Šiame dokumente diplomatai aprašo Švedijos finansų ministro pokalbį su JAV pareigūnais, vykusį 2009-ųjų kovą.
„A.Borgas nurodė, kad Švedija neturi išsamių žinių apie Latvijos ir Lietuvos bankų sektorius, tik apie Švedijos bankų padalinius juose. Jis pridėjo, kad dėl skaidrumo trūkumo sunku įvertinti bankų veiklą šiose šalyse“, - rašoma dokumente.
Švedijos finansų ministras nežinojo, kokie nuostoliai laukia Švedijos bankų Baltijos šalyse, tačiau buvo tikras, kad jie juos sugebės padengti. Pasak jo, Švedijos vyriausybė ruošėsi skirti pinigų savo bankų kapitalui didinti, o šie savo ruožtų juos naudotų savo padaliniams Baltijos šalyse paremti.
A.Borgas taip pat svarstė, kad Lietuvos kaimynai nori, kad ši kreiptųsi paskolos į Tarptautinį valiutos fondą (TVF).
„A.Borgas pastebėjo, kad Latvijos kreipimosi į TVF procesas turėjo nereikalingai didelių politinių pasekmių. Dėl to Lietuva nelabai nori į jį kreiptis. Tačiau jis sakė, kad tiek Europos Sąjunga, tiek Šiaurės šalys tiki, kad Lietuva turėtų kreiptis į TVF“, - rašoma dokumente.
Pasak A.Borgo, dalis Europos Sąjungos valstybių buvo prieš tai, kad Baltijos šalims krizės metu būtų teikiama pagalba: „Europos Sąjunga nėra vientisa grupė“.
Du didžiausi Lietuvos bankai yra Švedijoje registruotų bankų padaliniai. Tai – SEB, „Swedbank“, „Nordea“, kartu valdantys beveik šešis dešimtadalius Lietuvoje veikiančių bankų turto.
Maždaug po penktadalį turto dalijasi kitose Skandinavijos šalyse registruoti bankai („DnB Nord“ bei „Danske“) bei užsienio finansų institucijoms nepriklausantys bankai („Snoras“, „Šiaulių bankas“, „Ūkio bankas“, „Medicinos bankas“).