Miestų piktžaizdės

Vilniaus centre, Konstitucijos prospekte, daugiau kaip du dešimtmečius riogso nebaigtas statyti pastatas, kuriame dar sovietmečiu turėjo būti įkurtas viešbutis, buvęs Vyriausiasis policijos komisariatas Mindaugo gatvėje, buvusi Šv.Jokūbo ligoninė prie Lukiškių aikštės, buvusi Misionierių ligoninė Subačiaus gatvėje. Tai tik keli objektai, kuriuos drąsiai galima vadinti griuvenomis.

Valdžia nebaudžia šių pastatų šeimininkų. Mat jie maitina pažadais – esą tuoj vietoj griuvenų iškils dailūs statiniai.

Sostinės Rinktinės gatvės pradžia iš tiesų rinktinė – aptriušę Koncertų ir sporto rūmai užkaltais langais, griūvantis „Žalgirio” stadionas, kuriame netvarka tiesiog pribloškia. Ir visa tai – pačiame Vilniaus centre.

Ar šių statinių šeimininkai baudžiami už tai, kad bjauroja miesto veidą? Taip, bendrovė Ūkio banko investicinė grupė moka šiek tiek didesnį nekilnojamojo turto mokestį už apleistus Koncertų ir sporto rūmus. Tačiau už „Žalgirio” stadioną – ne.

Tarp šių dviejų statinių įsiterpęs kraupiai atrodantis buvęs atvirasis „Žalgirio” plaukimo baseinas, kurio savininkui taip pat nė plaukas nuo galvos nenukrito.

Šiandien baseino vaizdas – apgailėtinas. Jis aptvertas lentų tvora, kurioje žioji skylė. Čia šeimininkauja benamių poros.

Į baseino patalpas kartkarčiais užsuka tik savininko pasamdytas sargas. Pats šeimininkas, bendrovės „Vordana” savininkas Anupras Mišeikis, ten nesirodo. Šiai įmonei priklauso poilsio ir pramogų kompleksas prie Belmonto krioklių.

Belmonte autentiški malūno komplekso pastatai atgaivinti, jų dalys restauruotos ir užkonservuotos. Už tai A.Mišeikis 2005 metais buvo apdovanotas Šv.Kristoforo statulėle. Tačiau prisiminti baseino Belmontą išpuoselėjusios bendrovės atstovai nenori – jie atsitvėrė tylos siena.

Jau aštuonerius metus valkatos glaudžiasi ir buvusios Šv.Jokūbo ligoninės pastatuose, kurie stūkso Lukiškių aikštės pašonėje. Vasarą ji mažiau krinta akis – užstoja medžiai. Matyt, dėl to buvusi ligoninė nerūpi savivaldybės valdininkams, kurie nė nemėgino įpareigoti didžiulių pastatų šeimininkų susitvarkyti.

Lyg paminklas apsileidėliams ant Tauro kalno stūkso sovietmečiu iškilę Profesinių sąjungų rūmai. Ant stogo žaliuoja berželiai, po pastatą nusiaubusio gaisro kai kurie langai taip ir likę užkalti. Sienos aptrupėjusios.

Už neprižiūrimą pastatą šeimininkai taip pat nenubausti. Mat jau kone dešimt metų sklando kilni idėja šioje vietoje įkurti Tautos namus.

Tauro kalno papėdėje – dar vienas liūdno vaizdo pastatas faneros lakštais užlopytais langais ir purvinomis sienomis. Tai – buvęs alaus restoranas „Tauro ragas”.

Tiesa, jo šeimininkas už pastato nepriežiūrą baustas ne kartą. Bet tai buvo seniai. Savivaldybė įsitikino, jog tai – neveiksminga. Ir daugiau apsileidėlio nejudina.

Vilniaus savivaldybės Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamento viešosios tvarkos skyrius informaciją apie apleistus ir grėsmę keliančius pastatus pradėjo kaupti prieš porą metų.

Tikrintojai užfiksavo per pusantro šimto pastatų, kurie griūva, yra avarinės būklės, neaptverti, juose kaupiasi šiukšlės.

2009-aisiais viešosios tvarkos skyrius surašė 37 administracinių teisės pažeidimų protokolus dėl tokių pastatų, 2010 metais – 39, o šiemet protokolai įteikti 19 griuvenų šeimininkų.

