JAV ekonomistas K.Rogoffas: „Dalis Europos akivaizdžiai bankrutuoja, JAV braška, Kinija lėtėja“

- Rinkos tiesiog taikosi prie besitęsiančio lėto nestabilaus atsistatymo – akivaizdu, jog artimiausiu metu pakilimo nebus. „Wall Street“ bei dauguma centrinių bankų manė ekonominio atsistatymo procese artėjant staigų spurtą, tačiau tokios viltys buvo nepagrįstos, nes nevalia atskaitos tašku rinktis pokario recesijų: procesas, su kuriuo šiuo metu susiduriama, yra „gijimas“, atsistatymas po finansinės krizės, gerokai retesnis ir visiškai kitoks fenomenas.

- Nusiteikimas, neva tai, ką išgyvename, tėra didelis nuosmukis, „Didžioji recesija“, paskatino priimti klaidingus sprendimus, tokius, kaip priešlaikinis JAV kiekybinių lengvatų panaikinimas bei Europoje gajus įsitikinimas netrukus prasidėsiant spartų ekonomikos „sveikimą“, kuris stebuklingai išspręs visas problemas ir suteiks politikams galimybę išvengti griežtų priemonių periferinių valstybių skolinimosi atžvilgiu.

Iš tiesų šis nuosmukis yra kitoks, gerokai tiksliau jį vadinti ne „Didžiąja recesija“, o „Antrąja didžiąja kontrakcija“, nes šis procesas drauge apima užsitęsusią pereikvoto globalinio balanso krizę ir monetarinės politikos griežtinimą. Šiuo metu atsistatymo procesui būtinas žymesnis monetarinis stimulas - ypač JAV.

- Centrinių bankų veikla privalo pateisinti visuomenės lūkesčius. Nemažai daliai visuomenės net nedidelė infliacija prilygsta erezijai. Vis dėlto, šiuo atveju infliacija galėtų pataisyti situaciją. Nesakau, kad derėtų siekti dviejų skaičių ar hiperinfliacijos, tačiau tikiu, jog per artimiausių keleto metų laikotarpį centriniams bankams būtų naudinga kilstelėti infliacijos tempą kiek aukščiau įprastų 2 proc. Nors manau, kad netrukus ims veikti monetarinis stimulas, bijau, jog jis nebus pakankamai stiprus, kad materialiai paveiktų balansą.

- Fiskalinio stimuliavimo siekiantys asmenys remiasi netinkamu modeliu. Jie mano dabartinę situaciją esant tiesiog dideliu, tačiau tipiniu nuosmukiu, tačiau taip nėra. Politikos formuotojai privalo susitelkti ties pereikvoto privataus sektoriaus balanso normalizavimu trumpuoju laikotarpiu ir valstybės skolos stabilizavimu ilguoju laikotarpiu. Fiskalinis stimuliavimas negali tapti pagrindine priemone, nes dėl jo situacija gali pagerėti nebent laikinai, tačiau ekonominis augimas be privataus sektoriaus skolos restruktūrizavimo vargiai įmanomas.

Žinoma, kai kuriose Europos šalyse vyriausybės skola turėtų būti nurašoma, o JAV netrukus supras, jog tą patį derėtų padaryti daliai įsipareigojimų. Nekilnojamojo turto savininkai turėtų padaryti žymesnių nuolaidų, kurias ateityje veikiausiai kompensuotų nekilnojamojo turto kainų augimas.

- Graikija, Portugalija ir Airija yra mažos. Graikija ir Portugalija apskritai yra palyginti ankstyvoje ekonominės plėtros stadijoje – besivystančioms valstybėms jos netgi artimesnės nei pažangioms ekonomikoms, o besivystančių valstybių ekonominių įsipareigojimų nevykdymas pasaulinei ekonomikai niekuomet neturi pernelyg žymaus neigiamo poveikio.

Visiškai kas kita būtų tuomet, jei apie įsipareigojimų nevykdymą imtų kalbėti JAV ar Vokietija. Nekalbu apie techninių įsipareigojimų nevykdymą, su kuriuo susidurta JAV Kongresui nepadidinus skolinimosi limito.

Padarius tokią didelę klaidą, ji veikiai būtų buvusi ištaisyta - nors ilgalaikės žalos išvengti net ir tuomet nepavyktų. Greičiausiai JAV tiesiog turėtų keletą dešimtmečių mokėti kiek aukštesnes nei įprasta palūkanas. Bet kuriuo atveju, situacija JAV yra visiškai kitokia nei Europoje, kur dalis valstybių akivaizdžiai bankrutuoja.

- Tikėtasi akcijų rinkas atsigausiant pakankamai greitai – dabar akivaizdu pastarąsias viltis buvus pernelyg optimistinėmis. Vol Strytas ir Federaliniai rezervai garantavo greitą ekonomikos atsigavimą, tačiau klydo.

- Man nesuprantama, kaip B.Obama pastaruoju metu galėjo sutikti su tiek daug nuolaidų dėl skolinimosi limito. Visos kortos buvo jo rankose, ir jis vis tiek leidosi sugluminamas ultradešiniųjų. Jis turėjo griežtai pareikšti, jog su teroristais nesiderama. Jis turėjo įspėti priversiąs prisiimti atsakomybę dėl finansų rinkos sužlugdymo. Jis privalėjo deklaruoti, jog elgsis deramai ir atsakingai. Užuot ėmęsis anksčiau minėtų veiksmų, B. Obama leidosi apžaidžiamas ir dosniai atseikėjo nuolaidų – dėl to neabejotinai smuko jo kaip valstybės vadovo autoritetas.

- Politikui nelengva daryti tai, kas turi būti daroma, jei jis nėra palaikomas tautos. Graikijai būtinas koncentruotas restruktūrizavimo planas, taip pat Portugalijai ir – veikiausiai – Airijai. Galiausiai, Vokietiją ima slėgti Italijos ir Ispanijos skolos. Jei Italija ir Ispanija nepasitrauks iš euro zonos, Vokietijai teks užtikrinti, kad Europa artimiausioje ateityje išlaikys valiutų sąjungą.

- Pietų Europos valstybėms neturėjo būti leidžiama prisijungti prie euro zonos anksčiau nei jos buvo tam pasiruošusios, tačiau dabar jau nėra kito kelio padengti jų įsiskolinimams. Norėtųsi guostis bent tuo, kad mokėjimas yra vienkartinis, tačiau nemanau, jog Vokietijoje kas nors tuo dar tiki – o ir neturėtų tikėti. Problema ilgalaikė. Žinoma, pakeliui Vokietija turėtų pasirūpinti reikšmingomis politinėmis išlygomis, pavyzdžiui, įtakinga Europos prezidento arba Europos finansų ministro pozicija.

Besivystančių rinkų augimas šiuo metu lėtėja nežymiai, tačiau politikai turėtų suvokti, jog nuosmukius keičia pakilimai – ir atvirkščiai. Taip nenutiks tol, kol skolinimosi limitas yra pakankamai aukštas. Per artimiausius trejus penkerius metus pažangiose valstybėse ekonominis augimas sieks 1-2 procento. Tai nėra pasaulio pabaiga.