Ant agentūrų daug kas griežia dantį. Labiausiai tie, kurių įvaizdį investuotojų akyse jos nusprendė šiek tiek pabloginti. Taip elgėsi graikai, taip reagavo ir amerikiečiai.
Tačiau įdomiausia, kad trys rinkos banginiai – „Standard & Poor’s”, „Moody’s” ir „Fitch Ratings” tėra pelno siekiančios įmonės.
Istorija – nuo XIX amžiaus
Reitingų agentūrų paslaugų pirmiausia prireikė būtent JAV. XIX amžiuje čia vyko intensyvi geležinkelių plėtra, bet vienos kompanijos dirbdavo, o kitos susišluodavo investuotojų patikėtus pinigus ir bankrutuodavo.
Kaip atskirti grūdus nuo pelų? Henry Varnumas Pooras buvo vienas pirmųjų analitikų, surinkusių ir paskelbusių geležinkelio bendrovių rodiklius. Kiek vėliau jo pavyzdžiu pasekė Jonhas Moody. Abiejų įkurtos agentūros veikia iki šiol.
Trečiąjį banginį 1913 metais įsteigė Johnas Knowlesas Fitchas. Beje, „Fitch Ratings” skelbiasi pirmoji įvedusi vertinimo sistemą nuo AAA iki D, kurią su menkais pakeitimais perėmė ir konkurentai.
Laikui bėgant vertintojai neapsiribojo vien geležinkelių sektoriumi. Dabar jie nustato reitingus ištisoms valstybėms, verslo kompanijoms ir net fiziniams asmenims.
Nepriklausomybė – mitas
Nors reitingų agentūros dažnai vadinamos nepriklausomomis, visa tai – tik fikcija. Kiekviena agentūra siekia gauti pelno. Iš kur? Iš užsakovų.
Pavyzdžiui, jų paslaugų prireikia obligacijų emisiją panūdusiai išplatinti kompanijai.
Agentūra, peržvelgusi jos finansinius rodiklius, paskelbia verdiktą. Užsakovas už tai sumoka. Jau vien dėl to kyla prieštaravimų: argi blogai galima įvertinti tą, kuris tau moka pinigus?
Gal dėl šios priežasties agentūros pramiegojo 2008-ųjų krizę: „Lehman Brothers” ir kitos jau išnykusios kompanijos kone iki pat kracho galėjo puikuotis aukščiausiais įvertinimais.
2009-aisiais didžiausias JAV Kalifornijos pensijų fondas pateikė milijardo dolerių ieškinį visoms trims agentūroms: jos kaltinamos išpūtusios „Cheyne Finance”, „Sigma Finance” ir „Stanfield Victoria Funding” reitingus.
Jos prekiavo JAV hipotekos vertybiniais popieriais, kurie ir sukėlė krizę.
Kratosi atsakomybės
Kita vertus, pačios agentūros skelbia, kad jų išvados anaiptol nėra privalomos.
Antai „Standard & Poor’s” dievagojasi, kad jos skelbiami reitingai nėra rekomendacija pirkti, parduoti ar laikyti tam tikrus vertybinius popierius.
Be to, net Jungtinėms Valstijoms netekus aukščiausio reitingo šios šalies obligacijos išliko paklausios.
Tas pat nutiko ir Japonijai – jos reitingai sumažinti, tačiau šalis tebesiskolina už minimalias palūkanas.
Tad kodėl šiems vertintojams ir jų sprendimams skiriama tiek daug dėmesio?
Atsakymo į šį klausimą tikriausiai nežino niekas. Galbūt tiesiog iš įpročio.