Tačiau jų savininkams savivaldybės pagrūmojimai, matyt, nerūpi. Per porą metų susitvarkė tik dešimt savininkų, 9 atvejais buvo likviduota pastato avarinė būklė.

Iš dvidešimties Kauno centrą ir senamiestį darkančių pastatų didžiausi ir baisiausi – Kęstučio gatvėje stūksantis bendrovės „Britanika” 12 aukštų statinys ir Karaliaus Mindaugo prospekte nebaigtas 11 aukštų „Respublikos” viešbutis, priklausantis ant bankroto slenksčio atsidūrusiai įmonei Kauno verslo rūmams.

„Britanikos” atstovai dar 1998 metais savivaldybei pažadėjo įrengti „Kauno” viešbutį, bet tai buvo tušti pažadai.

Kaip pūlinys liko ir 15 tūkst. kvadratinių metrų „Respublikos” viešbutis, užkonservuotas dar 1993 metais. Jo savininkai atbaidė fasadą milžiniškomis nuotraukomis užsimojusią pagražinti „Vičiūnų” grupę ir „DnB Nord” banką – už pasinaudojimą pastatu pareikalavo 90 tūkst. litų.

Tarsi po bombonešių antskrydžio atrodo ir Žaliakalnyje, Radastų gatvėje, stovintis sovietiniais laikais buvę prestižinis restoranas „Kaukas”. Šiandien jame nyku – išplėšti langai, atšokęs tinkas. Tiesa, ir čia svaidytasi pažadais – pastatą įsigiję „Liūtuko” bendrovės atstovai prieš 5 metus jame planavo atidaryti restoraną.

„Jie daro gėdą Kaunui. Teisiniai svertai prieš jų šeimininkus neefektyvūs. Verslininkai sutinka mokėti apleistiems statiniams įvestą 1 procento vertės dydžio kasmetį mokestį, kad tik nereikėtų pastatų tvarkyti”, – tik skėsčiojo rankomis Kauno savivaldybės turto skyriaus vedėjas Antanas Slušnys.

Panevėžyje, Pilėnų rajone, betonine tvora aptvertas statinys net 17 metų šiurpina langų kiaurymėmis. O turėjo ten stovėti vidurinė mokykla.

Buvo skaičiuojama, kad mokykloje, kurios projektinė vertė yra apie 30 milijonų litų, mokysis 624 moksleiviai. Tačiau net neįpusėjus statyboms ėmė strigti jų finansavimas. Be to, pradėjo aiškėti, kad mokyklos apskritai miestui nebereikia, mat Panevėžyje mokinių kasmet mažėja.

Statybos įstrigo – nebaigtas net statinio karkasas, o bandant gelbėti pradėtą statinį buvo nugriautos kai kurios trečiojo aukšto sienos. Nuspręsta, kad užteks dviejų aukštų.

Bet neseniai apmirusiose statybose vėl pasirodė žmonės. Šįkart miesto vadovai su svečiais – Teisingumo ministerijos atstovais. Panevėžio vicemerui Gintarui Šileikiui kilo mintis, kad mokyklai suprojektuotame pastate galėtų įsikurti Teisingumo rūmai.

„Mokyklai suprojektuotose klasėse galėtų būti įkurti teisėjų kabinetai ir teismo salės. Taip pat labai svarbu, kad aplink pastatą yra didžiulė, per 5 hektarus užimanti, teritorija. Čia pakaktų vietos automobilių aikštelei. Vienas miesto centro trūkumų – mašinų statymo problema”, – svarstė G.Šileikis.

Dar rudenį turėtų paaiškėti, ar betoninis milžinas Alanto gatvėje virs Teisingumo rūmais.

Klaipėdos senamiesčio vaizdą antrą dešimtį metų darko Žvejų gatvėje, šalia Biržos tilto, stovintis apgriuvęs buvęs „Baltijos” kino teatro pastatas. Kada padėtis pasikeis – nežinia.

Šis pastatas skaičiuoja pusantro šimto metų istoriją, o nuo 1912-ųjų čia veikė kino teatras įvairiais pavadinimais.

