Pažadų karalius S.Berlusconi baigia nustekenti savo šalį

2011-ųjų rugpjūčio pradžia. Valstybės skolai pasiekus beveik 2 trilijonus eurų (apie 120 procentų šalies bendrojo vidaus produkto – BVP), Romos išleistos obligacijos rinkoje įvertintos kaip rizikingesnės nei Ispanijos, nors pastaroji šalis verčiasi labai sunkiai.

2011-ųjų rugpjūčio vidurys. Italijos vyriausybė nusprendė, kad biudžetas turi būti subalansuotas greičiau: dabar jau iki 2013 metų pabaigos numatoma sutaupyti 45,5 mlrd. eurų.

Kol kas S.Berlusconi pavyksta išlaikyti pusiausvyrą ant lyno virš skolų bedugnės. Tačiau ar ilgam, jei patys italai nebetiki šiuo pažadų meistru?

Po septyniolikos S.Berlusconi valdymo metų Italija ir pati, regis, jau ima įtikėti, kad premjero poste gali būti ir kitas asmuo. Nebūtinai šis ekscentriškas ir vien savo reikalais besirūpinantis milijardierius.

„Mano svajonė – kad Romos viduryje atsirastų Tahriro aikštė”, – skelbia jaunas tinklaraštininkas iš Sicilijos Enzo Coniglio, prisimindamas šio pavasario įvykius Egipte.

Anot jo, rugsėjį 75-metį švęsiantis S.Berlusconi galėtų būti iškilmingai palydėtas į pensiją.

Priekaištų premjerui negaili netgi dvasininkai. Antai Milano arkivyskupas kardinolas Dionigi Tettamanzi pareiškė: „Italija labai sunkiai serga. Moralės stoka juntama visuose visuomenės sluoksniuose.”

Vos 27,5 proc. italų ir toliau balsuotų už S.Berlusconi. Ir anaiptol ne vien dėl jo amoralaus elgesio – spėjamų ryšių su nusikalstamomis struktūromis, skandalų dėl kekšių ir meilužių.

Visa tai gal būtų pusė bėdos. Blogiausia, kad italų gyvenimas valdant šiam milijardieriui nuosekliai prastėja.

Nuo 2000 metų iki dabar darbdavių išlaidos darbo užmokesčiui Italijoje išaugo 27 procentiniais punktais daugiau nei kur kas labiau ekonominiu požiūriu išsivysčiusioje Vokietijoje. Atrodo, darbuotojai turėtų būti patenkinti.

Galbūt. Jei kas nors norėtų investuoti į šią šalį ir kurti čia darbo vietas.

Tačiau kol kas vyksta priešingai – nuo 2008-ųjų pradžios iki 2009-ųjų pabaigos jų sumažėjo net 0,56 milijono.

Ir niekas neskuba kurti naujų. Juk šalis pagal konkurencingumą pasaulyje užima vos 48 vietą: ją lenkia ir Ispanija, ir Portugalija, ir Lenkija.

Kas vyksta? Geriausiai į tai atsakė automobilių koncerno „Fiat” prezidentas Sergio Marchionne: per metus vienas šios kompanijos darbininkas Lenkijoje pagamina vidutiniškai 100, Brazilijoje – 77, o Italijoje – vos 30 mašinų.

„Jau gerą dešimtmetį mūsų šalis nespėja žengti koja į koją su kitomis. Todėl tikrai nėra užsieniečių, kurie ketintų čia investuoti”, – rėžė S.Marchionne.

Nesugebėjo tesėti pažadų

Prieš dešimtmetį – 2001-aisiais S.Berlusconi, vėl siekdamas premjero posto, per televiziją dalijo pažadus: per 5 metus gerokai sumažės įvairūs mokesčiai, nedarbo lygis kris perpus, minimali pensija sieks bent 500 eurų, o į šalies infrastruktūrą bus pritraukta milžiniškų investicijų.

Ir ką gi – žmonės juo patikėjo. Sudaręs savotišką sutartį su rinkėjais, premjeras po penkerių metų kadencijos neturėjo kuo pasigirti.

Mokesčiai vidutiniškai sumažėjo vos 0,1 procento, 75 procentai pensininkų, kaip ir anksčiau, gauna iki 500 eurų pensiją, o investicijos į infrastruktūrą – perpus mažesnės nei buvo žadėta.

Ir tos pačios – labai abejotinos. Antai A3 greitkelis iki šiol vadinamas ilgiausiu įkalčiu mafijos bylose.

Mat jis driekiasi per Kalabriją, kurią kontroliuoja nusikalstama grupuotė „’Ndrangheta”.

Iki 2017 metų jis turi būti visiškai atnaujintas. Nieko ypatinga, išskyrus du dalykus: pirminė tam skirta suma išaugo dešimteriopai, o kiekvieną kilometrą tvarko vis kita įmonė. Ir visos jos susijusios su mafija.

