Apie tai, kokie pokyčiai ketvirtadienį stebėti akcijų rinkose, skaitykite čia.
Paprastai, kilus nerimui, jog skolintis taps sunkiau ir brangiau, tikimasi valstybių vyriausybes reaguosiant imantis kreditoriams priimtinų veiksmų.
Šiuo atveju tai būtų taupymo programos, padėsiančios sumažinti deficitą – neatitikimą tarp mokestinių įplaukų ir išlaidų. Taigi, Italijoje spartinami planai mažinti biudžeto deficitą, JAV deficito mažinimo planas (tiesa, pastarasis keblokas), pasiūlytas pirmą kartą po 2007-2008 metų nuosmukio, pažadus mažinti biudžeto deficitą labiau įtikinamais mėgina paversti ir Prancūzija (trečiadienį prezidentas N.Sarkozy davė ministrams savaitę nustatyti naujoms deficito mažinimo priemonėms).
Bet čia ir slypi paradoksas.
Vakarų valstybėse ekonomikai augant taip lėtai, taupymo priemonės skatina investuotojus ir kreditorius (tuos pačius, kurie nenori skolinti Italijai ir Ispanijai, ar kitus?) manyti, kad yra didelės rizikos vėl nuslysti į recesiją. Kas tuomet?
Jie parduoda labiausiai recesijos pažeidžiamų kompanijų, ypač bankų, akcijas. Dalis jų taip pat ima rimtai domėtis, ar Italija, Ispanija, kitos ES šalys apskritai yra pajėgios sumažinti deficitą, jei ekonominės veiklos susilpnėjimas sumažins į valstybių iždus mokestinių įplaukų pavidalu patenkančias lėšas.
Esant tokiam kontekstui, labai svarbu, kad kaina, kurią investuotojams tenka mokėti Ispanijai ir Italijai suteiktoms paskoloms apdrausti, pakilo iki tokio pat lygio, kuris buvo pasiektas prieš Europos centriniam bankui pradedant supirkinėti Ispanijos ir Italijos obligacijas.
Prancūzijos vyriausybės obligacijų draudimo kaina vakar taip pat gerokai pakilo. Tai rodo, kad kreditoriai įsitikinę, jog rizika skolinti šioms valstybėms yra didesnė nei įprastai, taip pat baiminamasi, kad ECB sprendimas supirkti Italijos ir Ispanijos obligacijas buvo niekuo nepagrįstas būdas sumažinti šių valstybių skolinimosi išlaidas.
Tokiu metu D,Britanijos kancleris G.Osborne‘as, kaip ir buvo galima tikėtis, pareiškė vis stipresnes abejones dėl JAV, Ispanijos, Italijos ir Prancūzijos gebėjimo grąžinti paimtas paskolas.
Štai tokia padėtis akcijų rinkose laikosi pastarąsias dešimt dienų. Ši būklė liudija, jog neturėtų būti dvejojama pasirinktomis deficito mažinimo priemonėmis bei taupymo programa.
Kancleris teigia Jungtinę Karalystę nemažai išlošus dėl mažesnių skolinimosi įkainių, taupymo rezultato, nes tai padėjo išsaugoti AAA skolinimosi reitingą. Tačiau jo problema – ir dabartinės krizės paradoksas – yra tai, jog taupymas, šiuo metu primestas kitoms valstybėms, tokioms, kaip JAV, Italija ar Prancūzija, neišvengiamai padidino tikimybę pasauliui nusiristi į pakartotinę recesiją.
Šešėlinis kancleris Edas Ballsas atmeta kanclerio išsakytą idėją mažinti Jungtinės Karalystės valstybės išlaidas, taip padidinant pakartotinės recesijos grėsmę. Pastarasis argumentas, paskatinantis abejoti, kas vertintina kaip didesnė grėsmė – nepajėgios paskolų grąžinti valstybės ar pakartotinė recesija, tapo aršių debatų politinėje erdvėje ir sąmyšio rinkose priežastimi.
Tikėjimas bankais
Atsižvelgti į sprendimų poveikį bankams ir bankų sistemoms ekonominiu atžvilgiu yra gyvybiškai svarbu, nes esama nenutrūkstamo ryšio tarp kreditorių pasitikėjimo didžiaisiais bankais ir pasitikėjimo viešaisiais finansais jų šalyse.
Visų pirma, visiems didiesiems bankams naudinga besąlygiška vyriausybių garantija krizės metu suteikti finansinę.
Antra, reguliuotojai skatina bankus supirkti daug vyriausybės obligacijų, nes krizės metu jos lengvai paverčiamos grynaisiais pinigais. Tačiau tai, kas viešiesiems finansams esant palankioje padėtyje veikia kaip savotiška saugumo garantija, tampa rimtų problemų šaltiniu obligacijų leidėjams vyriausybėms išgyvenant pasitikėjimo krizę.
Blogiausiu atveju – taip nutiko Graikijai – prisimenama sutartis, kurioje sakoma, kad valstybė gali nevykdyti visų finansinių įsipareigojimų. Bankams tokia situacija tampa dviguba nelaime. Banką užgriūva nuostoliai, neproporcingai sumenkinantys kapitalą, kaupiamą kaip apsaugą nuo potencialios žalos, su kuria gali būti susiduriama dėl kitų paskolų negrąžinimo, nes pagal tarptautinės bankininkystės taisykles nevalia kaupti kapitalo, siejamo su paskolomis tariamai stipresnėms ekonomikoms.
Kita vertus, investuotojai, įsitikinę, jog atsirado didelė tikimybė, kad finansiniai įsipareigojimai nebus vykdomi pakankamai ilgai, ima manyti, jog visų didžiųjų Europos ir JAV bankų balansas yra gerokai prastesnis nei viešai skelbiama.
Visa tai yra sąmyšio Italijos akcijų rinkoje praėjusią savaitę bei vakarykščio nuosmukio Prancūzijoje pagrindas.
Pastaroji situacija neišvengiamai turės neigiamos įtakos Jungtinės Karalystės bankų akcijoms. Šiurpi statistika: „Royal Bank of Scotland“ ir „Lloyds“ akcijų vertė yra daugiau nei 50 proc. mažesnė nei bankininkystės krizės piko metu 2008-aisiais.
Pabaigai: po vakarykščio Vol Stryto kritimo šį rytą Europos akcijų rinkos pakilo. Vis dėlto, atsižvelgiant į žiauriai nestabilią pastarųjų dviejų savaičių būklę, bet kas, tvirtinantis, jog žino, kokia bus situacija rinkose šį vakarą, yra sukčius arba visiškas kvailys.