Daugiau kaip prieš dešimtmetį pastatą prestižinėje Klaipėdos vietoje įsigijo Šiaulių bendrovė „Fisanta”. Kino teatras virto prekyviete, bet ją netrukus nuniokojo gaisras. Tai, kas liko po jo, nebuvo tvarkoma – sienų plyšiuose, ant perdangų, namo viduje suvešėjo medžiai.

Šiauliečiai norėjo šioje vietoje statyti svečių namus, tačiau jų planams užkirto kelią paveldosaugininkai. Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio specialistų nuomone, jų suprojektuotas statinys per aukštas ir per didelis.

Pastarąjį kartą projektas Klaipėdos miesto statybos komisijoje svarstytas prieš metus.

Griuvenų savininkai ne kartą buvo raginami nušluoti pastato likučius nuo žemės paviršiaus, tačiau jiems raginimai nė motais – pastatą jie tik apdengė žaliu tinklu.

Tiesa, prieš penketą metų už sąvartynu paverstą teritoriją aplink pastatą savininkai buvo nubausti 50 litų bauda. Už statinio nepriežiūrą bendrovei „Fisanta” taip pat buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Tačiau pagal tuo metu galiojusius įstatymus skirti baudą turėjo teisę tik miesto, kuriame registruota bendrovė, savivaldybės administracija.

„Fisantai” buvo skirta 200 litų bauda – dešimt kartų mažesnė, negu numatyta maksimali.

Vėliau bendrovei už pastato nepriežiūrą buvo skirta 3 tūkst. litų bauda, tačiau šis sprendimas apskųstas teismui.

Pačiame Palangos centre, J.Basanavičiaus gatvėje, riogsantis pastatas nenaudojamas jau beveik 20 metų.

Prieš 50 metų pastatytas „Pajūrio” viešbučio pastatas šiandien yra apgailėtina griuvena, kurią praėjusių metų pabaigoje įsigijo Kauno bendrovė „Optimalus turto valdymas”.

Šiuo metu pastatas išnuomotas Palangos verslininkui, kuris keletoje patalpų yra įrengęs per naktį alkoholinius gėrimus pardavinėjantį barą ir net naktinį striptizo klubą.

Palangos savivaldybė turto savininkus įspėjo dėl apleisto pastato ir paragino jį sutvarkyti, tačiau, regis, jiems tai nerūpi.

„Šis pastatas darko visą prestižinės kurorto vietos – J.Basanavičiaus gatvės vaizdą.

Bet tai bendrovę „Optimalus turto valdymas”, matyt, tenkina: neprižiūrimam statiniui jokių papildomų investicijų nereikia, o iš jo nuomos gaunamos neblogos pajamos.

Savininkus remontuoti pastatą raginsime kitais metais padidindami nekilnojamojo turto mokestį”, – pažadėjo Palangos meras Šarūnas Vaitkus.

Nors dešimtmečius Šiaulių parkai nešienaujami, neprižiūrimos gatvės ir stūkso šiukšlių krūvos, palyginti su kitais šalies didmiesčiais, čia padėtis yra kiek geresnė: vaizdą darko bene vienintelis betoninis monstras.

Centrinę miesto dalį kone du dešimtmečius bjauroja skandalingojo britų verslininko Gotfriedo Gilo statyto kazino griuvenos. Centrinio parko pašonėje, greta Žemaitės gatvės, pramogų centrą statęs verslininkas paliko milijonines skolas ir spruko iš Lietuvos, o nebaigti statiniai iki šiol kelia grėsmę čia šėlti pamėgusiems paaugliams.

Prieš kelerius metus griuvėsius ir greta esantį stadioną įsigijo kauniečių bendrovė „Baltic Realty Adviser”. Verslininkai ketino sutvarkyti kelių hektarų dykvietę ir pastatyti šiuolaikišką kotedžų kvartalą.

Kauniečių projektą įklampino noras statyti daugiabučius ir į viešumą iškilę faktai dėl galbūt suklastotų Šiaulių valdininkų išduotų teritorijos planavimo dokumentų. Aplinkosaugininkai tikino prieštaravę daugiabučių statyboms, o savivaldybės išduotame dokumente užfiksuota priešingai.

Netrukus subliūško nekilnojamojo turto burbulas, todėl projektas įstrigo neribotam laikui.