Todėl niekam nenuostabu, kai čia randama asfalte sustingusių lavonų, o kelio tiesimo mašinos labai dažnai užsidega savaime. Žinoma, dėl tokių trikdžių investicijos tik auga.

Tačiau galbūt S.Berlusconi vyriausybė labai stengiasi investuodama į kitas sritis? Pavyzdžiui, kultūrą? Matant, kad jai jau dvejus metus iš eilės mažinamos biudžeto dotacijos, o kino kūrėjų ir operos solistų streikai tampa kasdienybe, premjeras ir čia nepersistengia.

Nors pinigų, regis, nestinga. Pavyzdys – Pompėja. Kasmet iš Romos šiam miestui, įrašytam į UNESCO paveldo registrą, skiriama 40 mln. eurų, o 3 mln. turistų priversti mokėti po 11 eurų už patekimą į jį.

Tik kodėl po Pompėją bastosi šunys ir mafijos vyrukai, o miestas, regis, tuoj bus laidojamas antrą kartą? Kodėl paskutinis mozaikų restauratorius prieš trejetą metų pasitraukė į pensiją, o pamainos jam vis nėra?

Atsakymas paprastas: didžiąją dalį šių pinigų labai puikiai panaudoja struktūros, kurios neturi nieko bendra nei su kultūra, nei su paveldu. („Spiegel.de”, „Reuters”, LR)

Jau ne pirmą mėnesį kalbama, kad Italijai netrukus teks atsiklaupti ant kelių ir prašyti Briuselio paramos. Kol kas šalies premjeras Silvio Berlusconi sugeba išlaviruoti. Tačiau atrodo, kad pažadus žarstantis ir tuoj pat juos pamirštantis veikėjas netrukus prieis liepto galą, o kartu su juo – ir visa šalis.

Galbūt S.Berlusconi dėl dabartinių Italijos bėdų galėtų kaltinti 2008-aisiais kilusią krizę? Iš dalies – taip. 2009-aisiais Italijos BVP smuko net 5 proc., pernai tik nežymiai ūgtelėjo.

Tačiau ne tik dėl krizės per visą dešimtmetį (2000–2009 m.) šalies ekonomika paaugo vos 1,2 proc.

Juk krizių būta ir anksčiau, bet 1990–1999 m. ūkis augo 12,9 proc., 1980–1989 m. – 24,3 proc., o 1970–1979 m. – net 40,4 proc.

Negana to, pastarąjį dešimtmetį nė per plauką nesumažėjo skirtumai tarp atskirų šalies regionų. Pernai Italijos šiaurėje BVP vienam žmogui buvo 24–26 proc. didesnis nei ES vidurkis, o nedarbo lygis svyravo nuo 5,5 proc. iki 6,2 proc.

Tuo tarpu Pietų Italijoje ir Sicilijoje BVP vienam asmeniui buvo 31 proc. mažesnis už ES vidurkį, o nedarbo lygis siekė atitinkamai 12,8 proc. ir 14,5 proc.

Užtenka paminėti, kad pastaruosiuose regionuose ir įsikūrusios didžiausios mafijos grupuotės.

Italijos vyriausybė patvirtino papildomas priemones biudžetui subalansuoti, kurios 2012 ir 2013 metais turėtų sumažinti valstybės išlaidas ir padidinti mokesčius 45,5 mlrd. eurų.

Tikimasi, kad naujas gelbėjimosi iš skolų planas leis sumažinti Italijos biudžeto deficitą iki 3,9 proc. BVP 2011 metais ir iki 1,4 proc. BVP 2012 metais, o nulinis biudžetas bus pasiektas 2013aisiais – metais anksčiau, nei buvo prognozuota.

Italija panaikins maždaug trečdalį savo provincijų, kurių dabar yra 36, daugiau kaip 1,5 tūkst. savivaldos institucijų iš dabar esamų 8 tūkst. bus sujungtos. Per ateinančius dvejus metus vietos valdžios institucijų finansavimas bus sumažintas 9,5 mlrd. eurų.

Centrinėje valdžioje per dvejus metus bus panaikinta 54 tūkst. etatų, o visų ministerijų ir žinybų išlaidos bus sumažintos 8,5 mlrd. eurų.

Tarp naujų priemonių paskelbtas vadinamasis solidarumo mokestis – papildomi 5 proc. nuo didesnių nei 90 tūkst. eurų per metus pajamų ir 10 proc. nuo sumų, didesnių nei 150 tūkst. eurų per metus. Kapitalo prieaugio mokestis padidės nuo 12,5 proc. iki 20 proc.

Pastarieji sprendimai rodo, kad premjeras S.Berlusconi pažadų neprisimena. Juk jis nuolat dievagojasi, kad šalies vyriausybė nesikėsina į piliečių kišenę.