Lietuvos pensininkų aukso amžius – dabar

Tai suskaičiavo Lietuvos ekonomistai.

„Geresnių laikų Lietuvos pensininkams nebuvo“, – sakė socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka.

Per krizę nedarbas augo, skurdo riba mažėjo, vidutinis atlyginimas smuko, o pensijos – net ūgtelėjo.

2009-aisiais vidutinė alga didėjo beveik 50 litų, iki 1602 litų. Tais pačiais metais vidutinė senatvės pensija paaugo 40 litų, iki 811 litų.

Tie, kurie pateko po krizės nedarbo kardu, buvo priversti išgyventi iš nedarbo išmokos – kuri net mažesnė, nei vidutinė pensija. Mažiau pinigų nei pensininkai namo parneša ir tie, kurie darbuojasi už minimalią algą

„Už minimalų atlyginimą dirbantis žmogus yra žemiau skurdo rizikos ribos. O gaunantis vidutinę senatvės pensiją – aukščiau jos“, – sako Statistikos departamento Gyvenimo lygio ir užimtumo statistikos skyriaus vedėja Regina Deveikytė.

Prieš krizę, pasak oficialios statistikos, ant skurdo ribos balansavo ketvirtis pensininkų. Krizei įsivažiuojant, kai žmonės pradėjo gyventi mažiau turtingai, skurdas grėsė tik dešimtadaliui pensininkų, sako mokslininkai. Sumažėjimas – du su puse karto.

Tyrėjai pastebi, kad pensininkams lengviau gyventi ir todėl, kad jie, skirtingai nuo darbingo amžiaus žmonių, paprastai neturi išlaikytinių. Be to, pensija yra garantuotos pajamos, kurių netekti neįmanoma.

„Jei du pensininkai gyvena kartu, gyvenimas jiems dar lengvesnis – juk buto išlaikymas, elektra, šildymas kainuoja tiek pat ir bute gyvenant dviem, ir vienam žmogui“, – sakė R.Lazutka.

Šiandien pensininkas už savo pajamas gali įsigyti du kartus daugiau prekių, nei prieš 12 metų. Pensininkų pajamos kilo gerokai greičiau, nei augo kainos.

Pagal oficialią statistiką, tuo metu kainos išaugo dvejais penktadaliais. O pensijos padidėjo trigubai. Net greičiau, nei vidutinis atlyginimas – jis per tą laiką kilo tik du kartus.

Senatvės pensijos kilo greičiau, nei brango maistas, apranga, dujos, elektra, šildymas, sveikatos paslaugos. O tai – pensininkams svarbiausios kainos.

Geriausiai pensininkai gyveno 2008 metais, prieš pat krizę – tada jų perkamoji galia buvo didžiausia, sako ekonomistai. Tik pernai pensininkų gyvenimas kiek suprastėjo, nes pensijos buvo sumažintos, o elektra, dujos bei šiluma pabrango.

Tačiau net ir sumažėjusi pensija vis dar bus penktadaliu didesnė nei 2006 metais, sakė SEB šeimos finansų ekspertė Julija Varanauskienė.

Kitais metais sumažintos pensijos bus atstatytos. Ekonomistai skaičiuoja: dėl to pensininkų pajamos didės greičiau nei dirbančių gyventojų.

„Prognozuojame, kad dirbančių žmonių pajamos didės tik 5,5 proc., o pensijos – tikrai daugiau“, – skaičiuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Greičiausiai nemažai pensininkų per krizę ėmėsi išlaikyti darbo netekusius vaikus ir anūkus. Tačiau bankuose laikomos pensininkų santaupos per krizę nuolat didėja.

„Swedbank“ klientų aptarnavimo departamento vadovė Loreta Lapinskaitė tai aiškina noru būti saugiems.

„Kai pensininkui reikia rinktis, ar mažinti vartojimą, ar mažinti finansinį saugumą – jis pasirenka išsaugoti saugumą, tad perka mažiau. Pensininkai yra konservatyvūs, paskolų jie praktiškai neima“, – sakė ji.

Nepriklausomybės metais išaugo ir pensininkų tikėtina gyvenimo trukmė. Prieš dvidešimt metų 65-erių sulaukusi moteris galėjo tikėtis gyventi dar 17,1 metų. Pernai tokio pat garbaus amžiaus moteriai statistikai žadėjo metais ilgesnį gyvenimą – dar 18,3 metų.

Vis dėlto 65-erių sulaukusių vyrų tikėtina gyvenimo trukmė nepasikeitė: tikimasi, kad jie gyvens dar 13,5 metų.

Nors pensininkų pajamos auga, santaupos kaupiasi, gyvenimo trukmė ilgėja, į ateitį jie ir toliau žvelgia niūriai.

Lietuvos statistikos departamentas nuo 2001-ųjų kas mėnesį apklausia žmones, kad išsiaiškintų, kaip jie vertina savo namų ūkio finansų būklę. Taip pat prašo pasakyti prognozę, ar po metų žmogus mano gyvensiąs geriau, ar blogiau.