Kad miesto svečiams akis mažiau badytų griuvenų vaizdai, pasirūpino ne miesto vadovai ar teritorijos šeimininkai, o gamta – per porą dešimtmečių statybvietės griuvėsiai ir kalnai šiukšlių savaime apaugo tankiais krūmais ir medžiais.

Jei nesilaikoma statinių techninės priežiūros taisyklių, privalėtų bausti savivaldybės energetikos ir statinių skyrius. Jei pastatui gresia griūtis ar deformacija, Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyta nemenka bauda – nuo 1 iki 5 tūkst. litų.

Tačiau valdininkai kodeksą yra padėję į šalį. Pavyzdžiui, Vilniaus savivaldybės atstovė Stasė Kvederienė pripažino, kad griuvenų šeimininkams savivaldybės darbuotojai labiau aiškina apie padarinius, įpareigoja, o ne baudžia.

Už tai, kad statiniai tinkamai neprižiūrimi, turėtų bausti ir savivaldybės Civilinės saugos ir viešosios tvarkos departamentas. Jo darbuotojai taiko kitą Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnį, kuriame numatytos švelnesnės baudos – nuo įspėjimo iki 2 tūkst. litų.

Vilniuje daugiausia šio departamento darbuotojų dėmesio nusipelnė pastatų, kurių fasadai apšiurę, išterlioti, savininkai. Anot departamento buvusio direktoriaus Rimanto Ramanausko, šiemet jo pavaldiniai itin daug dėmesio skyrė teritorijai nuo Tarptautinio Vilniaus oro uosto iki geležinkelio stoties. Tai suprantama – artėja Europos vyrų krepšinio čempionatas. Iš oro uosto į miestą važiuos krepšininkai, sirgaliai, turistai.

Apleistų statinių savininkai turėtų būti baudžiami ir didesniu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Bet ir čia jie menkai tenukenčia.

Pavyzdžiui, Vilniuje visiems fiziniams ir juridiniams asmenims patvirtintas 0,9 procento nekilnojamojo turto mokestis. Apsileidėliams jis tik šiek tiek didesnis – 1 procentas.

Kauno miesto įvaizdžiu susirūpinę architektai nuogąstauja, kad per krepšinio čempionatą žiniasklaida po pasaulį išplatins apgailėtiną Kauno vaizdą – juk nuo Žalgirio arenos (kurioje vyks svarbiausios finalinės rungtynės) puikiai matyti „Respublikos” vaiduoklis.

Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius kreipėsi į savo miesto vadovus: „Savivaldybė turi atsižvelgti į viešąjį interesą ir rasti teisinių priemonių sustabdyti statybos darbų vilkinimą, pavienių asmenų bei verslo grupių vykdomą miesto darkymą.”

LR korespondentė Vašingtone

Kiekviena JAV vietovė turi savo taisykles, kaip elgtis su pastatais vaiduokliais, kurių po 2008-ųjų sąstingio rinkoje atsirado kone kiekviename mieste.

Bankai nustojo dalinti paskolas statyboms, ir automatiškai įstrigo tūkstančiai projektų. Paprasti gyventojai dažniausiai gali laimėti skųsdamiesi dėl sveikatai ir saugumui gresiančių problemų. Tarkime, graužikų arba šiukšlių. Išdaužyti langai, vešinti žolė, telkšančios balos, dėl kurių veisiasi uodai, – visa tai yra miesto taisyklių pažeidimai, už kuriuos gali būti skiriamos baudos.

Jei baudų nėra kam sumokėti, prasideda teismai, kurie gali baigtis namo vaiduoklio pardavimu viešajame aukcione. Taip pastato griaučiai gali pereiti į miesto arba naujų investuotojų rankas ir problema būtų išspręsta. Baudos už neprižiūrimus nebaigtus pastatus kai kur itin didelės. Pavyzdžiui, neseniai Kalifornijoje priimtas įstatymas, pagal kurį gali būti skiriama iki tūkstančio dolerių bauda už kiekvieną dieną, per kurią savininkas neprižiūri žolynų ir aplinkos, nevaiko benamių.

O Čikagoje privaloma užkalti tuščių pastatų langus ir duris, bet fanerą leidžiama naudoti tik pirmus šešis mėnesius. Po to tenka naudoti gerokai brangesnius metalo lakštus arba įstatyti langus, duris ir įrengti signalizaciją. Nesutinki – mokėk baudas arba ruoškis teismui.

