Tačiau, kadangi kainos augo greičiau, realusis darbo užmokestis sumažėjo 0,6 procento.
Tuo metu verslo sektoriuje vidutinis užmokestis siekė 1730,1 lito, privačiame (be individualių įmonių) – 1581,5 lito, atskaičius mokesčius.
Valstybės sektoriuje algos, atskaičius mokesčius, augo 2,3 proc., privačiame – 1,3 procento. Todėl realusis darbo užmokestis versle mažėjo 0,9 proc. o valstybiniame sektoriuje augo 0,1 procento.
Algos atskaičius mokesčius didėjo daugumoje veiklos sričių, ypač – kasybos ir karjerų eksploatavimo, statybos, žmonių sveikatos priežiūros ir socialinio darbo veiklos įmonėse ir įstaigose.
SEB analitikas Gitanas Nausėda nekeičia ankstesnės prognozės, kad algos šįmet per visus metus paaugs 5,5 procento.
„Panašūs atlyginimų ir kainų augimo
tempai bylotų apie pastovų
gyvenimo lygį tik tada, jei visų
gyventojų pajamos didėtų tokiu
pačiu mastu kaip ir infliacija. Deja,
reali situacija buvo visiškai kitokia.
Absoliučios darbuotojų daugumos
atlyginimai liko nepakitę, tuo tarpu
saikingą vidutinio rodiklio padidėjimą
garantavo dosnesnė kai kurių į
eksportą orientuotų ar inovatyvių
įmonių darbo užmokesčio politika.
Jau dabar yra ne tik atskirų
bendrovių, bet ir ištisų šakų, kuriose
vidutinis darbo užmokestis ūgtelėjo
dviženkliu skaičiumi (pvz.,
informacija ir ryšiai).
Be to, maisto produktų, degalų, kitų
energijos išteklių kainų augimui
lenkiant bendrąjį vartotojų kainų
indeksą, infliacija ne visus
„kandžioja“ vienodai. Kad ir kaip socialiniu
požiūriu tai būtų neteisinga,
labiausiai nukenčia skurdžiausiai
gyvenančios visuomenės grupės,
kurių vartojimo krepšelyje
minėtosios prekės sudaro keleriopai
didesnę dalį nei pasiturinčių namų
ūkių krepšelyje.
Taigi kalbėti apie visuotinį pajamų
indeksavimą infliacijos dydžiu būtų
visiškas nesusipratimas. Atsižvelkgiant
į besiniaukiantį tarptautinį
ekonomikos klimatą ir blogėjančius
šalies eksportuotojų ir pramonininkų
lūkesčius, to neverta tikėtis ir
ateityje. Verslininkai kels atlyginimus
selektyviai, pirmiausia tiems
darbuotojams, kurie yra gyvybiškai
reikalingi įmonei ir gali būti nugvelbti
konkurentų arba emigruoti. Ne tokia
džiaugsminga padėtis tų darbuotojų
kategorijų, kurioms nebūtini
specialūs įgūdžiai ar patirtis ir
kurioms įmanoma rasti pamainą
darbo rinkoje.
Biudžetinio sektoriaus darbuotojų
algų didėjimas pažabotas 2011 m.
valstybės ir savivaldybių biudžeto
įstatymu. Tiesa, apribojimai pirmiausiai
taikomi bazinei atlyginimo daliai,
tuo tarpu priedų ir premijų
mokėjimas nėra „įšaldytas“.
Prasidėjus šildymo sezonui,
infliacijos pasekmių kompensavimo
klausimas vėl taps itin aktualus.
Ekonomistai vartoja specialių
terminą – „užsienio prekybos
sąlygos“ (angl. „terms of trade“),
kuris apibrėžia racionalias pajamų
didinimo ribas.
Jei šalis patiria
užsienio prekybos sąlygų blogėjimą,
pavyzdžiui, brangiau mokėdama už
įvežamą naftą ar gamtines dujas,
siekis indeksuoti dėl to įsiplieskusią
infliaciją lemia tik jos nuolatinį
atsinaujinimą. Liūdna pripažinti,
tačiau mokant didesnes sąskaitas už
gamtines dujas yra daugiau
galimybių, kad išaugs „Gazprom“
darbuotojo ar Rusijos biudžetinio
sektoriaus tarnautojo nei Lietuvos
gyventojo atlyginimas.
Gamtiniais ištekliais negalinčioje
pasigirti šalyje pagrindinis darbo
užmokesčio didėjimo šaltinis yra
verslo efektyvumas ir lankstumas,
gebėjimas praradus vieną rinkos nišą
čia pat atrasti porą naujų“, - komentavo G.Nausėda.