip ir nebaigia vidurinės mokyklos.

Pasaulio komercijos tinklo (AKH) Vokietijos skyriaus duomenimis, didžioji dalis vokiečių kompanijų Portugalijoje teigia esančios nepatenkintos pradedančiųjų darbuotojų kvalifikacija. Valdytojas Paulas Van Rooijus sutiko paminėti tai, ką jis mano esant svarbiais anksčiau išvardytų faktų apibendrinimais.

P.Van Rooijus vadovauja autodetalių gamybos įmonei „Gametal“, kuri yra Vokietijos Izerlono mieste įsikūrusios tarptautinės korporacijos „Kirchhoff Group“ dalis. „Gametal“ fabriko Šiaurės Portugalijos Ovaro mieste netoli Porto darbuotojai gamina detales keletui automobilių gamybos kompanijų, tarp jų – „Volkswagen“.

Jie kontroliuoja sunkius presus, pjaustančius metalo lakštus, tarsi šie būtų minkštas sviestas. Presas skaldo metalą su tokia jėga, kad kaskart jam leidžiantis pastatas suvirpa.

P.Van Rooijus dalyje pastato pasakoja įrengęs nedidelę autodetalių gamybos mokyklą, kurioje iš pradžių buvo mokoma 20 asmenų. Mokymo programa buvo tokia sėkminga, kad kai kuriuos ją baigusius darbuotojus veikiai nuviliojo kitos kompanijos.

Prieš daug metų AKH taip pat ėmėsi Portugalijoje iki šiol neįprasta vadinamos vokiškuoju modeliu grįstos dvejopos sistemos įgyvendinimo.

P.Van Rooijaus teigimu, pramonė Portugalijoje niekuomet nebuvo laikoma patrauklia, tad darbu šioje srityje ne itin domimasi. Netgi vietos bankai kartais nevengia demonstruoti abejingumo dirbdami su pramoninėmis kompanijomis – daugelį metų pirmenybė čia buvo teikiama mažmeninės prekybos projektų, pavyzdžiui, prekybos centrų, finansavimui.

Nenuostabu, kad Portugalijoje stinga masyvių pramonės šakų eksportuotiniems produktams gaminti. Kokios pramonės šakos tai galėtų būti? Antonio Rios de Amorimas pasiūlymas iš pirmo žvilgsnio skamba tiesiog primityviai: turi būti imamasi to, kas sekasi geriausiai.

43 metų amžiaus A.R.de Amorimas yra „Corticeira Amorim“, didžiausios pasaulyje natūralią kamščiamedžio žievę tiekiančios įmonės, vadovas. Ketvirtadalis visų iš kamščiamedžio pagamintų kamščių yra „Corticeira Amorim“ produkcija – per vienerius metus visi įmonės padaliniai pagamina daugiau nei 3 mlrd. kamščių.

Kamščiamedžio žievė atkeliauja iš pietinių Portugalijos regionų, nuo seno garsėjančių kamščiamedžių gausa. Žievė nuo kamščiamedžių lupama kartą per devynerius metus. Pagrindinėje įmonės gamykloje viename Šiaurės Portugalijos kaimelių netoli Porto surinkta kamščiamedžių žievė presuojama, valoma ir blukinama.

A.R.de Amorimo biuro siena dekoruota aštuonių metrų pločio freska, vaizduojančia kamščiamedžių giraitę. Medžiai paveiksle susodinti tvarkingomis eilėmis.

Kai 2001-aisiais A.R.de Amorimas tapo kompanijos vadovu, su kamščiamedžio kamščiais aršiai konkuravo sukamieji bei stikliniai kamščiai. Reaguodamas į iššūkį, A.R.de Amorimas nusprendė reorganizuoti gamybos procesą.

Naujojo įmonės vadovo iniciatyva verslas buvo išplėstas į šalis, kuriose tuo metu vyno gamybos verslas dar tik vystėsi, tokias kaip Čilė, Australija bei Naujoji Zelandija, išplėsta pardavimų bazė. Investuota į tyrimus, kurių metu buvo nustatinėjamos išskirtinio kamščiamedžio poreikio priežastys.

Galiausiai, A.R.de Amorimas išplėtė kompanijos produktų liniją, papildydamas įprastą produkciją garso nepraleidžiančiomis kamščiamedžio plokštėmis grindims bei sienoms, kamščiamedžio plombomis automobilių tepalų bakams ir net kamščiamedžio apsaugomis kosminiams laivams.

Restruktūrizacija pasiteisino – pastarieji keletas metų buvo geriausi įmonės istorijoje, nepaisant tuo metu tautos išgyvento didžiulio ekonominio nuosmukio.

A.R.de Amorimas tiki, kad jo strategija galėtų būti pasitelkta sprendžiant valstybės masto problemas. Pasak jo, Portugalija privalo identifikuoti stipriąsias valstybės puses ir pasitelkti jas sunkumams įveikti. „Mes turime tiek daug lobių – tereikia juos atkasti“, – sako A.R.de Amorimas.

Vien taupymas Portugalijos ant kojų nepastatys – kaip ir Graikijos, Airijos ar Ispanijos. Ekonomikos gaivinimo pagrindu galėtų tapti koncentracija ties medienos ir popieriaus pramone, paverčiant ją ekonominio našumo ašimi – juk miškai sudaro daugiau nei trečdalį šalies teritorijos.

Avalynės pramonėje iki šiol retai telktasi ties itin aukštos kokybės dizainerių produkcijos tiekimu. OECD pranešime Portugalijai rekomenduojama siekti didesnio produktyvumo aukštos kokybės produkcijos srityje.

Specialistai taip pat teigia įžvelgiantys papildomą potencialą turizmo sektoriuje. Portugalijoje nepakankamai išnaudojamas pajėgumas bei pernelyg gausus santykinai pigių paslaugų pasirinkimas. Prieš keletą metų tuometis Tarptautinio valiutos fondo vadovas Olivieris Blanchardas pasiūlė Portugaliją paversti pensininkams išskirtinai patrauklia valstybe, savotiška Europos Florida.

Figeiro dos Vinjoso, miestelio, kuriame neseniai veikė vokiečių kontroliuojamas drabužių fabrikas, savivaldybės tarybos narys Jorge‘as Dominguesas įsivaizduoja panašią strategiją. Į regioną, kuriame gausu spygliuočių miškų bei įspūdingų krioklių, jis tikisi pritraukti turistų, pageidautina – norinčių atvykti ilgesniam laikui. J.Dominguesas sako , kad atostogų vilas čia turi bent šimtas užsieniečių, kai kurie jų atvyksta net iš Australijos.