Tačiau ir JAV netrūksta nebaigtų pastatų, kurie stovi kad ir dvidešimt metų. Pavyzdžiui, netoli Las Vegaso stovi betoninės ir plieno konstrukcijos, kurios turėjo virsti 800 mln. dolerių vertės viešbučiu, kazino ir golfo laukais ant Emeraldo upės kranto.

Iškilo keturiolika vieno viešbučio bokšto aukštų ir septyni kito, o tada statytojams nebeliko pinigų. Visa tai vyko daugiau nei prieš 20 metų. Miesto valdžia nieko nedaro, tik prižiūri, kad pastatų griaučiai nekeltų pavojaus. Las Vegaso gyventojai jaudinasi, kad tas pats nenutiktų ir keliems gerokai naujesniems projektams miesto centre, kurie įstrigo pastaraisiais metais.

LR korespondentas Romoje ir Vatikane

Betoninių vaiduoklių Italijoje daugybė. Tokie nebaigti statyti pastatai dažniausiai pūpso dailiose šalies pajūrio vietovėse. Todėl Italijos aplinkosaugos draugija „Legambiente” kasmet skelbia monstrų penketuką – baisiausių, labiausiai aplinką bjaurojančių pastatų sąrašą ir specialų žemėlapį.

Jame galima aptikti įvairiausios paskirties ir dydžio pastatų: suprojektuotų ir pradėtų statyti viešbučių, gyvenamųjų namų kvartalų, automobilių aikštelių, fabrikų ir net oro uostų.

Nebaigtų ir apleistų statybviečių daugiausia Pietų Italijoje, tačiau netrūksta monstrų net mados sostinėje Milane. Čia stūkso milžiniško 1990-ųjų pasaulio futbolo čempionatui skirto viešbučio liekanos.

Prieš du dešimtmečius turėjo būti pastatyta 240 tūkst. kvadratinių metrų prabangos oazė su 300 kambarių futbolo sirgaliams. Viešbutį stačiusi paslaptinga Azijos bendrovė nutraukė finansavimą, o Milano savivaldybė iki šiol laužo galvą, ką daryti su griuvėsiais.

Arba gigantiškas poilsio centras-viešbutis „Fuenti” garsaus kurorto Amalfio pakrantėje. Šiam 7 aukštų monstrui pastatyti prireikė 34 tūkst. kubinių metrų cemento, kuris nepataisomai subjaurojo vieną gražiausių Italijos kampelių.

Holivudo žvaigždžių pamėgtoje Toskanoje, netoli Kararos marmuro kasyklų, turėjo išdygti 65 vilų gyvenamasis kompleksas turtuoliams. Pradėtas statyti ir nebaigtas, šis vaiduoklis darko Toskanos Alpių peizažą.

Dauguma tokių nebaigtų statinių Italijoje pradėti nelegaliai – be visų reikiamų aplinkosaugos leidimų. Pietų Italijoje cemento milžinų statybas dažnai finansuoja vietos mafija. Banditai statybas vykdo prisidengdami svetimomis pavardėmis. Policijai pradėjus tyrimą aiškėja, jog tikrojo savininko neįmanoma rasti.

Tiesa, neseniai Italija paskelbė griežtą karą nelegalioms statyboms ir apleistiems monstrams. Pirmasis nuosprendis – areštuoti viešbučio „Fuenti” statybas ir iš dalies nugriauti apleistą objektą.

Dar nuožmiau su pastatais vaiduokliais ėmėsi kovoti Apulijos sostinės Bario valdžia: ji atšaukė statybos leidimą privačiai bendrovei, kuri pradėjo statyti milžiniškus beveik dvidešimties aukštų dangoraižius greta jūros (atstumas – mažiau nei 300 metrų). Šių monstrų likimas buvo greitai išspręstas: 350 kilogramų trotilo sprogmuo išlaisvino Bario pajūrį nuo betoninių vaiduoklių.

Tačiau tikroji kova su apleistais, gamtą niokojančiais pastatais Italijoje dar tik prasideda. Šiuo metu teisme svarstomos kelios tokio pobūdžio bylos, jos iškeltos korumpuotų miestų savivaldybių vadovams, politikams, statybos bendrovių vadovams. Italijos civilinės teisės kodekse neseniai atsirado naujas paragrafas – nusikalstamas kėsinimasis subjauroti aplinką.

