Tai nebūtų taip svarbu, jei akcijų rinkos funkcionuotų nuo realios ekonomikos izoliuota sandariai uždarytoje bei antspaudu sutvirtintoje dėžėje. Bet investuotojų nerimas grindžiamas akivaizdžiais ekonominio lėtėjimo įrodymais daugumoje Vakarų valstybių.
Pavyzdžiui, akcijų kaina didžiuosiuose JAV bankuose krito. „Citigroup“ akcijų kaina smuko 16 proc., „Bank of America“ – 20 proc. Susidurta su dvigubu spaudimu: JAV AAA skolinimosi reitingo statuso praradimas tapo rimtu pagrindu vietos bankų finansavimo kaštų didinimo potencialui, „Bank of America“ smogė 10,5 mlrd. dolerių AIG ieškinys.
Kai bankų akcijos ima netekti vertės tokiu mastu, bankams skolinantys asmenys neišvengiamai bijo, svarstydami, ar pagrįstai rizikuoja skolindami. Finansavimui brangstant bankų pajėgumui teikti kreditą klientams ir kitiems bankams blogėja. Taip užsimezga pasitikėjimo krizė.
Kalbant apie pakartotinio nuosmukio riziką dviejose didžiausiose pasaulio rinkose – JAV ir euro zonoje, įmonėms derėtų rimtai pamąstyti prieš rengiantis investuoti į gamybos plėtrą ir samdant naujus darbuotojus.
Natūralus akcijų kainų kritimas kainuoja darbo vietas, tvirtinama Antrojo pasaulinio karo laikų plakate.
Geriausias būdas įsitikinti tuo, koks svaiginantis gali būti akcijų kainų kritimas, veikiausiai yra pastarojo laikotarpio aukso kainos analizė.
Prognozėmis sensacijų paprastai nesivaikantis „JP Morgan“ tvirtina, kad auksas iki metų pabaigos gali pabrangti nuo 1,7 tūkst. iki 2,5 tūkst. JAV dolerių už unciją. Jei suksas per artimiausius keturis mėnesius pabrangs beveik 50 procentų, telieka melsti dangaus malonės.
Kas galėtų užtikrinti stabilumą?
Pagrindinė suirutės priežastis yra ta pati, kaip ir bankų krizės bei Didžiosios recesijos 2007-ųjų rugsėjį.
1998-2006 metais Kinijos, Japonijos ir Vokietijos pagamintos produkcijos vertė kasmet pranokdavo suvartotos produkcijos vertę maždaug trilijonu dolerių, tokiu būdu priversdamos tiek pat išaugti gausiai vartojančių šalių skolas. Šis disbalansas taip ir nepasikeitė. Gyvenimo būdo JAV, Jungtinėje Karalystėje ir didžiojoje dalyje euro zonos finansavimo šaltinis tebėra pigi valiuta, kurios šaltinis yra gausiai eksportuojančių valstybių santaupos.
Jeigu atsigręžtume į 2008-uosius, pastebėtume Jungtinės Karalystės bankus nuo tada pastebimai sumažinus skolinimą, dėl ko išaugo viešojo sektoriaus skola. Visa Jungtinės Karalystės ekonomiką prislėgusi skola išlieka ties 400 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP) riba. Reikšmingas įsiskolinimo elementas, valstybės skola, sumažėjo nuo maždaug 180 proc. disponuojamų pajamų dydžio prieš trejus metus iki maždaug 160 proc. dabar.
Tačiau oficialios Biudžeto kontrolės tarnybos prognozės bet kokį Jungtinės Karalystės ekonomikos augimo potencialą grindžia pakartotinio valstybės skolos išaugimo iki ankstesnių 180 proc. per artimiausių keleto metų laikotarpį tikimybe.
Pastarasis faktas interpretuotinas dvejopai: tai arba reiškia ekonomiką taip ir neatsigausiant, nes valstybė nenorės prisiimti tokios skolos, arba išliksiant priklausomą nuo ateities prognozių pagrindu formuojamos palūkanų normos rinkoje (palūkanų normos augimas reikšmingai sumenkintų vartotojų perkamąją galią).
Išeitis – tokia pat kaip visuomet. Eksportuojančios ekonomikos – Kinija, Japonija ir Vokietija – privalo didinti vartojimą ir išlaidas, tokiu būdu paskatindamos pasaulinės paklausos augimą bei užtikrindamos prekių ir paslaugų rinką Jungtinei Karalystei, JAV ir daliai euro zonos. Pastarosios priemonės leistų įsiskolinusioms valstybėms sumažinti skolas pakankamai neskausmingu būdu.
Kinijos, Japonijos ir Vokietijos vidaus išlaidų generuojama plėtra galėtų tapti optimalia išeitimi iš finansinio ir ekonominio pasitikėjimo krizės. Tačiau tik tuomet, jei įsiskolinusios valstybės suskubtų pasinaudoti galimybe sumažinti skolas.