Vėliau kalvis Raimondas Vaiktūnas pripažįsta, kad sveikintis jam tenka atsargiai – man jis ranką spustelėjo moteriškai, kad nesužeistų. Kalvis prisiminė atvejį, kai vienas itin raumeningas, tačiau jėgos neturintis vyras nutarė pasigalynėti – tąkart iššūkį kalviui metusiam stipruoliui lūžo delno kaulai. Daugiau kalvis tokių iššūkių nepriima.
Dvidešimt šešerius metus karštą geležį kalantis R.Vaitkūnas yra profesionalus kalvis. Visoje Lietuvoje tokių kalvių yra apie penkiasdešimt.
„Paėmęs į rankas plaktuką ir turintis priekalą – toli gražu dar nėra kalvis. Savybė, norint būti kalviu yra tik viena - geras kalvis turi mylėti savo darbą, tuomet viskas išeina“, – sėdėdamas jaukiame, prie dirbtuvių įkurtame sodelyje, pasakoja Raimondas ir mosteli į sodą juosiančią tvorą: „Tai mūsų darbai“.
Fizinės ištvermės reikalaujančio darbo meistras pailsi savo įrengtame sode – viename kampe yra įspūdingi vartai, kurie turi ir simbolinę reikšmę. Viena vartų pusė simbolizuoja praeitį, naktį, kita – ateitį. Profesionalas nepasako, kiek laiko truko šiems vartams nukalti, leidžia spėlioti. Tačiau tarsteli, kad kiekviena detalė yra nukalta rankomis – tuomet tampa aišku, kad plaktukas dirbtuvėse kaukšėjo ne vienerius metus.
Ramybės chaotiškoms dirbtuvėms suteikia ne tik sodas, bet ir milžiniškas geraširdis Niūfaundlendų veislės šuo. Tingiai priėjęs prie nepažįstamų žmonių šuo pradeda stumdytis – taip juodis glaustosi.
Svarstydamas apie savo darbą, nuolat juokavęs kalvis surimtėja: „Savo sūnui, būdamas geru tėvu, aš nelabai norėčiau linkėti eiti šiuo keliu. Bent jau ne šioje valstybėje. Visuomenė ir šalis turėtų subręsti, kad pradėtų vertinti tai, kas nyksta. Puikus pavyzdys yra Japonija, kur labai pažangios technologijos. Japonai kalvius laiko gyvais kultūros paveldo objektais. Jiems yra užtikrinamos puikios socialinės garantijos, tik todėl, kad jie valdo senovinį amatą. Ir kitoje pusėje stovi tokia valstybė kaip Lietuva. Negalima sakyti, kad kalvystė yra visiškai nuvertinama, veikiau toli gražu nėra vertinama taip, kaip turėtų būti“, – įsitikinęs R.Vaitkūnas.
Kalvių darbai užsienyje – dešimt kartų brangesni
Jeigu kalvis R.Vaitkūnas norėtų išvykti iš šalies, jis rinktųsi Skandinavijos šalis arba bet kurią senosios Europos valstybę. Puikiai išsivysčiusiose Europos šalyse kalvio amatas yra labai vertinamas – kalvio dirbinys, už kurį Lietuvoje būtų sumokėta keliasdešimt litų, Skandinavijoje siektų iki kelių šimtų eurų.
„Nepaisant aukštų tų valstybių žmonių pajamų, ne kiekvienas sau gali leisti užsisakyti kokį nors kalvio darbą. Pas juos yra labai paplitusi mašininė kalvystė. Parduotuvėse galima rasti daug detalių, kurios yra panašios į kalvio darbą. Skirtumas toks pats, jeigu palygintumėme originalų dailininko piešinį su masiškai gaminama reprodukcija. Peizažas gal ir toks pats, bet originalo ir reprodukcijos nepalyginsi“, – paprastą pavyzdį pateikė kalvis.
Metalui apdirbti naudojamas lazeris. Lazeris per keletą sekundžių gali išpjauti tą formą, prie kurios kalvis dirbtų tris ar keturias valandas. Tačiau technologijos tiek ir pagelbėja – lazeriu išpjaunami tik paruošai, visas kitas darbas atliekamas kalvio rankomis: „Reikia puikia išmanyti savo darbą, nes kitaip ratas užsidarys. Ir taip yra visose specialybėse – gydytojo, mokytojo. Ar norėtumėte gyventi tarp neišmanėlių, save vadinančių specialistais? Todėl ir nemetame senųjų amatų – tai yra atsvara lengvabūdiškam neišmanymui“.