LR korespondentė Paryžiuje ir Briuselyje

Nepaisant kosminių Mantono nekilnojamojo turto kainų, čia yra net trys neužbaigti, teismų ir įstatymų spragose pasiklydę statybų vaiduokliai. Vieno prabangiausių Viduržiemio jūros kurortų (iki Monako – vos 10 km) gyventojai juos vadina „karpomis”. Kita vertus, „karpos” Prancūzijoje vis dėlto yra veikiau reta išimtis nei taisyklė.

Pirmiausia statybas skatina užbaigti krizių nepatyrusi, nekilnojamojo turto kainas kaip ant mielių nuolat kelianti rinka.

Antra, Prancūzijoje labai griežtos statybų leidimų taisyklės. Jeigu metus darbus įšaldai ir likus dviem mėnesiams iki šio termino pabaigos jų nepaprašai pratęsti, teisę toliau statyti prarandi.

Tai gali sukelti labai daug keblumų ir brangiai kainuoti, todėl nekilnojamuoju turtu užsiimantys ir privačius namus statantys asmenys tokios rizikos vengia.

Trečia, šalyje 1978 m. buvo priimtas vadinamasis Spinettos įstatymas, gana sėkmingai sureguliavęs statybininkų, nekilnojamojo turto plėtotojų ir savininkų pareigas bei teises. Dalį visokių nesklandumų padeda išspręsti šiame įstatyme numatytos profesionalams griežtai privalomos kelių rūšių draudimo sutartys.

Tie draudimai bent jau teoriškai savininką ir turto plėtotoją apsaugo nuo statybų įmonių bankroto, galimų defektų ištisam dešimtmečiui į priekį ir net statybų vilkinimo ieškant kaltininkų, jeigu statinys dėl vienų ar kitų priežasčių patyrė žalą.

Tačiau aiškaus įstatymo, kas yra neužbaigtas statinys ir kaip su juo elgtis, Prancūzijoje nėra. Todėl už apleistas statybas nėra numatyta ir aiškių sankcijų.

Šią problemą neseniai nagrinėjo urbanistikos ir architektūros specialistams skirtas leidinys „Le Moniteur”. Jo išvada: būtinas neužbaigtų statinių statusą apibrėžiantis įstatymas.

Kol tokio įstatymo nėra, savivaldybių arba valstybės teisės ir pareigos į visišką aklavietę patekusius statinius užbaigti arba nugriauti taip pat lieka miglotos. Kiekvieną atvejį sprendžia teismai.

Specialiai LR, Berlynas

Vokietijoje nebaigtų statyti monstrų mažai. Greičiausiai todėl, kad vokiečiai stato labai planingai ir laiku pasirūpina stabiliu statybų finansavimu.

Net ekonominės krizės metais sustojusių statybų buvo nedaug.

Tačiau ir Vokietijoje pasitaiko, kad statybos užsitęsia ar net sustoja dėl įvairiausių priežasčių. „Pavyzdžiui, statybos kainos drastiškai krinta ir kai kurios statybų bendrovės nebegali vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų”, – tikino advokatas Ernstas Michaelis Ehrenkonigas.

Jis specializuojasi nekilnojamojo turto, statybos ir nuomos teisės srityje, todėl savo klientams visada pataria sutartyje numatyti baudą už ne laiku įvykdytą statybų projektą.

Vokietijos aukščiausiojo teismo sprendimu ji gali siekti 5 procentus užsakymo vertės, o dar neseniai siekė ir 10 procentų.

Papildomai statybos darbų užsakovams mokami delspinigiai už kiekvieną pavėluotą darbo arba kalendorinę dieną, tačiau jie negali būti didesni negu 0,3 proc. dienos darbo vertės.

Vis dėlto Vokietijoje yra pastatų, išsiskiriančių iš kruopščiai puoselėjamos miesto panoramos. Tiksliau – buvo. Legendinis menų centras „Tacheles” Berlyne, užimtų namų gatvė Hamburge ir nacionalsocialistų poilsio namai „Prora” Riugeno saloje Baltijos jūroje grimzta užmarštin.