Rezultatai netikėti. Statistikai nustatė, jog 65 metų ir vyresni žmonės beveik visada savo dabartinius finansus įvertina geriau, nei dauguma darbingo amžiaus žmonių. Džiaugsmingiau apie savo dabartinį gyvenimą paprastai – bet ne visada – kalba tik jaunuoliai iki 30 metų.

Tačiau paklausus apie tai, kaip pakis jų gyvenimas per kitus metus, rezultatai apsiverčia. Jau dešimtmetį vyresni kaip 65 metų pensininkai savo perspektyvas vertina vienareikšmiškai blogiau, nei apie jas galvoja jaunesni žmonės.

Palyginti, ar pensininkai sovietmečiu gyveno geriau, nei dabar, praktiškai neįmanoma – pasikeitė visos kainos, tad perkamosios galios įvertinti nepavyksta, sakė R.Lazutka.

„Pirmo būtinumo prekės tuo metu buvo pigesnės, tačiau ne pirmo būtinumo – gerokai brangesnės. Dabar bulvės kainuoja kaip apelsinai. Sovietmečiu bulvių kilogramas kainavo 8 kapeikas, apelsinų – pora rublių. Be to, apelsinų parduotuvėse beveik niekada nebūdavo. O televizoriui, kuriam šiandien užtenka vienos algos, reikėjo taupyti bent pusmetį“, – svarstė R.Lazutka.

Todėl, jo nuomone, itin mažas pajamas gaunantiems, taip pat rimtų sveikatos problemų turintiems pensininkams sovietmečiu gal ir būtų lengviau. Maistas ir kitos būtiniausios prekės tada buvo santykinai pigesnės, vaistai – irgi.

Tačiau uždirbusiems didesnę pensiją geriau gyventi turėtų būti dabar, svarstė R.Lazutka.

„Dabar galima rinktis, o tai svarbu gyvenimo kokybei. Kad ir duonos tuo metu buvo tik dvi rūšys: šviesi „Palangos“ ir tamsi „Kauno“. Dabar jos rūšių yra įvairių, yra brangesnių kokybiškesnių ir pigesnių, bet prastesnių“, – sakė ekonomistas.

J.Varanauskienė spėlioja, kad prasta pensininkų nuomonė apie ateitį trukdo jiems gerai vertinti tai, ką turi.

„Jei pensininkui nėra pagrindo tikėtis, kad ateityje pensijos augs kartu su kainomis, tai ir dabartinės vertinimas nebus geras. Įtakos turi ir tai, kokios prekės ir paslaugos brangsta pastaruoju metu. Jei kyla pirmo būtinumo prekių – maisto, būsto išlaikymo, sveikatos priežiūros – kainos, lūkesčiai blogėja.

Pensininkai kreipia dėmesį ne į objektyvius rodiklius, jiems svarbu vien tai, kad pensijos sumažėjo ir nėra tikimasi, kad artimiausioje ateityje jos augs. O kas bus kada nors vėliau, vyresnio amžiaus žmonės paprastai jau nebelinksta galvoti“, – sakė J.Varanauskienė.

Statistikos departamentas nustatė, kad, pačių senjorų nuomone, jų pragyvenimo lygis nuo 2001-ųjų nuolat kilo, o geriausiai jie gyvento 2007-ųjų pradžioje. Tačiau vėliau jų pragyvenimo lygis nuolat krito iki pat 2010-ųjų pradžios. Šiuo metu jis vėl gerėja.

Net ir nuolatinio augimo metais pensininkai pasižymėjo atsargumu, apie ateitį kasmet kalbėjo tik skeptiškai.

Vis dėlto šalies pensininkai vis gali su pavydu dairytis į kitas Rytų Europos valstybes.

Pernai, kai vidutinė senatvės pensija Lietuvoje pasiekė 766,5 lito, ji buvo bene mažiausia Europos Sąjungoje. Vidutinės pensijos buvo didesnės ir Latvijoje (1050 litai), ir Estijoje (801 litas), ir Lenkijoje (1492 litai).

Mažesnės pensijos buvo tik Rumunijoje (604 litai) ir Bulgarijoje (432 litai).

Tiesa, dauguma šių šalių Lietuvą lenkia ne tik pensijų dydžiu, bet ir bendra šalies gerove – Lietuvoje ir oficialus vidutinis atlyginimas yra vienas mažesnių. Tačiau net įvertinus mažesnes algas, senatvės pensijos Lietuvoje nėra didelės.

„Šiandienis vidutinės senatvės pensijos ir vidutinio darbo užmokesčio santykis – nesiekiantis net 50 proc., negali būti laikomas pakankamu. Ypač todėl, kad pensininkai nėra sukaupę kokių nors papildomų lėšų, iš kurių galėtų papildyti savo pajamas“, – sakė J.Varanauskienė.

Pasak jos, tai akstinas jauniems žmonėms kaupti tokias lėšas, kad sulaukus pensijos amžiaus jų finansų padėtis būtų geresnė.