Vokietijos kanclerė A.Merkel, išvengusi rimtesnių politinių kivirčų, Vokietijos mokesčių mokėtojų sunkiai uždirbtais pinigais sugebėjo suteikti finansinę pagalbą labiausiai išsileidusioms euro zonos valstybėms.
Ilgai taip tęstis nebegali, ir A.Merkel tai puikiai supranta, todėl vakar ji nevengė pademonstruoti akivaizdžiai nepalankios reakcijos į šnekas, kad Europos centrinis bankas – finansuojamas Vokietijos padengtomis euroobligacijomis - galėtų išmokėti bankrutuojančių Europos valstybių skolas.
Kanclerė ragino spausti skolų prislėgtas šalis ir siekti subalansuoto biudžeto bei mažinti skolas per, kaip tai pavadino A.Merkel ir N.Sarkozy, „tikrąjį Europos ekonomikos vadovybės judėjimą“, kuris vienytų visų valstybių lyderius ir būtų vadovaujamas ES prezidento Hermano Van Rompuy. A.Merkel taip pat subtiliai priminė apie „stipresnės koordinavimo politikos“ eurozonoje poreikį.
Nors šiuo metu tam neabejotinai būtų prieštaraujama, dabartiniai Vokietijos kanclerės veiksmai skatina spėti apie pirmuosius žingsnius fiskalinės sąjungos sukūrimo link. Ši sąjunga leistų Vokietijai diktuoti finansines sąlygas kitoms Europos valstybėms.
Vokietija yra vienintelė valstybė, kuriai galėtų būti patikėta tokia užduotis.
Graikija, Airija ir Portugalija yra ekonomiškai neįgalios, vis dažniau pasigirsta kalbų apie Ispanijos, kurioje nedarbas viršija 20 proc., problemas. Italija taip pat svirduliuoja: valstybės skola siekia 116 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Šioje srityje italus lenkia tik Graikija, kurios skola siekia 143 proc. BVP.
Į kritinėje padėtyje atsidūrusių ekonomikų sąrašą neseniai triukšmingai įrašyta Prancūzija, kurios bankuose laikomas maždaug aštuntadalis (57 mlrd. JAV dolerių) visos Graikijos skolos.
Kažkada vienos ekonomiškai pajėgiausių Europos valstybių akcijų rinkoje – sumaištis ir panika, o kreditų reitingų agentūros grasina atimti aukščiausią „AAA“ skolinimosi reitingą.
Taigi, po vasaros, paženklintos nenumaldomai augančios panikos Viduržemio jūros regione, infekcija slinks daug šiauriau.
O jei visi galėtų būti tokie, kokie yra vokiečiai, ir išleistų tik šiek tiek daugiau nei uždirba, viskas būtų gerai, nebyliai kužda situacija rinkose.
1945-aisiais iš Vokietijos tebuvo likę griuvėsiai, tačiau investicijos į gamybą bei palankios sąlygos įgyti gerą išsilavinimą padidino šalies konkurencingumą taip, kad per 60 metų Vokietija iškilo tiek, kiek po karo buvo smukusi.
Jei euras – o drauge su juo ir Europos projektas – išliks, kitos šešiolika eurozonos valstybių privalės tapti tokios, kokia šiandien yra Vokietija. Tiksliau, jos neteks laisvės nebūti kaip Vokietija. Tai reiškia visišką fiskalinę sąjungą, kurios taisykles, būdama pajėgiausia žemyno ekonomika ir svarbiausia iždininke, diktuos Vokietija.
Vokietijos partnerių eurozonoje perspektyvos išlieka tokios pat: jei pasaulio rinkose ir toliau nebus pasitikėjimo eurozonos lyderių siūloma parama, keletą valstybių neišvengiamai ištiks bankrotas. Mažiausiai vieną ar dvi - tokias, kaip Graikija ar Airija.
Galbūt jos vis dar viliasi būti išgelbėtos ryžtingos Vokietijos strategijos, išsaugosiančios eurą ir įspūdingai kolonizuosiančios euro zoną, tačiau tai neišvengiamai vestų į nepriklausomybės praradimą, kurio daugeliui žemyno valstybių neteko patirti nuo Trečiojo reicho ir J.Stalino užkariavimų laikų.
Fiskalinė sąjunga reiškia bendrą ekonominę politiką, vieningą mokesčių bei socialinių garantijų sistemą, vieną skolą, vieną ekonomiką ir vieną finansų ministrą. Ir, kaip jau minėta, aukščiau už kitas valstybes iškilusią Vokietiją.
Praėjusią savaitę vokiečių žurnalas „Stern“ atliko apklausą, kurios metu buvo apklausiami A.Merkel rėmėjai. Net 52 proc. kanclerę palankiai vertinančių asmenų nepritaria jos siūlomai finansinės pagalbos politikai, o 62 proc. teigė, kad jiems kelia nerimą A.Merkel partijos pozicijos.
Finansinės pagalbos fondą Vokietija jau padidino nuo 120 mlrd. iki 440 mlrd. eurų.
Yra ir kita priežastis, kodėl Vokietija suinteresuota paremti silpnesnes euro zonos ekonomikas - 42 proc. Vokietijoje pagamintų prekių ir paslaugų eksportuojama į eurozonos valstybes. Vien į Prancūziją kasmet patenka vokiškų prekių už daugiau nei 90 mlrd. eurų.
Tiesa, naujausi duomenys liudija vokiškų prekių paklausą smunkant, taip pat lėtėja Vokietijos ekonominė plėtra. Prieš tai, kai į viešumą iškilo Prancūzijos problema dėl Graikijos, „Commerzbank“, vienas svarbiausių Vokietijos bankų, paskelbė, jog 1,1 mlrd. Graikijos skolai nurašyti buvo panaudota 93 proc. viso antrojo šių metų ketvirčio pelno.
Jei Vokietija ketina toliau klestėti, Europai taip pat teks klestėti, tačiau siekiant pastarojo tikslo gali tekti priimti itin nuožmių sprendimų. Tam, kad Europos projektas toliau klestėtų, Vokietijai teks ne vien jį perrašyti, bet ir perimti jo kontrolę.
Eurozonos valstybių suverenitetą perdavus Vokietijai taptų įmanoma formuoti Graikijos, Airijos ir Portugalijos ekonominę politiką Berlyne. Taip neabejotinai būtų atgautas rinkų pasitikėjimas, kita vertus, 16 Europos valstybių tektų pamiršti demokratines pretenzijas: netekus valstybės ekonominės kontrolės, neišvengiamai prarandamas suverenitetas.
Visos kiekvienos euro zonos valstybės vyriausybių išlaidos būtų nustatomos senojoje Prūsijos sostinėje. Jei žmonėms pasirodytų nepriimtina tai, jog jų vyriausybės privalo aukoti nemažą dalį galios, būtų liūdna, nes tam tėra viena alternatyva – tų valstybių pražūtis.
Moderni Vokietija prekyba ir finansine disciplina veikiausiai pasieks tai, ko prieš 70 metų jėga nepavyko pasiekti Hitleriui – užkariaus Europą. Sveiki atvykę į Ketvirtąjį reichą.