Šių pastatų istorijos ištakos – nutrauktos investicijos ir nenustatyti nuosavybės santykiai. Pavyzdžiui, Berlyne, Oranienburgo gatvėje stūksančiuose griuvėsiuose, 21 metus su miesto valdžios palaiminimu karaliavo menininkai. Veikė apie 30 salonų, meno dirbtuvės, teatras, kinas ir kelios kavinės.

Nežinomas investuotojas šį pavasarį sumokėjo milijoną eurų. Formaliai 25 300 kvadratinių metrų ploto teritoriją administruoja bankas, kuris rengiasi parduoti sklypą iš varžytynių. Jo pradinė vertė – 35 mln. eurų. Tačiau bankas tikisi gauti gerokai daugiau, mat čia leidžiama aukštuminė statyba, kuri gali siekti dar papildomai 83 tūkst. kvadratinių metrų plotą.

LR korespondentas Maskvoje

Maskvos mero pavaduotojas miesto statybos klausimais Maratas Chusnulinas neseniai pareiškė žurnalistams: „Mes atlikome reviziją ir Maskvos centre radome likimo valiai paliktus 179 neapgyvendintus skirtingos nuosavybės statinius. Ar galite įsivaizduoti paliktus namus Londono ar kito didmiesčio centre? Žinoma, ne.”

Nebaigtų statinių Maskvoje problemą mero pavaduotojas ketina išspręsti per artimiausius metus.

Maskvos vyriausybė turi visas galimybes tam išspręsti. Mat bet kokia statyba Rusijos sostinės teritorijoje įmanoma tik pagal investicinį kontraktą, kurį sudaro statytojas ir miestas.

Būtent pagal kontraktą statytojas gauna iš miesto svarbiausia – žemės sklypą. Kontrakte nurodoma statybos vieta, jos paskirtis, pastato aukštų skaičius ir plotas, taip pat atidavimo eksploatuoti terminai.

Pažeidimų, žinoma, būna. Bet tokiais atvejais miestas būna principingas: kontraktas nutraukiamas, o statybai skirtas žemės sklypas grąžinamas miestui kartu su tuo, ką ten spėta pastatyti.

Kai Maskvos mero pareigas ėjo Jurijus Lužkovas, tokie atvejai buvo retenybė. Naujoji Maskvos vyriausybė kartu su Sergejumi Sobianinu per beveik metus spėjo nutraukti 250 kontraktų, kuriuose buvo aptikta rimtų pažeidimų.

Nebaigtų daugiabučių problema atsirado mažiau nei prieš dešimt metų, kai gyvenamojo būsto kainos Rusijoje smarkiai šoktelėjo į viršų, o nekilnojamojo turto rinka tapo itin pelninga.

Visur tarsi grybai po lietaus ėmė dygti statybų bendrovės, kurios norintiems įsigyti būstą pradėjo pardavinėti naujus butus, nors dar tik būdavo kasama duobė namo pamatams.

Su pirkėjais buvo sudaromos sutartys dėl dalinio dalyvavimo statyboje, ir būsimieji gyventojai lyg ir tapdavo statytojo partneriais – bendrininkais.

Bet jau po metų dvejų kai kurie statytojai dingdavo kartu su surinktais dalininkų įnašais. Kitiems statytojams tiesiog baigdavosi pinigai.

Partneriai – būsimieji namo gyventojai likdavo vieni prie pamatų duobės. Prieš trejus ketverius metus apgautų dalininkų Rusijoje skaičius buvo perkopę milijoną. Tai kėlė socialinę grėsmę.

Valdžia raukėsi ir aimanavo, bet pradėjo nagrinėti nebaigtų statinių bylas. Dabar Rusijoje yra 828 gyvenamieji daugiabučiai, kurių statyba sustabdyta arba tęsiasi daug metų neleistinai lėtais tempais.

Nuo šiol probleminių statybų klausimą griežtai kontroliuos Rusijos Federacijos regionų plėtros ministerija. Ji žada per pusantrų metų visoje šalyje išspręsti nebaigtų statinių problemą ir sukurti tokias sąlygas, kurioms esant panašių problemų nekils. Tuo tikslu rengiamos federalinio ir regionų įstatymų pataisos.