Kalvio įrankiai yra elementarūs – plaktukas, priekalas ir žaizdras. Anot meistro, žinant ir mokant priekalą gali atstoti ir bėgio gabalas – esant poreikiui geras kalvis sugebės susirasti darbo priemones. R.Vaitkūnas vedžioja po kalvę – dirbtuvės suodinos, tačiau kalvis įsitikinęs – jeigu išsitepus įmanoma nusiplauti muilu – darbas toli gražu nėra purvinas: „Yra ir tokių specialybių, kur purvo neatsiplausi, nors marškiniai ir bus balti“.
Kalvių rankose – penkios stichijos
Priėjus prie svarbiausio kalvio prietaiso – liepsnojančio žaizdro, kuriame iki raudonumo įkaitinama geležis, kalvis šypteli, kad vasarą dirbtuvėse būna kiek karštoka, užtat žiemą stovėti prie žaizdro – vienas malonumas. Anot R.Vaitkūno, valdant penkias stichijas – vandenį, ugnį, orą, metalą ir žemę, pasitaiko sužeidimų – kalant karštą geležį, nuo jos atsiskiria žėruojančios dalelės, kurios skraido aplink ir dažniausiai prilimpa prie odos, taip ją nudegindamos. Pasitaiko ir nudaužtų pirštų, tačiau meistras juokėsi, kad „jam jau ne tas amžius, kad pirštus plaktuku numušinėtų“.
„Sunku pasakyti, kiek reikia mokytis. Reikia Dievo kibirkštėlės, kad būtum geru kalviu. Žmogus gali kalti penkerius, šešerius metus ir tada sakyti, kad jau kažką moka, tačiau pasitaiko ir tokių „meistrų“, kurie kalę du mėnesius, jau gali eiti pas kitus kalvius ir kojomis duris atidarinėti. Jie jau viską moka, turi savo braižą, nors aš tokių „meistrų“ net mokyti dar nebūnu pradėjęs. Bet yra ir tokių, kurie kala dvidešimt metų, tačiau pripažįsta, kad apie kalvystę dar toli gražu ne viską išmano“, – aiškino kalvis ir pastebėjo, kad jaunimas noriai renkasi šį amatą – Telšiuose yra aukštoji mokykla, kuri kiekvienais metais išleidžia būrį kvalifikuotų kalvių.
Kalbėdamas apie savo amatą Raimundas pakartojo savo mokytojo, geriausio Lietuvos kalvio Algirdo Stankaus žodžius, kad kalvystė yra dviejų pačių sunkiausių vaizduojamojo meno rūšių derinys – skulptūros ir grafikos. Išsiaiškinti, ar šis derinys gerai atliktas, Raimondas tikino, kad savotiškai padeda kiti kalviai: „Jeigu kas nors iš kolegų pradeda girti tavo darbus, reiškia reikia pasitempti. Juk vienas dailininkas niekada negirs tikrai gero kito dailininko paveikslo. Visi kūrybos žmonės yra tokie ir tai normalu“.
Dirbtuvėse - nesikeikia
Pašnekovas tikino, kad karšta geležis įsimena informaciją – tai panašu į vandens užkalbėjimus. Metalas, anot jo, geriau priima informaciją ir nepalyginamai ilgiau ją išlaiko. Todėl meistras neleidžia savo dirbtuvėse keiktis – nežinia, ar namai bus laimingi, jeigu toks prakeiksmų prisigėręs metalas taptų laiptų turėklais. Abejojantiems metalo „atmintimi“, kalvis siūlė prisiminti senovinius apsaugos amuletus – jie buvo daromi ne iš ko kito, o iš geležies.
Užkalbėtas metalas yra ir R.Vaitkūno dirbtuvėse – tam, kad neštų sėkmę. Tačiau kalvis ironizavo, kad tokio darbo pas jį negalima užsakyti: „Tokios paslaugos mes neteikiame. Nekaltybės diržų taip pat nekalame, bet ne dėlto, kad gaminio pamatavimo procesų daug, ir jie gana sudėtingi“.
